Karo randai tebedarko Gruzijos veidą | Diena.lt

KARO RANDAI TEBEDARKO GRUZIJOS VEIDĄ

Pabėgėlių stovyklos, nedarbas, vietos gyventojų sulaikymai, uždaryti keliai ir perėjimo punktai, dygstančios spygliuotų vielų tvoros, atimtos teisės į nuosavybę, nutraukti ryšiai tarp šeimos narių ir draugų – tai kasdienybė, su kuria susiduria gruzinai, nors nuo pastarojo karo dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos praėjo beveik dešimtmetis, o nuo pirmųjų konfliktų – beveik trys dešimtmečiai.

Vadinamieji įšaldyti konfliktai čia tikrai įšalę, vietos gyventojai, ypač įsikūrę vadinamajame „pasienyje“, atrodo praradę viltį, kad kas nors kada nors pasikeis. Paklausti, kieno pagalbos tikisi, rodo į dangų.

„Konfliktas čia nesprendžiamas, konfliktas yra šaldomas“, – teigia Gruzijoje dirbantis saugumo ekspertas.

Tuo metu Gruzijos politikai guodžia, kad dirbtinai sukurtos sienos anksčiau ar vėliau griūva.

Gyvena baimės atmosferoje

„Nesaugiai čia jaučiuosi. Siena vis artėja“, – sako nuo Tbilisio 130 kilometrų nutolusiame Dvanio kaime gyvenantis 53 metų Vasilijus Kopadzė.

Po 2008-ųjų rugpjūčio karo jo gimtasis kaimas atsidūrė prie pat vadinamosios sienos arba, pasak gruzinų, administracinės linijos su Pietų Osetija. Jis yra lyg savotiškame iškyšulyje – iš trijų pusių apsuptas Rusijos ir osetinų pasieniečių kontroliuojamos teritorijos.

Kad čia eina riba, liudija pastatyti keli žali ženklai su užrašais rusų ir osetinų kalbomis „Pietų Osetijos valstybės siena“. Kadangi Gruzijos ir Pietų Osetijos teritorijos ne visur yra aiškiai pažymėtos, vietiniams nuolat gresia peržengti nematomą liniją.

Būna žmonių grobimai, palaiko ten dvi–tris dienas, liepia sumokėti baudą ir paleidžia. Bauda – 2 tūkst. Rusijos rublių (apie 30 eurų).

„Būna žmonių grobimai, palaiko ten dvi–tris dienas, liepia sumokėti baudą ir paleidžia. Bauda – 2 tūkst. Rusijos rublių (apie 30 eurų)“, – Lietuvos žurnalistams pasakojo V. Kopadzė.

Dvanyje gyvena apie 350 žmonių. 30–40 gyventojų buvo sulaikyti dėl esą neteisėto sienos kirtimo. Kai kurie ne po vieną kartą. Vietiniai tikina, kad net neperžengus jokių linijų, dirbdami savo darže, jie būna sulaikomi, vežami į Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį ir paleidžiami skyrus baudą. Dvaniečiai tai vadino žmonių grobimu.

Per mėnesį paprastai fiksuojama apie dešimt sulaikymų visoje Pietų Osetijoje.

Vadinamajame pasienyje patruliuoja rusų ir osetinų pareigūnai, kai kur įrengtos stebėjimo kameros.

Gruzinų pasieniečių, žinoma, nėra, nes Gruzija nepripažįsta nei Pietų Osetijos nepriklausomybės, nei jos sienų. Prie įvažiavimo į Dvanį įrengta tik pora Gruzijos policijos postų.

Vadinamąjį pasienį nuolatos vis apžiūri Europos Sąjungos (ES) stebėjimo misijos darbuotojai. Jie žino, kur įrengtos stebėjimo kameros, postai, iki kurios ribos galima eiti, o kur geriau nekelti kojos.

Rusijos įrengtos pasienio bazės geriausiai matyti už Dvani kaimo, užlipus ant kalno, šalia kapinių. Tolumoje, kitoje upelio pusėje, matyti trijų aukštų gana naujas pastatas. Pasak ES stebėtojų, ten dirba 60-70 Rusijos pareigūnų.

Su dėde pasikalba per sieną

Netoli vadinamosios administracinės ribos stovi Georgijaus Mekarišvilio namas. 47 metų vyras teigia auginantis pupeles ir jas parduodantis.

„Keturi mėnesiai darbo – 3 tūkst. larių (apie 1 tūkst. eurų)“, – sako jis, rodydamas į namo pirmame aukšte sukrautus maišus.

Šalia maišų kaista savadarbis vynuogių degtinės – čačos – gaminimo aparatas.

