Popdainininkė Denise Ho ilgą laiką buvo tobulas popmuzikos verslo produktas: pergalė TV talentų šou, milijoninė auditorija. Tačiau savo karjerą ji paaukojo vertybėms. Dainų autorei ir atlikėjai, dar žinomai slapyvardžiu HOCC, tapus Honkongo demokratinio judėjimo veidu, jos kūryba Kinijoje buvo uždrausta.

Kultūrinis kontekstas

Honkonge vykstančių protesto akcijų metu tai šen, tai ten, galima stebėti keistas scenas: juodai apsirengusi aukštaūgė trumpaplaukė moteris pasirašinėja ant demonstrantų kišamų akinių ar mobiliųjų telefonų. Tai Denise Ho, prie savo kantopop – Honkongo populiariosios muzikos atmainos – žvaigždės statusą papildžiusi ir pilietinio judėjimo aktyvistės epitetu.

Denise Ho gimė 1977 m. Honkonge. Kai mergaitei buvo 11 metų, ji su tėvais emigravo į Kanadą. Ho šeima buvo tarp tų, kurie, nerimaudami, jog 1997-aisiais ilgus metus Jungtinės Karalystės valdytas Honkongas bus perduotas Kinijai, pasitraukė iš šalies. Kaip ir dauguma tėvynainių, jie bijojo netekti ne tik materialine prasme gero gyvenimo, bet ir nenorėjo tapti Kiniją valdančio komunistų režimo vergais. Todėl stengėsi daryti viską, kad kuo greičiau gautų kelialapį į saugų uostą: Kanados pasą.

D.Ho šeima apsigyveno Monrealyje, kur mergaitė susižavėjo savo gimtinėje populiaria muzika. Ypač didelį įspūdį jai padarė Anita Mui, tuo metu vienos didžiausių scenos žvaigždžių, melancholiškų baladžių Honkonge vartojama kantono tarme, atlikėja. "Tai buvo mano ryšys su Honkongu", – vėliau sakė D.Ho.

XX a. 8–9 dešimtmečiais Honkongo kultūra išgyveno pakilimą. Jackie Chano veiksmo filmai prie ekranų kaustė milžiniškas auditorijas visame pasaulyje. Melancholiški demonai iš Wong Kar-Wai režisuotų filmų sužavėjo Vakarų nekomercinio kino pasaulį, o An.Mui popmuzika sklido iš perpildytų karaokė kavinių milžiniškame regione nuo pat Vidurio Mongolijos iki Singapūro.

Iš tradicinės kinų popmuzikos ir roko gimęs kantopopas diktavo madas visoje Azijoje, ypač – žemyninėje Kinijoje, kur vos prieš keletą metų buvo įvykusi kultūrinė revoliucija. Žvaigždės iš Honkongo užkariavo milijoninės auditorijos širdis – atsirado muzika, kuri kalbėjo ne apie revoliucijos pasiekimus, bet žmogiškus jausmus.

Šlovė ir cenzūra

Sulaukusi 19 metų D.Ho grįžo į Honkongą, kad dalyvautų televizijos talentų konkurse. Ji laimėjo, liko gimtinėje, pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su savo dievaite A.Mui, o netrukus ir pati tapo žvaigžde.

Scanpix nuotr.

Denise išgyveno šlovės valandą – koncertavo, kūrė vaidmenis kino filmuose, tačiau jos gimtasis Honkongas grimzdo į krizę. Žemyninėje Kinijoje radosi galinga pramogų industrija, kuri sugebėjo rasti kompromisą su komunistiniu režimu. Honkongo aktoriai, režisieriai, muzikai patraukė į naująją rinką. Vis labiau Honkongo menas tirpo milžiniškoje Kinijos meno scenoje ir taip prarado savo unikalumą. "Kai reikia paisyti cenzūros, kūrybiškumas pasikeičia", – netrukus konstatavo ir D.Ho.

Būdama populiari, ji nebuvo maištininkė, brutaliai laužiusi Kinijos pramogų rinkos taisykles. D.Ho patiko sėkmė žemyno rinkoje. 2010 m. ji išleido savo pirmąjį albumą mandarinų kalba – ja kalbama žemyninėje Kinijoje, Taivane. Tačiau netrukus D.Ho pradėjo plaukti prieš srovę.

Subrendusi laisvojoje Kanadoje, D.Ho negalėjo susilieti su cenzūros valdoma minia. Jos muzika buvo šiurkštesnė nei klasikinis kantapopas. 2012 m. D.Ho buvo pirmąja popmuzikos dainininke Honkonge, prisipažinusi savo netradicinę seksualinę orientaciją. Ši aplinkybė atšaldė gerbėjų minią, tačiau nepageidaujama persona D.Ho tapo kiek vėliau.

Mylėk partiją arba dink

2014-ųjų rudenį Honkongo gyvenimą paralyžiavo garsieji skėčių protestai. Reikalaudami, kad Pekinas laikytųsi pažadų ir garantuotų Honkonge demokratines laisves, miesto finansinį rajoną užplūdo minia demonstrantų.

Pavadinimą didžiausia nuo pat 1997-ųjų, kai Honkongas buvo prijungtas prie Kinijos, protesto akcijai suteikė skėčių jūra, kuria protestuotojai mėgino apsiginti nuo policijos ašarinių dujų.

Kaip ir nuogąstavo D.Ho tėvai, tąkart Pekinas nusprendė nepaisyti pažado leisti Honkongo gyventojams iki 2017 m. rinkti savo lyderį. Nerimą, kad ne tik niekada nesulauks tikros demokratijos, bet neteks ir iki tol turėtų teisių bei laisvių, honkongiečiai išliejo masiniuose protestuose. Pirmosiose gretose buvo ir D.Ho.

