Septynios dienos gedului

Išskirtinai linksmas ir nuotaikingas argentinietiškas Velykas pirmadienį pakeitė gedulas. Argentina septynias dienas oficialiai gedės savo garsiojo tėvynainio popiežiaus Pranciško. Neoficialiai – turbūt ir dar ilgiau, nes čia jis labai gerbiamas ir mylimas, o populiarumu nusileidžia tik tuo niekam neprilygstantiems argentiniečių futbolo dievams.

Žinoma, gyvenimas milžiniškose Buenos Airėse, kuriose gyventojų daugiau nei visoje Lietuvoje, nesustojo, tačiau nuo ryto (Argentinos laiku popiežius mirė naktį į pirmadienį) visur iki pusės nuleistos valstybės vėliavos, visame mieste liūdną žinią skelbia bažnyčių varpai. Net vaizdo reklamose gatvėse tarp įprastinių reklamų – vaizdai iš popiežiaus gyvenimo.

Buenos Airių katedra nuo ankstyvo ryto pilna gedėtojų. Ne vienas jų neslepia ašarų. Visa bažnyčia vieningai pusbalsiu kartoja maldas, netrukus laikomos šv. Mišios už popiežių. Popiežius Pranciškaus portretą altoriuje supa baltos gėlės. Ant kelių klūpantis maldininkas iš rankų nepaleidžia savo atsinešto popiežiaus portreto.

Nusidriekia eilė norinčių įrašyti užuojautų sąsiuviniuose. Matyti, kad kai kurie rašo daug. Kiti dalijasi netekties skausmu su katedrą užgulusiais žurnalistais. Mums gal kiek neįprasta, bet čia TV kameros sustatytos ten, kur patogu filmuoti, net ir viduryje bažnyčios, ties altoriumi. Čia pat šnekinama ir vienuolė, ir besimeldžiantys žmonės.

Šventė: Velykų pirma diena Luchano bažnyčioje. / A. Lėkos nuotr.

Neužmirštama empatija

Buenos Airių gyventojai didžiuojasi, kad J. M. Bergoglio buvo pirmas po 1200 metų pertraukos popiežius ne iš Europos, o iš Lotynų Amerikos, ir būtent iš Argentinos. Tiesa, jo šeimos šaknys – Europoje, jis gimė emigrantų iš Italijos šeimoje.

Argentinos sostinės gyventojai, su kuriais teko bendrauti, atmintinai žino jo biografiją, kurios nemaža dalis susijusi su Buenos Airėmis. Čia 1936 m. būsimasis popiežius gimė, technikume įgijo chemijos techniko diplomą, dirbo maisto laboratorijoje, apsaugininku bare, valytoju. Paskui įstojo į Buenos Airių dvasinę seminariją ir pradėjo savo, kaip dvasininko, kelią. Buvo Buenos Airių provincijos dvasinės seminarijos rektorius, Buenos Airių arkivyskupas. Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu, šiam mirus, jis buvo laikomas vienu rimčiausių pretendentų į popiežius. Tačiau juo tapo tik 2013 m.

Argentiniečiai žavisi jo kukliu gyvenimo būdu, empatija neturtingiesiems, jaunimas mini ir neįprastą Katalikų bažnyčiai palankų požiūrį į LGBT+ asmenis. Dar būdamas Buenos Airių arkivyskupu, jis garsėjo kuklumu, gyveno bute, pats gamindavosi valgyti. Lig šiol argentiniečiai prisimena jo labdaros iniciatyvas, pagalbą ligoniams ir skurstantiems.

A. Lėkos nuotr.

Linksmai religingi

Argentiniečiai, kaip ir kiti jų kaimynai Lotynų Amerikoje, laikomi labai religingais. Patys pripažįsta esantys nebe tiek, kiek prieš kokius 20 metų, bet tikrai religingi. Jauni žmonės sako esą religingi, nors nebe taip dažnai kaip jų tėvai ir seneliai lankantys Dievo namus.

Tačiau Velykų rytą bažnyčios buvo pilnutėlės. Nors dabar Argentinoje –  rudens pabaiga, kaip šiuo metu laiku, buvo iškirtinai šilta ir labai saulėta. Prie didžiausios šalyje Luchano katedros, esančios apie 70 km nuo Buenos Airių, geras puskilometris iš abiejų pusių – prekystaliai su rožiniais, kitomis su religija susijusiomis prekėmis. Argentinietiškos verbos – platano šakelė.

Argentina septynias dienas oficialiai gedės savo garsiojo tėvynainio Jorge Mario Bergoglio, pasauliui labiau žinomo kaip popiežius Pranciškus. Neoficialiai – turbūt ir dar ilgiau.

Bažnyčioje ir maldininkai, ir kunigas atrodo kur kas laisviau nei pas mus. Išpažinties sėda priešais kunigą ir, žiūrėdami tiesiai į akis, išpažįsta nuodėmes. Mišias laikantis kunigas su parapijiečiais, į Luchaną suvažiavusiais maldininkais iš aplinkinių vietovių ir sostinės kalbasi paprastai, lyg su bičiuliais. Klausia: „Ar tikite Dievą?“ „Si“ („Taip“) – atsako pilnutėlaitė bažnyčia. Tada kunigas sako slengu, o tai lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Chebryte, truputį silpnai čia jūs.“ Tada jau visi vieningai ir triukšmingai pakartoja: „Taip!“

Luchano katedra atrodo akivaizdžiai per didelė nedideliam miesteliui. Tačiau ne miestelis pasistatė bažnyčią, o bažnyčiai buvo pastatytas miestelis. Vietiniai pasakoja legendą, kaip bažnyčios madonos skulptūra buvo vežama visai kitur, tačiau šioje vietoje ji iškrito iš vežimo, o arklys sustojo ir niekaip neišjudino jo iš vietos. Visi suprato, kad madona pati pasirinko šią vietą, tad jai pastatyta milžiniška šventovė, o aplinkui ėmė kurtis žmonės.

A. Lėkos nuotr.

Po šv. Mišių vieni skubėjo namo valgyti neįtikimo dydžio mėsos kepsnių – juk ne veltui Argentina garsėja skaniausiais didkepsniais pasaulyje, kiti rinkosi lauko restoranuose – tiesiog ant pievutės buvo sustatyti stalai, šalia – nedidelis kioskelis su maistu ir, žinoma, didžiulė kepsninė mėsai. Margučių čia, žinoma, nemargina, bet šokoladiniais kiaušinukais mėgaujasi ir maži, ir dideli.

Vienintelis argentinietis popiežius, likus dienai iki savo mirties, Šv. Petro aikštėje Romoje susirinkusiems tūkstančiams tikinčiųjų palinkėjo: „Linksmų Velykų!“ Argentiniečiai tikrai jį išgirdo. Gal bus išgirstas ir jo gyvenimo kredo – dalytis gerumu.