Vilniaus baruose, restoranuose ar kavinėse dirbantys kinai dabar kaip niekad įdėmiai seka žiniasklaidos pranešimus. „Vienas mūsų virėjas kinas šiandien išskrenda į Kiniją.

Visi jo giminaičiai dingo be žinios“, – ketvirtadienio popietę dienraščiui sakė sostinėje veikiančio kinų restorano „Sičuan“ šeimininkė Hongwei Zheng. Šio restorano darbuotojai visą savaitę gyveno apimti didžiulės įtampos ir bandė susisiekti su žemės drebėjimo nusiaubtoje Kinijos Sičuano provincijoje likusiais artimaisiais. Stichijos aukų skaičius jau viršijo 20 tūkst., dar dešimtys tūkstančių laikomi dingę be žinios.

Nelaimė užklupo valgančius

„Kai prasidėjo drebėjimas, mano mama buvo namie ir valgė. Namie buvo ir tėtis. Tai įvyko 3 val. dienos“, – pusiau rusų kalba, pusiau gestais dienraščiui pasakojo 27 metų Liu Yinglongas. Sostinėje Jogailos gatvėje veikiančiame restorane „Sičuan“ virėju dirbantis vyras džiaugėsi, kad jo tėvams nieko bloga nenutiko.
Vyras tikino, kad išgirdęs apie nelaimę netrukus su artimaisiais susisiekė telefonu. Tada jis ir sužinojo, kad vietovėje, kurioje gyvena jo tėvai, žemės drebėjimas buvo nedidelis, todėl žmonių aukų išvengta.
„Tačiau Klaipėdoje dirbančio draugo tėvų namai sugriuvo. Laimė, jo tėvams taip pat nieko tragiško nenutiko“, – laužyta rusų kalba ir gestikuliuodamas naujienomis iš gimtosios Kinijos dalijosi vaikinas. Paprašęs popieriaus lapo užrašė skaičių 12 800 ir nykščiu perbraukė per kaklą. Paskui lapo apačioje mikliai suraitė kitą skaičių seką – 60 000. Apie tiek dingusiųjų be žinios trečiadienį pranešė Kinijos naujienų agentūra „Xinhua“.
Iš Sičuano provincijos į Lietuvą praėjusių metų spalį dirbti atvykęs kinas sakė po darbo kiekvieną dieną skubantis namo, kur iki išnaktų naršo po internetą ir ieško naujos informacijos apie stichijos nusiaubtą gimtąją provinciją.

Sukrečiantys lietuvių įspūdžiai

Pragaištingo žemės drebėjimo Kinijos Čengdu mieste siaubą pirmadienį patyrė ir šiame mieste moderniąją kinų kalbą studijuojantis Lietuvos pilietis Vladimiras Korobovas. Vilniaus universiteto Orientalistikos centro tibetologijos ir budizmo studijų dėstytoją gamtos šėlsmas užklupo bendrabutyje, jam dirbant prie kompiuterio.
„Netikėtai pradėjo drebėti langai, veidrodžiai, pradėjo judėti daiktai. Suvokiau ne iš karto, kas vyksta. Gyvenu pirmame aukšte, todėl greitai išėjau į lauką. Išbėgo ir kiti bendrabučio gyventojai. Matėme, kaip juda pastatai, dreba stiklai. Žemė po kojom tapo tarsi skysta. Jausmas buvo nemalonus. Tai buvo pats pirmas ir stipriausias smūgis“, - dienraščiui tvirtino V.Korobovas.
„Mano rajonas nuo drebėjimo nenukentėjo. Tik kažkur išdužo langai, nukrito plytos. Čengdu miestui pasisekė – čia gyvena 12 mln. žmonių, yra daug dangoraižių, nežinau kaip jie atlaikytų drebėjimą. Girdėjau, kad žmonėms, kurie gyvena 20-30 aukštuose, buvo labai baisu“, - lemtingos dienos įspūdžiais dalijosi vyras.
Iškart po drebėjimo dingo mobilusis ryšys, elektra. Bet po 10 minučių viskas pradėjo dirbti. Tiesa, mobiliojo ryšio linijos buvo perkrautos.
„Po drebėjimo žmonės pradėjo nakvoti lauke, ant upės kranto ir stadionuose. Žmonės bandė padėti vieni kitiems. Nedideli smūgiai vyksta ir dabar. Šiandien apie 15 val. įvyko dar keletas nestiprių smūgių, o tai reiškia, kad kažkur šalia Venchuanio (90 km nuo Čengdu) vėl įvyko stiprus drebėjimas. Net ir dabar yra žmonių, kurie bijo nakvoti savo namuose, gyvena palapinėse. Kai tokios įtampos nėra, kinu kolektyvizmas turi ir privalumų. Baimė vienija“, – vakar pasakojo V.Korobovas.
Sėkmė nenukentėti nusišypsojo ir Čengdu dirbusiai penkiolikmetei manekenei Viktorijai Bruzgaitei.
„Tuo metu mergina buvo dangoraižyje – jai buvo daromas makiažas reklaminei sesijai. Tada pradėjo linguoti visas pastatas, ir iš jo buvo evakuoti visi žmonės. Manekenes prižiūrinčios agentūros komanda mergaites išvežė į užmiestį, ir jie ten visi nakvojo palapinėje“, – dienraščiui sakė Europos centro modelių agentūros savininkė Kristina Šumskienė.

Nemato tikslo gyventi

Kinijos Sičuano provincijoje šiandien vis dar iš po griuvėsių tebetraukiami žuvusiųjų kūnai. Kartais gelbėtojams nusišypso sėkmė ir stichijos nusiaubtuose rajonuose jie randa išgyvenusių žmonių. Su kariškiais gelbėjimo operacijoje Sičuano provincijoje dalyvauja šimtai tūkstančių žmonių.
„Prieš atvykstant kariuomenei mes iš po griuvėsių ištraukėme dešimt gyvų žmonių. Aš pats išgelbėjau du studentus ir vieną mokytoją, tačiau nesugebėjau išgelbėti savo paties vaiko“, – sunkiai tramdydamas emocijas britų dienraščiui „The Guardian“ antradienį, dieną po žemės drebėjimo, pasakojo į penktą dešimtį įkopęs vyras. Tuo metu jo 12-metis sūnus su keliais šimtais mokinių vis dar buvo po griuvėsiais.
„Man jau 39-eri, o mano vyrui – 44-eri, – rodydama į sutuoktinį sakė prislėgto vyro žmona. – Mes turėjome tik tą vieną vaiką. Dėl ko man dabar gyventi?“