"Daihatsu" stovykla Haičio sostinėje Port o Prense dar laukia pagalbos. "Privalome pasitikėti likimu", – sakė ten apsilankiusiam dienraščio "The Los Angeles Times" žurnalistui jos gyventojai.

Haitietiškas hiphopas

Rytas žemės drebėjimo kone su žeme sulygintame Port o Prense prasideda su melodija. Pirmas sugieda dar niekeno nepagautas gaidys ir dvi gatvės pamokslininkės pradeda dieną prie stovyklos vartų.

Jos abi ryši juodas skareles ant galvos. Viena kimiai šaukia į garsiakalbį, kita gieda biblines giesmes. Garsai susiduria, susimaišo ir galiausiai virsta harmoningu haitietišku hiphopu.

6.30 val. "Daihatsu" stovykla pradeda naują dieną.

"Dievas ieško tavęs! – isteriškai šaukia viena iš pamokslininkių. – Tu reikalingas Dievui!... Atiduok jam savo gyvybę! Atiduok jam savo gyvybę! Jis ją tau paskolino ir gali atsiimti, kada panorėjęs!"

Fone girdėti kitos pamokslininkės giesmė: "Pasaulis nėra paprastas. Pasaulis nėra paprastas, bet Dievas su mumis. Dievas mums gailestingas, jis stebi mus."

"Mes turime jų paklausyti, – sako vienas haitietis kitam, rodydamas į pamokslininkes. – Privalome pasitikėti likimu."

Pusė milijono tokių

Už keliasdešimt metrų grupė paauglių mergaičių stovi eilėje prie kilnojamų tualetų. Iš viso "Daihatsu" stovykloje glaudžiasi apie 8 tūkst. žmonių, netekusių namų, bet išgyvenusių sausio 12-osios žemės drebėjimą.

Tai vienas iš 500 palapinių lagerių Port o Prense. Juose prieglobstį rado apie 0,5 mln. žmonių. Tik apie 50 stovyklų įrengė valstybė, kitos susikūrė spontaniškai.

Gyvenimas stovykloje, kurios pavadinimas kilęs nuo greta buvusios "Daihatsu" automobilių atstovybės, nelengvas.

Saulei pakilus žmonės pradeda lįsti iš skudurų ir plastikinių plokščių sumeistrautų palapinių.

54-erių Louis Enordas nusiplauna veidą mažame plastikiniame dubeny dar gulėdamas lovoje.

"Gyvenimas čia nėra geras, bet tai buvo vienintelė stovykla, kur mus įsileido, – sako jis. – Mes neturėjome pasirinkimo."

Pasirinkimo nėra

L.Enordas yra mandagus vyras, jis susilaužė koją per avariją dar prieš žemės drebėjimą ir neteko darbo.

Savanoris ugniagesys Jude'as Emile'is į "Daihatsu" atėjo pirmą naktį po žemės drebėjimo, nes jo namas sugriuvo. Jis subūrė kelis jaunus vyrus, faktiškai tapo stovyklos meru ir įvedė bent šiokią tokią tvarką: savanoriai apsaugininkai budi iki 3 val., palapinės sustatytos į eiles, padaryta vietos praeiti tarp jų. Vėliau lageris padalytas į penkis sektorius, jiems parinkti ir atskiri vadovai.

Vienas sektorių vadinamas Baraku Obamviliu, nes JAV suteikė pinigų autobusams, kurių aikštelė yra netoli.

42-ejų Roberty Mirese yra Obamvilio senbuvė. Ji kiekvieną rytą apsišluoja aplink savo palapinę, taip pat aptvarko kaimynų. Moteris čia apsistojusi su dviem iš penkių savo vaikų. Tris jaunėlius ji išsiuntė į provinciją pas gimines.

"Tai nėra taip blogai, – sako ji. – Guliu purve, uodai kanda visą naktį, bet neturime pasirinkimo. Mums telieka likti čia."

Pyktis ir neviltis

Taip mąsto dauguma "Daihatsu" gyventojų. Visą gyvenimą nepriteklių jautę haitiečiai iš likimo per daug nesitiki. Bet kuo toliau, tuo daugiau nerimo, net pykčio randasi Port o Prenso gatvėse. Mat laukiama parama pasiekia ne visus.

Keli savanoriai medikai iš Graikijos ir JAV vieną dieną užsuko į "Daihatsu" stovyklą apžiūrėti vaikų. Bet iškart pareiškė, kad gali padėti tik lengvai sužeistiems. Apžiūrėję 20 vaikų, tarp jų berniuką, kuriam buvo įskilusi kaukolė, perrišta tik tvarsčiu, savanorius ištiko šokas.

"Nemačiau nė vieno vaiko, kuriam nereikėtų medikų pagalbos, – stebėjosi medikas Miltiadisas Sarigiannidisas iš Graikijos. – Manau, kad tokių yra šimtai, kurie neturi į ką kreiptis."

Stovyklos gyventojams reikia visko, bet labiausiai – maisto. Lageris jau aprūpintas gėlu vandeniu, bet maistas (tik 200 porcijų ryžių ir pupų) atvežamas tik kartą per dieną.

"200 porcijų 8 tūkst. žmonių!" – neslėpė nusivylimo Joelis Milordas, vadovaujantis ketvirtam stovyklos sektoriui.

Dieną dauguma "Daihatsu" gyventojų nieko neveikia. Jie bastosi aplink, valo palapines ir kalbasi. Jei turi pinigų, tada skuba pirkti maisto į parduotuvę, esančią prie stovyklos įėjimo. Bet tokių labai mažai.

Po pietų saulė pradeda kaitinti ypač smarkiai. Dažnai įkaista ir atmosfera stovykloje – barniai netrunka peraugti į muštynes.

Kai sutemsta, lageryje užsidega aibė žiburėlių – žvakės atstoja apšvietimo stulpus ir prožektorius, o žmonės skuba į vakarines pamaldas.

"Padėk mums, Jėzau, ir apgink mus, – gieda jie. – Jei mirsime, paruošk mums vietą rojuje. Aleliuja, Jėzau. Aleliuja."