Garsusis Kembridžo penketas

XX a. trečiojo dešimtmečio pabaiga – ketvirtojo pradžia buvo vienas liūdniausių praėjusio amžiaus periodų.

Europą ir Šiaurės Ameriką krėtė ekonominis krachas, o tiek iš kairės, tiek iš dešinės lendantys autoritariniu mėšlu atsiduodantys trumpistų ir putinistų protėviai visame Senajame žemyne dygo it grybai po lietaus.

Aukštosios Didžiosios Britanijos ugdymo įstaigos bei aristokratija tais laikais turėjo ir kitų „rimtesnių“ problemų.

Pasakojama, kad tomis dienomis šių sluoksnių jaunimą varginusios net dvi „profesinės ligos“ – polinkis į homoseksualizmą (arba eksperimentavimas su savo seksualumu) ir domėjimasis marksizmo ideologijos doktrinomis, tad į Trejybės koledžą (Kembridžą) atvykstančio Kimo šioje vietoje laukė ne vien intelektinė veikla, bet ir keturi jaunuoliai, kurių pavardės bus amžiams susietos su jo.

Nors pasakojimai apie vadinamąjį Kembridžo penketuką (angl. Cambridge Five) yra persmelkti homoerotinio šleifo, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiame būryje buvo tik du asmenys, kuriems nekilo jokių klausimų dėl jų seksualinės orientacijos.

Pirmasis buvo Anthony’s Frederickas Bluntas (1907–1983) – aristokratijos atstovas ir kultūra besidomintis žmogus, šiuo metu prisimenamas dar ir kaip gerbiamas meno istorikas.

Antrasis, šiuo metu prisimenamas Guy’aus Franciso de Moncy Burgesso (1911–1963) pavarde, buvo tipiškas britiškų pasakojimų apie aristokratiją ir bohemą personažas: turtingas, vienišos motinos užaugintas, savo ištvirkimo, pasileidimo ar netradicinės orientacijos beveik neslepiantis, šokiruoti žmones ir reguliariai girtauti mėgstantis jaunuolis, kurį dėl charizmos ar inteligencijos aplinkiniai ne šiaip toleruoja, o tiesiog dievina.

Anot vienos versijos, jo giminė galėjo būti kilusi iš prancūzų hugenotų, atvykusių į Didžiąją Britaniją per katalikų bei protestantų rietenas, sluoksnių.

Paties Kimo gyvenime vėlesniais laikais buvo bent keturios moterys, su kuriomis jam pavyko užmegzti rimtesnio pobūdžio santykius, o ir palikuonių būta ne vieno.

Kitas penketuko narys Donaldas Duartas Macleanas (1913–1983) buvo vedęs vieną kartą ir su savo žmona Melinda susilaukė trijų atžalų, o penktojo nario Johno Cairncrosso (1913–1995) gyvenime buvusios bent dvi moterys (apie tikrus ar neegzistuojančius vaikus informacija nepateikiama).

J. Cairncrossas buvo bemaž vienintelis penketuko narys, kilęs iš „žemesniųjų“ luomų ir, kaip spėjama, ne visada jaukiai jausdavosi apsuptas savo kilmingų bei turtingų bendraamžių, tačiau gamta jį apdovanojo geru protu, tad ir šiam „proletarui“ buvo žadama išties puiki ateitis.

Tapo tarnybų taikiniu

Spėjama, kad beveik visi penketuko nariai į Trejybės koledžą atvyko panašiu metu (XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje arba ketvirtojo pradžioje) ir visi anksčiau ar vėliau vieni su kitais susibičiuliavo arba bent jau susipažino (neatmestina prielaida, kad Anthony’s ir Guy’us tapo ne tik gerais draugais, bet ir meilužiais).

Visi jie susidomėjo marksizmu ir ilgainiui visus juos, vienu ar kitu metu, užverbavo SSRS slaptosios tarnybos.

Pabėgo: Kembridžo šnipų ratui grėsmė iškilo tada, kai Didžiosios Britanijos valdžia ėmė įtarti, kad sovietų pranešimuose minimas „Homeras“ gali būti būtent D. Macleanas – K. Philby’io bičiulis, bendramintis ir „kolega“, kuriam irgi pavyko pabėgti į Sovietų Sąjungą. / Scanpix nuotr.

Po kelerių metų gyvenimo kelias bei geopolitiniai neramumai juos vienaip ar kitaip atvedė dar ir į Didžiosios Britanijos valstybės tarnybos institucijas (įskaitant ir slaptąją tarnybą).

Pašaliniam stebėtojui veikiausiai kiltų paprastas klausimas: „Kodėl gi jaunuoliai, kurių laukė tokia puiki ateitis, galiausiai pasirinko išdavikų, atstumtųjų ir degraduojančių SSRS alkoholikų likimą?“

Atsakysime: „To meto „auksiniam jaunimui“ lytinis pasileidimas bei seksualiniai eksperimentai kartu su marksizmo dogmomis buvo maišto prieš „šiuolaikinę vartotojišką visuomenę“ išraiška, o ir prielaidos, kad jiems, išprususiems aristokratijos bei buržuazijos atstovams (kaip ir daugeliui kitų iki jų bei po jų visame pasaulyje), buvo nuoširdžiai gaila išnaudojamų „žemesniųjų“ luomų ar neramu dėl nacionalsocialistinės Vokietijos bei kitų panašių politinių jėgų iškilimo žemyne, taip pat nereikėtų atmesti.“

Kitaip tariant, Kimo ir jo bendražygių kelias į dvokiantį kolūkio pragarą buvo gerais norais grįstas.

