Lietuvę stebina turkų pagarba moteriai ir tradicinėms vertybėms

Ištekėjusi už turko ir trečius metus Stambule gyvenanti 24 metų Skaistė Kivci žavisi turkų puoselėjamomis šeimos vertybėmis ir mano, kad Turkijai narystė Europos Sąjungoje (ES) nėra reikalinga.

– Kuo tau patinka turkai arba kuo stebina? Kuo jie skiriasi nuo vakariečių?

– Jie yra nuoširdesni ir šiltesni žmonės. Kad gerai pasilinksmintų, jiems nereikia gerti alkoholio – ir taip moka linksmintis. Jie vertybes daug giliau suvokia negu mes. Turkai labai gerbia vyresniuosius ir myli vaikus. Čia apskritai nėra vaikų namų. Jei vaikai praranda tėvą ir motiną, juos imasi globoti artimieji, o jei giminių nėra – globoja kaimynai. Turkijoje nė nepagalvosi, kad seną žmogų galima atiduoti į senelių namus.

Apskritai turkai yra labai bendraujantys žmonės, jiems tai labai svarbu. Ten niekada nesijausi vienišas – tave gali užkalbinti važiuojant metro, autobusu ar net lifte.

– Kokio amžiaus būdami turkai dažniausiai kuria šeimas?

– Paprastai vyras veda kokių 28-erių, o mergina išteka apie 22 metų. Vaikinas privalo būti atitarnavęs kariuomenėje. Netgi darbdaviai nenori įdarbinti kariuomenėje nebuvusių vaikinų.

Čia atlikti karinę tarnybą yra prestižo reikalas, tarnauja iš esmės visi, ir neįsivaizduojama, kaip vyras gali nenorėti eiti į kariuomenę. Tėvai savo dukrų nenori išleisti už netarnavusio vaikino, nes manoma, kad toks kuo nors serga, yra pasiligojęs.

– Kokie yra turkai vyrai? Kaip jie siekia patikusios merginos?

– Pavyzdžiui, pasakyti komplimentą ne savo žmonai laikoma dideliu netaktu, ir už tai gali net gauti į dantis. Turkai yra daug drąsesni už lietuvius, bet užtat merginos gerokai aikštingesnės ir rodo visokius kaprizus. Pakviesta į pirmą pasimatymą, ji gali net neateiti ir ilgai vedžioti vaikiną už nosies. Kai kurie turkų vaikinai net labiau vertina tokias merginas, kurios iš pradžių jiems atsako, kurioms užkariauti reikia daugiau laiko.

– Kaip Turkijoje organizuojamos tradicinės vestuvės?

– Porą susirasti dažnai padeda tėvai, giminaičiai ar kaimynai, nes yra svarbu žinoti, iš kokios šeimos yra kilęs vaikinas ar mergina, kokios jų pažiūros, kokie jie darbuotojai. Turkijoje prieš vestuves būtinai rengiamos sužadėtuvės, per kurias artimiau susipažįsta jaunųjų šeimos. Įdomu tai, kad per sužadėtuves jaunieji pasikeičia žiedais ir per vestuves to jau nebedaro. Sužadėtuvės dažniausiai trunka metus, per kuriuos jauniesiems įrengiamas būstas – tai tėvų pareiga.

Dabar Turkijoje vestuvės švenčiamos labai įvairiai. Stambule jaunąsias dažniausiai pamatysi vilkinčias baltas sukneles. Kaimuose archajinių papročių išlikę daugiau.

– Kaip Turkijoje žiūrima į poras, kurios gyvena nesusituokusios?

– Didžiuosiuose miestų tokių porų yra, tačiau tėvai nori, kad vaikai būtų bent susižadėję. Mes su vyru iš dalies irgi tuokėmės dėl to, kad kitaip negalėjome kartu gyventi. Po sužadėtuvių gyventi kartu irgi nėra įprasta, tai retas atvejis. Tai negražu visų pirma aplinkinių atžvilgiu. Save gerbianti mergina iki vestuvių net neleis sau miegoti su vaikinu.

– Ar Turkijoje skyrybos yra retas reiškinys?

– Iš tiesų, Turkijoje poros skiriasi retai. Pavyzdžiui, turkui vyrui turėti meilužę arba palikti žmoną dėl jaunesnės yra labai žema. Ir netgi patys vyrai vienas kitą smerkia ir laiko tai gyvuliška.

Nors islamas skirtis leidžia, tačiau iš tradicijos aplinkiniai labai nuliūsta, jei sužino, kad šeima skiriasi. Giminaičiai ir pažįstami tokiai porai visaip stengiasi padėti ir pataria neskubėti. Ypač dėl vaikų, kurie čia yra didelė vertybė. Tradiciškiausia turkų šeima – tėtis, mama ir trys vaikai. Čia retai kas turi vieną vaiką. Įdomu tai, kad islamas, skirtingai nei krikščionybė, leidžia naudoti apsaugos priemones.

– Kas Turkijoje yra moteris?