„Nori paragauti? – pilną taurelę tiesia vienas iš trijų čačos virėjų ir iškart įspėja. – 80 laipsnių.“

Pasak G. Mekarišvilio, turėtų išeiti apie 50–60 litrų. Žiemai jo šeimai užteks.

„Aš pats kilęs iš mišrios šeimos, mano mama osetinė, dėdė liko ten (Pietų Osetijoje – BNS) gyventi. Kartais susitinkame prie tvoros ir 50 metrų atstumu pasirėkaujame. Taip per tvorą ir bendraujame. Ir tai, kol pasieniečiai nepamato“, – pasakoja vyras.

Nepaisant to, kad kaimynystėje buvęs namas per karą buvo sudegintas, nukentėjo ir kaimynai, ir giminės, jis teigia jokiai tautai nejaučiantis neapykantos ir nesuprantantis, kam ta siena reikalinga.

„Ten – mūsų draugai, kaip mes galime su jais kariauti? Blogų tautų nebūna, mums nepatinka tik Rusijos politika. Kodėl čia siena? Kodėl negaliu nueiti dėdės aplankyti?“ – teigia G. Mekarišvilis.

Nėra darbo

Vietos gyventojai pasakoja, kad per jų kaimą 2008-aisiais žygiavo rusų kariuomenė, nuo karų veiksmų sudegė pusšimtis namų.

„Patys matote – ir ten sudegęs namas, ir ten. 58 namai sudegė kaime. Viską atėmė, ką turėjome: automobilius, traktorius, kuriais dirbome daržuose, kiaules, karves paėmė“, – teigia V. Kopadzė.

„Žmonių čia dar nužudė. Per karą žuvo trys taikūs vietos gyventojai. Štai čia, matote, kur medis, ten vieną sušaudė“, – tiesiai prieš save rodo vyras.

„Už ką sušaudė?“, – klausiame.

„Už nieką. Sušaudė ir viskas“, – vietos gyventojai nelinkę daugžodžiauti.

Prieš karą Dvani gyventojas teigia dirbęs Cchinvalyje, gamykloje, vėliau vairuotoju, vežiojęs vietos gyventojus į Cchinvalį.

„Po penkis reisus per dieną padarydavome. Dabar nieko nedirbame, tik savo daržuose. Gerai dar, kad čia žmonės gyvena, kad dar nepabėgo. O to niekas nemato. Reikia gerbti tuos žmones“, – sako V. Kopadzė.

Anot jo, kaimo gyventojai šiuo metu daugiausia gyvena iš natūrinio ūkio – ką užsiaugina, tą ir suvalgo. Laikyti gyvulius pasidarė sudėtinga, nes ganyklos atsidūrė už vadinamosios sienos.

Aprūpina būstu

Cchinvalio regioną, kaip jį mėgsta vadinti gruzinai, arba Pietų Osetiją nuo dešimtojo dešimtmečio, kai prasidėjo kruvini konfliktai, paliko ne tik dauguma ten gyvenusių gruzinų, bet ir osetinų, kitų tautybių žmonių.

1990-aisiais šiame regione gyveno apie 100 tūkst. žmonių, liko, skirtingais duomenimis, 30–40 tūkstančių.

„2500 gruzinų gyvena Achalgoryje (regionas, užimtas Pietų Osetijos per pastarąjį karą – BNS). Gruzinų kaimai, kuriuos žmonės buvo priversti palikti, sulyginti su žeme. Taip nutiko 15 kaimų. Kai kur vietoj jų įrengti kariniai poligonai“, – teigia Gruzijos susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė Ketevan Cichelašvili.

Namus buvo priversti palikti tūkstančiai etninių gruzinų.

„Pirmą kartą mus iš namų Cchinvalyje išvijo 1990 metais. Aš pati kilusi iš Achalgorio, bet su šeima gyvenau Cchinvalyje, nes vyras ten gimęs. 1990 metais, kai išvarė iš Cchinvalio, persikėlėme pas mano tėvus į Achalgorį, o 2008 metais žinote, kas nutiko. Išvarė ir iš ten. Esu dukart išvaryta“, – sako 70-metė Elza Martiašvili.

Atėjo kareiviai, pasakė: esi gruzinė – važiuok į Tbilisį. Nieko neleido pasiimti, visiškai nieko, išvykome taip, kaip stovėjome.

„Atėjo kareiviai, pasakė: esi gruzinė – važiuok į Tbilisį. Nieko neleido pasiimti, visiškai nieko, išvykome taip, kaip stovėjome. Iš pradžių atvykome į Tbilisį, čia gyveno mano sesuo, o paskui 2009-ųjų sausio 19-ąją persikėlėme čia. Puikiai prisimenu“, – teigia moteris.