Naujų „talentų“ paieška

Teigiama, kad apie 1933 ar 1934 m. domėjimasis politika Kimą galiausiai atvedė į Austrijos sostinę Vieną, kurioje jis sutiko marksistuojančią žydaitę, šiuo metu prisimenamą Litzi Friedmann arba Alice Kohlmann (1910–1991) pavardėmis.

Jie esą labai pamilo vienas kitą ir netgi įformino savo santykius tam, kad Litzi gautų prieglobstį Didžiojoje Britanijoje, tačiau santykiai po kelerių metų iširo.

Grįžus į Didžiąją Britaniją, Kimo gyvenime trumpam pasirodė dar vienas žmogus, kurį šiuo metu ekspertai prisimena Arnoldo Deutscho vardu.

Tai buvusi be galo paslaptinga asmenybė, apie kurios gyvenimą bei likimą šiuo metu bemaž nieko nėra žinoma (arba bent jau viešai nepateikiama), tad sunku pasakyti, ar jo pavardė buvusi tikra, ar tai tėra išgalvotas pseudonimas.

Anot vienos versijos, po šia tapatybe slėpęsis sovietų šnipas, kuris atvyko į britų salas su užduotimi ieškoti „naujų talentų“.

Jis esą galiausiai ir užverbavęs Kimą, mat šis SSRS slaptųjų tarnybų dėmesį patraukęs dar Vienoje.

Įpusėjus XX a. ketvirtajam dešimtmečiui, Kimas pradėjo užsiiminėti žurnalistine veikla, o 1937 m. gyvenimas jį atvedė į kairiųjų bei dešiniųjų karo (1936–1939 m.) krečiamą Pirėnų pusiasalį.

Būtent čia ir prasidėjo jo aktyvaus sovietams tarnaujančio šnipo karjera.

Pasakojama, kad tomis dienomis SSRS valdžia netgi norėjusi įtraukti jaunąjį britą į kylančio despoto Francisco Paulino Hermenegildo Teodulo Franco Bahamonde’s (1892–1975) nužudymo sąmokslą, tačiau galiausiai viskas baigėsi tuo, kad vieną dieną Kimą bei dar kelis žurnalistus vežęs automobilis pateko į apšaudymą.

Dauguma keleivių žuvo, menka galvos trauma atsipirkęs Kimas buvo kylančio Francisco režimo pagerbtas kryžiumi, o Kremlius tam kartui atsisakė sumanymo utilizuoti būsimąjį Ispanijos diktatorių (arba bent jau atidėjo tai neribotam laikui).

Jo Didenybės tarnyboje

Kol Kimas kitame Senojo žemyno gale bandė vaizduoti nuotykių romanų ir veiksmo filmų herojų, jo tėvynėje likę bičiuliai gyveno kiek ramesnį, bet ne mažiau spalvingą gyvenimą.

Institucija: Trejybės koledžas (Trinity College) – Didžiosios Britanijos ekonominio, mokslinio ir politinio elito kalvė, be kitų garsenybių, čia lavinosi Isaacas Newtonas ir lordas Georgas Byronas, čia prasidėjo ir Kimo bei jo draugų kelias į tėvynės išdavystę. / Scanpix nuotr.

Antai ekscentriškasis Guy’us 1936 m. vasarą gavo prodiuserio asistento darbą Didžiosios Britanijos transliuotojo BBC (angl. „British Broadcasting Corporation“) pokalbių departamente (angl. „Talks Department“).

Charizma garsėjusiam ir aplinkinius apžavėti gebėjusiam jaunam žmogui tai suteikė galimybę susipažinti bei užmegzti ryšius su labai įdomiais bei svarbiais asmenimis, o jo „talentai“ neliko nepastebėti.

Bedirbant BBC, Guy’u, kaip potencialiu darbuotoju, susidomėjo britų slaptoji tarnyba MI6 (angl. „Military Intelligence, Section 6“), o Didžiajai Britanijai įsitraukus į atvirą karą su Trečiuoju reichu, šios slaptosios tarnybos durys atsivėrė ir Kimui (veikiausiai tai įvyko ne be Guy’aus rekomendacijos).

Pašaliniam stebėtojui gali atrodyti keista, kad toks žmogus kaip Guy’us buvo įsitraukęs į dvigubus ar net trigubus slaptųjų tarnybų žaidimus, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šnipų pasaulyje jo polinkiai, „pomėgiai“, „talentai“ bei įgūdžiai buvo ne šiaip toleruojami, o be galo vertinami.

Juk viskas, kuo užsiėmė Guy’us, leido slaptosioms tarnyboms megzti ryšius su jas dominančiais žmonėmis ir statyti juos į nepatogias ar kompromituojančias situacijas, o tai reiškė, kad

sukompromituotą asmenį bus galima šantažuoti ir paveikti, siekiant savų tikslų, ar gal net užverbuoti.

Kitiems penketuko nariams pasaulinio karo išvakarėse taip pat neblogai sekėsi.

D. D. Macleanas ir J. Cairncrossas gavo darbus diplomatinėje tarnyboje, o A. F. Bluntas įstojo į Didžiosios Britanijos armiją.

Menu besidominčiam Guy’aus bičiuliui (ir, spėjama, meilužiui) A. F. Bluntui teko garbė dalyvauti žymiojoje Diunkerko evakuacijoje, o kiek vėliau juo susidomėjo kita slaptoji britų tarnyba MI5 (ang. „Military Intelligence, Section 5“).