Veidrodis – ir sėkmės, ir negandų pranašas

Tikriausiai daugelis iš mūsų jau nebegalime įsivaizduoti savo buities be veidrodžio. Jo atspindžių karalystėje ieškome savo antrojo “aš“ ar paprasčiausiai vizualiai didiname erdvę. Vienoje amerikietiškoje fengšui interneto svetainėje veidrodis net vadinamas fengšui aspirinu. Be veidrodžio neapsieinama daugelyje gyvenimo sričių. Jis naudojamas anatomijoje, navigacijoje, chemijoje, architektūroje ir sufizmo apeigose bei burtuose. Šiuo nuo seno magišku laikomu daiktu įvairiuose pasaulio kraštuose bandoma prisišaukti sėkmę ar nuspėti ateitį.

Iš veidrodžių istorijos

Jeigu veidrodžiu laikysime bet kokį paviršių atspindintį atvaizdą, tai pirmaisiais veidrodžiais žmonijai tarnavo lygūs vandens paviršiai. Pirmasis žinomas dirbtinis veidrodis rastas archeologinių kasinėjimų metu Konijos regione Turkijoje. Jis pagamintas iš vulkaninės kilmės stiklo – obsidiano – ir jam ne mažiau kaip devyni tūkstančiai metų. Iki šiol mokslininkus stebina tobulai nušlifuotas šio pirmykščio veidrodžio paviršius.

Senovės Egipte aukso ir sidabro veidrodžiai buvo populiarūs penktąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą. Juos vėliau pakeitė pagaminti iš bronzos. Egiptietės nešiojo veidrodžius kaip Saulės simbolį, jie buvo neatskiriami įvairių religinių ceremonijų ir eitynių palydovai. Veidrodžius aukota ir dievams. Mikėnų civilizacijoje veidrodžiai taip pat naudoti religinių apeigų metu. Senovės Graikijoje buvo populiarūs bronziniai paauksuoti veidrodžiai su rankenėle, graviruota gyvūnų bei dievų atvaizdais.

Senovės romėnai iš etruskų perėmė apvalius ir ovalinius bronzinius veidrodžius, o II mūsų eros amžių čia pradėti gaminti veidrodžiai iš juodojo stiklo. Manoma, kad mums įprasti sidabruoti stiklo veidrodžiai pradėti masiškai gaminti Venecijoje XIII amžiuje iš garsiojo Murano stiklo. Tačiau arabų mokslininkai ginčija šį faktą teigdami, kad šiuolaikinio veidrodžio atradimą reikia priskirti musulmoniškoms šalims. Jų teigimu, pirmieji stikliniai veidrodžiai pasirodė Sirijoje IX amžiuje, o vėliau, XI amžiuje, jie pasiekė Ispaniją, iš kurios šį meną perėmė venecijiečiai.

Musulmoniškose kultūrose veidrodžiai tapo ypač populiarūs viduramžiais. Buvo manoma, kad veidrodis jo savininkui atneš sveikatą ir laimę. Turtingi musulmonai užsisakydavo specialius veidrodžius su pritvirtintu žiedu, ant kurio buvo išgraviruojama pagaminimo data ir savininko vardas. Tokie veidrodžiai buvo laikomi sėkmės simboliu.

Vienas puikiausių ankstyvųjų musulmoniškos kultūros veidrodžių pavyzdžių yra saugomas Topkapio rūmų muziejuje Stambule. Jo ilgis su rankenėle – 41 centimetras. Kita veidrodžio pusė dekoruota auksu ir rūmų scenų raižiniais. Šis eksponatas – XIII amžiaus palikimas. Nuo XV amžiaus puošti veidrodžiais rūmus tampa ypač populiaru.

Tuo pačiu metu interjerą puošti veidrodžiais tampa madinga ir Europoje. Ši mada, prasidėjusi Flandrijoje, pasklinda po visą senąjį žemyną. Veidrodžių rėmai, puošti sudėtingais mediniais raižiniais, tampa svarbiu kiekvieno pasiturinčio piliečio svetainės atributu.

Didelių sieninių veidrodžių gamyba pradėta XVII amžiuje baroko periodu. Geriausi šios epochos veidrodžių pavyzdžiai puikuojasi Versalyje. Šiuose rūmuose, pastatytuose Karaliaus Saulės Liudviko XIV sumanymu, įrengta speciali veidrodžių salė, kuriai prireikė net 483 veidrodžių. Septyniolika veidrodžių yra įmontuota prieš septyniolika langų, o juose atsispindi garsusis Versalio parkas. Šioje 70 metrų ilgio salėje 1918 metais buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, užbaigusi Pirmąjį pasaulinį karą.

Burtai su veidrodžiu

Įvairiuose pasaulio kraštuose veidrodis visada buvo traktuojamas ne tik kaip interjero detalė ar buitines reikmes tenkinantis įrankis, bet ir kaip magiškų ritualų palydovas.