Ji su kitais buvusiais Achalgorio gyventojais įsikūrusi netoli Tbilisio esančioje Cerovanio pabėgėlių stovykloje.

Tai nėra tipinė stovykla, greičiau gyvenvietė, kur stovi 2 tūkst. vienodų vienaaukščių žalsvų ir rausvų 57 kvadratinių metrų ploto raudonstogių namukų. Tai didžiausia perkeltų asmenų stovykla Gruzijoje. Tuo pačiu ir pavyzdinė. Tokių namų, kaip čia, kiti pabėgėliai neturi.

Iš okupuotų teritorijų perkeltų asmenų apgyvendinimo ir pabėgėlių ministerijos duomenimis, iš viso Abchaziją ir Pietų Osetiją paliko 277 tūkst. Gruzijos piliečių. Didžioji banga buvo 1992–1993 metais, tuomet savo namus buvo priversti palikti 256 tūkst. žmonių.

Šios ministerijos Perkeltų asmenų departamento vadovo Murado Ablotia'os teigimu, tai sudaro 89 tūkst. šeimų, iš jų būstu aprūpintos 35 tūkst. šeimų. Iki 2020-ųjų Gruzijos vyriausybė planuoja pastatyti 27 tūkst. butų ir taip baigti perkeltų asmenų aprūpinimą pastoge.

Pasak E. Martiašvili, Cerovanyje gyvenimo sąlygos normalios – yra šaltas ir karštas vanduo, kanalizacija, šildymas.

Moteris gauna 45 larių (15 eurų) perkeltųjų asmenų išmoką ir maždaug 180 larių (60 eurų) pensiją. Pragyventi padeda jau suaugusi duktė ir du sūnūs.

Iki jos gimtinės nuo Cerovanio – 60 kilometrų, tačiau buvusių namų E. Martiašvili nelanko – neturi reikalingų dokumentų, kad Pietų Osetijos pareigūnai ją įleistų į teritoriją.

Tuo metu Gija Psuturi pasakojo savo buvusį namą Achalgoryje lankęs prieš dvi savaites.

„Namas stovi tuščias, niekas negyvena, o turėjome ir daržą, ir sodą“, – tvirtina dabar keleivių vežimu užsiimantis vyras.

Jis sako, kad norėtų ten grįžti gyventi, jeigu situacija pagerėtų, parduoti turto neketina, nes ir kaina maža, ir pirkėjų nėra.

„Kas pirks? Nėra kam pirkti. Du tūkst. dolerių už dviejų aukštų namą gaučiau“, – sako jis.

Gyvena iš Rusijos pinigų

Ne buvusiems gyventojams, turintiems specialius dokumentus, nuvykti legaliai į Pietų Osetiją iš Gruzijos neįmanoma. Atvykti – taip pat. Pasak susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrės, ir Rusija, ir vietinė Pietų Osetijos valdžia sugalvoja vis naujų barjerų, kaip atskirti anksčiau drauge gyvenusius žmones.

Gruzijos valdžia teigia visokeriopai skatinanti prie administracijos linijos gyvenančių žmonių tiesioginį bendravimą, nevyriausybininkų veiklą.

Tačiau pastarieji prisipažįsta, kad rasti partnerių „kitoje sienos pusėje“ nelengva. Pietų Osetijos gyventojai bijo bendrauti, tai daro slapčia, susitikimai vyksta „neutralioje teritorijoje“, pavyzdžiui Turkijoje.

„Rusija ėmėsi Pietų Osetijoje įgyvendinti keletą projektų, įkūrė siuvimo fabriką, kad žmonės turėtų darbą, nes dauguma jų dirba arba valstybės tarnyboje, arba nieko nedirba“, – pasakoja vienos iš nevyriausybinių organizacijų – Perkeltų asmenų koalicijos – atstovas Zurabas Bendiašvilis.

Kitas didesnis darbdavys – Pietų Osetijoje įsikūrusios Rusijos karinės bazės. Apie 90 proc. šio regiono biudžeto sudaro Rusijos dotacijos.

Anot Z. Bendiašvilio, situacija Pietų Osetijoje – sudėtinga, daugelis jaunimo išvyksta į Rusiją, Vladikaukazą, nes gimtajame krašte nemato perspektyvų. Dalis vietos gyventojų atrado verslo nišą – Gruzijoje perka automobilius, juos gabena į Cchinvalį, o po to – į Rusiją parduoti. Kadangi tiesioginio susisiekimo nėra, reikia daryti apie 300 km lanką per Vladikaukazą, kad galėtų įvažiuoti į Gruziją. Važiuojant tiesiai išeitų 100 kilometrų.