– Lietuvoje ypač akcentuojama moters karjera, ir jeigu ji pasirenka kitą kelią ir atsideda šeimai, tai į ją žiūrima pašaipiai, atseit ji nieko gyvenime pasiekti negali. Turkijoje moteris, žinoma, gali siekti karjeros aukštumų. Dabar ypač daug tėvų savo dukras leidžia į licėjus, universitetus – anksčiau tai retai pasitaikydavo. Tačiau tradiciškai moteris laikoma namų židinio saugotoja. Netgi į baigusią universitetą ir dirbančią moterį, kuri po vestuvių pasirenka likti šeimoje, niekas nežiūri pašaipiai.

– Ar Turkijoje yra daug dirbančių moterų?

– Didžiuosiuose miestuose gana daug moterų daro karjerą, o mažesniuose miesteliuose ar kaimuose dažniausiai lieka namuose. Stambule gal net dauguma moterų, ir ypač jaunų, kur nors dirba.

Šeimos reikalams moterys ten daugiausia atsideda sulaukusios keturiasdešimties metų. Įprasta, kad šeimą išlaiko vyras. Dažniausiai būna taip, kad sutuoktinis visus per mėnesį uždirbtus pinigus atneša ir atiduoda žmonai, o ji juos paskirsto. Dar įdomu tai, kad jei dirba tik vienas iš šeimos, kitiems jos nariams irgi suteikiamos visos socialinės garantijos.

– Kokį vaidmenį turkų gyvenime vaidina religija?

– Tai labai priklauso nuo žmogaus. Čia yra ir visiškų ateistų, kurie penktadieniais eina į diskotekas, vartoja alkoholį, ir labai religingų žmonių, besimeldžiančių penkis kartus per dieną.

Pagrindinės islamo šventės – Ramadanas ir Kurbanas. Jų nešvęsti neįmanoma, nes jas mini visa Turkija. Mėnesį trunkantį Ramadaną vainikuoja vadinamoji saldumynų šventė. Visos šeimos tą dieną gamina saldumynus ir vaikšto į svečius, kur būna valgomi tik saldūs gardėsiai. Per kitą didelę šventę Kurbaną žmonės perka avį, ožką ar kokį kitą raguotį, jį skerdžia ir mėsą aukoja vargšams. Aiškinama, kad žmogus, Alachui aukodamas gyvulį, iš tikrųjų aukoja savo egoizmą. Būtent per Kurbaną piligrimai dažniausiai keliauja į Meką.

– Prieš porą savaičių Turkijoje naujuoju prezidentu išrinkus Abdullah Gülą, pasaulio žiniasklaida garsiai svarstė, ar Turkija netaps islamo valstybe, nes naujojo vadovo žmona ryši skarą?

– Ryšinčios skaras moterys vykdo tai, kas nurodyta Korane. Jame sakoma, kad moteris turėtų užsidengti kūną ir galvą, išskyrus veidą, rankų plaštakas ir kojų pėdas. Tačiau tai nėra privaloma.

Iš pradžių skarą ryšėjo parlamento pirmininko žmona, paskui ir premjero, o dabar skarą ryšėti ėmus dar ir prezidento žmonai kai kas pradėjo įsivaizduoti, kad dėl to grius visi Turkijos demokratijos principai ir kad apskritai Turkija taps šariato valstybe, panašia į Iraną. Mano nuomone, tai tiesiog išpūstas burbulas. Pavyzdžiui, kai kuriose Europos valstybėse, rinkimus laimėjus krikščionims demokratams, ta proga meldžiamasi bažnyčiose, tačiau tam niekas pernelyg didelės reikšmės neteikia. O kai Vakarų laikraščiai parašo, kad A.Gülas yra buvęs islamistas, skamba vos ne kaip buvęs teroristas.

– Nors Turkijos valdžia tvirtai ir ryžtingai siekia narystės ES, vis mažiau šalies piliečių palaiko šiuos siekius. Ką tu manai apie Turkijos narystę ES?

– Aš norėčiau, kad Turkija eitų tuo keliu, tačiau ne iki galo. Šaliai labai naudingi dabar pagal ES standartus priimami įstatymai, kuriais labiau ginamos žmogaus teises. Viskas daroma, kad žmonės geriau gyventų. Tačiau manau, kad modernizavus teisinę sistemą, pačiai Turkijai narystės gal net nereikės.

Kiekvieną mėnesį vis mažiau žmonių pritaria narystei ES, nes turkai pastebi, kad bendrija taiko dvigubus standartus, ir tai jiems nepatinka. Pavyzdžiui, jei Ispanija nesusitvarko su baskais, manoma, kad tai terorizmas, o jeigu Turkija kovoja su kurdų separatistais, tai palaikomi separatistai ir jų siekis sukurti autonomiją ar atskirą valstybę. Vieną kartą Austrija sulaikė į raudonuosius sąrašus įrašytą teroristu pripažįstamą kurdų lyderį, tačiau jo neišdavė Turkijai, o išsiuntė į Iraką ir paleido.