Lietuvą pasiekęs XIII amžiuje veidrodis siejamas su mirusiųjų pasauliu. Ne veltui, mirus artimajam, namuose uždangstomi visi veidrodžiai. Tačiau Kūčių naktį veidrodis tampa būrimo įrankiu, leidžiančiu nuspėti savo išrinktąją ar išrinktąjį. Lietuvos kaimuose gyvavo paprotys, kad jauni vyrai ir merginos su veidrodžiu, žvakėmis ir rankšluosčiu eina į negyvenamą namą. Ten prieš veidrodį uždegamos žvakės ir laukiama, kada šis pasidengs suodžiais. Nutrynus suodžius nuo veidrodžio rankšluosčiu, galima pamatyti savo būsimą sutuoktinį.

Įdomu, kad panašus paprotys egzistuoja ir Filipinuose. Tik ten nėra būtina laukti Kalėdų. Jauna mergina, atsikėlusi vidurnaktį ir priėjusi prie veidrodžio, iš pradžių turėtų pamatyti žmogaus griaučius, o po penkių minučių – savo būsimą vyrą.

Didžiojoje Britanijoje savo sužadėtinį merginoms rekomenduojama išsiburti per Vėlines. Mergina turi prie veidrodžio šukuotis plaukus, valgyti obuolį ir, žvilgtelėjusi per kairį petį, ji pamatys savo būsimą jaunikį.

Daugelio kultūrų papročiai nuotakoms paskutinį kartą išeinant iš namų rekomenduoja žvilgtelėti į veidrodį. Tai turi atnešti sėkmę. Tačiau, žvilgtelėjus į jį antrą kartą, sėkmė nusigręžia, tad reikia būti atsargiai.

Daugeliui kultūrų veidrodis tarnaudavo kaip daiktas, atbaidantis piktąsias dvasias. Pavyzdžiui, Kalbelijos čigonai Indijoje mažyčius apvalius veidrodėlius, apipintus spalvotais siūlais ir karoliukais, naudoja kaip priemonę nuo “nužiūrėjimo”. Tokiais veidrodėliais Indijos čigonai stengdavosi apsaugoti arklius ir šiuos magiškus daiktus įpindavo gyvūnams į karčius.

Veidrodžių gausa namuose taip pat turėtų atbaidyti piktąsias dvasias ir prišaukti sėkmę. Kai kur manoma, kad veidrodis yra pinigų simbolis. Siūloma veidrodį kabinti virš valgomojo stalo, kad ant jo visada būtų gausu maisto ir kitų gėrybių. Tačiau reikia stengtis veidrodį kabinti taip, kad jis “nenukirstų“ aukščiausio šeimos nario galvos. Tokie per žemai kabantys veidrodžiai gali tapti galvos skausmo priežastimi.

Nešantis negandą

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, manoma, kad sudaužyti veidrodį – nelaimės ženklas. Didžiojoje Britanijoje egzistuoja prietaras, kad sudaužyti veidrodį – ne šiaip nelaimė, o nesėkmės ištisus septynerius metus. Kyla klausimas, kodėl būtent septynerius metus?

Šis prietaras atkeliavo iš tų laikų, kai veidrodžiai buvo laikomi dievų įrankiu, o jame matomas žmogaus atvaizdas – tai mūsų siela, antrasis “aš“. Pažeidus veidrodį, pažeidžiamas ir mūsų giluminis “aš“, žmogaus siela. Pirmame mūsų eros amžiuje senovės romėnai nusprendė, kad, sudaužius veidrodį, pirmiausiai pažeidžiama savininko sveikata. Žmogaus organizmui atsinaujinti reikia septynerių metų, taip sudaužytas veidrodis tapo septynerių metų nelaimių pranašu.

Tačiau žmogus nebūtų žmogus, jeigu nesistengtų apgauti likimo. Štai kokios priemonės yra siūlomos norint išvengti veidrodžio pranašaujamų nelaimių. Pirmiausia reikia per petį mesti druskos žiupsnį. Jei jo neturite, tai bent jau apsisukite tris kartus prieš laikrodžio rodyklę. Tada siūloma sudeginti veidrodį arba bent palaikyti ugnyje, kad apsidengtų suodžiais. Siūloma tokius veidrodžio fragmentus laikyti metus, o paskui užkasti į žemę (tokiu būdu jūsų nelaimės bus trukusios tik metus ir jūs atsikratysite prakeikimo). Kaip pagalbinė priemonė yra siūloma naktį po veidrodžio sudaužymo uždegti septynias baltas žvakes ir vidurnaktį jas užpūsti. Dar galima pabandyti nueiti į kapines ir sudužusio veidrodžio šuke paliesti antkapį. Tai - irgi būdas atsikratyti nesėkmių.

Tad peršasi viena išvada – veidrodžių geriau nedaužyti.