Prieš penkerius metus pasiskelbęs nepriklausomu Pietų Sudanas grimzta į chaosą. Valstybės sostinėje Džuboje liejasi kraujas, o užsienio šalys evakuoja savo piliečius.

Šalis ką tik paminėjo penktąsias nepriklausomybės metines, tačiau net iškilmingi renginiai buvo atšaukti, gilėjant bado krizei bei didėjant nuogąstavimams, kad jauniausia pasaulyje valstybė gali vėl nugrimzti į pilietinį karą.

Nuo 2013 m. gruodžio dešimtys tūkstančių žmonių žuvo per konfliktą, sugriovusį šalies ekonomiką, tad vyriausybė buvo priversta atsisakyti nepriklausomybės metinių iškilmių – pirmąkart po atsiskyrimo nuo Sudano.

Tarptautinė krizių grupė (ICG) paragino įstrigusio taikos proceso šalininkus veikti skubiai, kad būtų užkirstas kelias šaliai grįžti prie didelio masto kovos veiksmų.

Konfliktas sukėlė humanitarinę krizę, kai daugiau kaip 2 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus, be kita ko, beveik 5 mln. (daugiau negu trečdaliui gyventojų) dabar reikia skubios pagalbos – maisto.

"Gyvenimas Pietų Sudane tebėra blogas, kaip buvo visada, – pripažino žmogaus teisių bylų advokatas Davidas Dengas ir atkreipė dėmesį į didžiulę infliaciją, dažnėjančias ginkluotas atakas, badą ir gilų nepasitikėjimą tarp besivaržančių jėgų. – Jeigu ši padėtis nebus greitai išspręsta, nujaučiu, kad mūsų laukia ilgalaikis konfliktas, lygiai toks pat kaip 22 metų karas."

Palyginti su padėtimi 2011 m., prekės ir paslaugos Pietų Sudane gerokai pabrango – infliacija siekia beveik 300 proc. Pietų Sudano valiuta šiais metais prarado 90 proc. savo vertės.

"Faktas, kad vyriausybė neturi pinigų švęsti (nepriklausomybės) metines, pabrėžia ekonomikos problemų mastą", – teigė Džuboje įsikūrusio analitinio instituto "Ebony Center" ekonomistas Jamesas Alicas Garangas.

Po 1983–2005 m. vykusio pilietinio karo 2011 m. liepos 9 d. Pietų Sudanas atsiskyrė nuo Sudano.

Tokį žingsnį palaimino daugelis šalies gyventojų, balsavusių referendume. Vėliau Pietų Sudanas trumpai kariavo su priešininku Šiaurės Sudanu dėl naftos išteklių. Galiausiai tas konfliktas peraugo į pilietinį karą, prasidėjusį 2013 m. gruodį.

Tiesa, sukilėlių vadas Riekas Macharas balandį grįžo į sostinę pagal taikos sutartį ir tapo viceprezidentu, suformavo vienybės vyriausybę su prezidentu Salva Kiiru. Vis dėlto susirėmimai šalyje nesiliovė.

Birželį per kautynes Vau mieste, kuris pagal gyventojų skaičių dabar yra antrasis didžiausias šalies miestas, kai buvo nuniokoti Malakalas, Boras ir Bentiu, apie 88 tūkst. žmonių buvo priversti sprukti iš savo namų, ir beveik 20 tūkst. jų apsistojo prie Jungtinių Tautų bazės.

JT vadovas Ban Ki-moonas prisiminė euforišką "pasididžiavimo, dvasios, vilties" pojūtį, kai stebėjo, kaip keliama naujos nepriklausomos valstybės vėliava. Bet kalbėdamas po savo pastarojo vizito Pietų Sudane vasarį Ban Ki-moonas sakė, kad "viltis buvo išduota tų, kurie valdžią ir pelną laikė svarbesniais dalykais negu žmones".

Savo kalboje JT vadovas taip pat minėjo didžiulius žmogaus teisių pažeidimus ir epinio masto korupciją.

Pietų Sudane gyvenantys žmonės sako, kad nepriklausomybė buvo neabejotinai teisingas pasirinkimas, tačiau daugelis jų smarkiai nuliūdinti dėl dabartinės padėties ir iki šiol nesulaukė taikos teikiamų pranašumų.

"Manau, būtų sunku rasti Pietų sudanietį, kuris gailėtųsi dėl nepriklausomybės, kad ir kas būtų nutikę, – pažymėjo D.Dengas. – Negalima sakyti, kad nepriklausomybė buvo panacėja, kokią ją laikė žmonės anuo metu. Dabar aišku, kad netgi be Šiaurės Sudano vaidmens destabilizuojant Pietų Sudaną, turime savų problemų, kurias reikia spręsti."

Užsienio šalių vyriausybės patvirtino, kad evakuoja savo piliečius iš karo draskomos valstybės.