Kitaip nei daugybė jos kolegų, D.Ho nepaaukojo savo įsitikinimų ir pasaulėžiūros. Puikiai žinodama, kad norėdama tęsti karjerą žemyninėje Kinijoje, ji privalėtų besąlygiškai palaikyti Kinijos komunistų partijos politiką, muzikantė pasirinko Honkongo demokratus.

D.Ho nusprendė palaikyti protestuotojus, koncertuodama solidarumo koncerte. Tai tapo pirmuoju smūgiu jos karjerai Kinijos rinkoje: jos muzika buvo įtraukta į juodąjį sąrašą. Kai dainos dingo iš radijo, Denise suprato: tai reiškia jos karjeros žemyninėje Kinijoje pabaigą. Tačiau tai nepakeitė moters sprendimo būti protestuotojų pusėje.

"Kai tauta išgyvena tokią krizę, reikia apsispręsti", – aiškino ji. – Manęs dažnai klausia, ar aš nesigailiu, kad pakėliau balsą. Atsakau: žinoma, kad ne."

Į Kanadą, kurios pilietybę turėjo, menininkė negrįžo – liko gimtinėje.

Kas būna, kai pasirenkama priešingai, puikiai parodė Honkongo aktorės Charmaine Sheh pavyzdys. Prie viename socialiniame tinkle paskelbtos Honkongo demonstrantų nuotraukos ji paspaudė "patinka". Netrukus virtualią erdvę užtvindė ją juodinanti banga. Sukrėsta aktorė suprato klaidą ir labai greitai atsiprašė. "Aš myliu Honkongą ir Kiniją", – atgailavo Ch.Sheh. Tačiau dar nežinia, ar tokios atgailos pakaks Kinijos komunistų partijos cenzoriams ir jų pakalikams. Jei taip, aktorei bus atleista ir ji vėl galės grįžti į Kinijos rinką.

Kontrastas: 2011-uosius, kai D.Ho atstovavo Kinijos kino industrijai ir Venecijos festivalyje pristatė kriminalinę dramą "Gyvenimas be principų", ir 2019-uosius, kai ji – Honkongo protestų veidas, skiria šviesmečiai. Scanpix nuotr.

Ką reiškia atsidurti taikinyje, patyrė ir D.Ho. 2016-aisiais garsioji kosmetikos kompanija "Lancome" netikėtai atšaukė koncertą, kuriame ji turėjo dalyvauti. Nors priežastį ir neigė, niekam, nekyla abejonių, kad taip padaryta spaudžiant Pekinui: renginio išvakarėse Kinijos oficiozas pranešė, kad D.Ho yra Honkongo nepriklausomybės šalininkė.

Liepą D.Hop dalyvavo Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos posėdyje. Jos kalbą, kurioje aktyvistė kaltino Pekiną dalyvaujant žmonių grobime, įkalinant aktyvistus ir ribojant rinkimų teisę, vis pertraukdavo kinų diplomatai. Socialiniuose tinkluose pasipylė įžeidimų lavina. Dainininkės neadekvatų elgesį esą galima paaiškinti paprastai: ji vartoja narkotikus; kadangi Kinijoje niekas nebeperka jos dainų, tad jai nieko kita nelieka, kaip tik parsiduoti užsieniui ir pan.

Be cenzorių ir paramos

Šiandien D.Ho sako negalinti įsivaizduoti gyvenimo, kuriame turėtų galvoti, kas atsitiks, jei prie kokio nors nuotraukos ar įrašo socialiniame tinkle paspaus "patinka". Tačiau jos atsidavimas demokratiniam judėjimui tapo labai rimtu išbandymu jos, kaip muzikantės, karjerai. Ji neteko rėmėjų, įrašų kompanija nutraukė sutartį. Dabar D.Ho turėjo pati prodiusuoti savo muziką, kurti rinkodaros strategijas ir planuoti koncertus.

"Turėjau suprasti, kiek daug karjeros sėkmės priklauso nuo vadybos", – sako atlikėja. – Iš pradžių buvo labai sunku."

Šiandien D.Ho repeticijų salė, biuras, įrašų studija – vienas Honkongo pakraštyje esančios gamyklos aukštas.

Prie didelio medinio biuro stalo sėdi penkiese. Virtuvėje verda arbatinukas, nuo arbatžolių sklinda lengvas cinamono kvapas. D.Ho su kolege pasilenkia prie koncertų salės užimtumo plano. Didžiausia renginių erdvė mieste – Koliziejus. Tačiau nuo 2014 m. surengti jame koncertą D.Ho pavyko tik kartą: penkis kartus jos prašymas buvo atmestas. Kodėl, miestui priklausančios koncertų salės vadovybė neaiškino.

Nepaisant tokių sunkumų, ji reguliariai koncertuoja. Jos bekompromisis požiūris sutelkė naujų jai ištikimų gerbėjų auditoriją. Koncertuose nestinga žiūrovų. Bilietai ir albumai platinami internete. "Man dabar sekasi gerai, aš esu pavyzdys, kaip galima išgyventi be Kinijos rinkos", – sako D.Ho.

Vis dėlto šiandien jai svarbiausia – ne raudonojo kilimo renginiai, nauji vaizdo klipai ar vadybininkų parinktas įvaizdis. D.Ho renkasi ne šou verslo žvaigždžių vakarėlius, bet būti su milijonu honkongiečių. Gatvėje, kai į demonstrantus policija paleidžia ašarinių dujų debesį. Oro uoste, kai protestuotojai paralyžiuoja jo darbą: D.Ho filmuoja stovėdama atvykimo salėje ir savo 230 tūkst. sekėjų tviteryje transliuoja ne koncertą, bet protestus.