Laikosi taikios politikos

„Mūsų strategija – nuolatinių kontaktų kūrimas ir barjerų griovimas. Kito kelio nėra“, – teigia Gruzijos susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė K. Cichelašvili.

Ji pabrėžė, kad dabartinė šalies valdžia laikosi išskirtinai taikios politikos Abchazijos ir Pietų Osetijos atžvilgiu, ji orientuota į konstruktyvų žmonių problemų sprendimą.

„Istorijoje būta pavyzdžių, kai dirbtinės sienos griuvo“, – pabrėžė ministrė.

Maskvos remiama Abchazija ir Pietų Osetija su Tbilisio centrine vyriausybe konfliktavo nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio ir buvo faktiškai jai nepavaldžios. Daug metų didėjusi įtampa 2008-ųjų rugpjūtį prasiveržė trumpu, bet intensyviu Rusijos ir Gruzijos karu, po jo Maskva pripažino abiejų separatistinių teritorijų nepriklausomybę ir įvedė į jas tūkstančius savo karių.

II dalis

„Kol rusai yra čia, tol mes čia taikiai negyvensime. Be Rusijos susitaikytume per pusę metų“, – tikina Nugzaras Džologuja, turėjęs palikti namus Galio rajone, dabar priklausančiame nepriklausomybę pasiskelbusioje Abchazijoje.

Gruzijos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, apie 250 tūkst. gyventojų turinčiame regione dislokuota 3,5 tūkst. Rusijos karių ir 1,5 tūkst. šios valstybės Federalinės saugumo tarnybos pasieniečių. Jie atvykę su savo tankais, šarvuočiais, artilerija, raketine ir priešlėktuvine ginkluote.

Jau trečdalis Gruzijos ir Abchazijos vadinamojo pasienio atskirta spygliuotos vielos tvoromis, nuolat uždaromi ir perėjimo punktai – vietoj buvusių šešių liko du. Rusams sustiprinus patruliavimą ir prikabinus stebėjimo technikos, vietiniai nebedrįsta naudotis ir nelegaliais sienos kirtimo būdais.

Pagrindine arterija, jungianti Abchaziją su Gruzija, liko tiltas per Engūrio upę šalia Zugdidžio miesto Gruzijoje. Antras perėjimo punktas – aukštai kalnuose, todėl juo mažai kas naudojasi.

Galiojantis dokumentas – forma Nr. 9

N. Džologuja save vadina pabėgėliu, Gruzijos valdžia jam ir dar tūkstančiams tokio pat likimo broliams yra suteikusi šalies viduje perkeltų asmenų statusą, užtikrinantį tam tikras socialines garantijas.

Vyras gyvena Gruzijoje, tačiau dalis gruzinų liko Abchazijai priklausančiame Galio rajone. Gruzijos vyriausybės duomenimis, ten gyvena apie 35–40 tūkst. gruzinų.

„Iš Galio rajono gyventojų atimtos bet kokios teisės, kurias galima vadinti žmogaus teisėmis, – tvirtina Tbilisyje veikiančios Abchazijos autonominės respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Džamalas Gamacharija. – Paimkite Žmogaus teisių deklaraciją, pradedant pirmu straipsniu, baigiant paskutiniu – visos teisės, kurias normalūs žmonės privalo turėti, jos iš tų žmonių atimtos.“

Šie žmonės neturi pilietybės, nes yra Gruzijos piliečiai, jie neturi Abchazijos pasų, neturi teisės laisvai judėti, negali imtis verslo, mokytis gimtąja kalba, juos verčia mokytis rusų kalba.

„Šie žmonės neturi pilietybės, nes yra Gruzijos piliečiai, jie neturi Abchazijos pasų, neturi teisės laisvai judėti, negali imtis verslo, mokytis gimtąja kalba, juos verčia mokytis rusų kalba. Neturint vietinės pilietybės, negalima dalyvauti visuomeniniame gyvenime, negalima dalyvauti vadinamuosiuose rinkimuose, eiti jokių pareigų, išskyrus mokytojo, negalima net registruoti santuokų, vaiko gimimo. Tai reikia padaryti neokupuotoje teritorijoje“, – vardija Dž. Gamacharija.

Jo žodžius patvirtina ir patys Galio gyventojai.

Prie Engūrio perėjimo punkto sutiktas 53 metų Muratas, pavardę atsisakęs nurodyti saugumo sumetimais, teigė šiuo metu turintis Gruzijos pasą, jį Abchazija laiko užsienio piliečio dokumentu, ir naudojasi vietos valdžios išduota vadinamąja devinta forma. Tačiau visą gyvenimą toje pačioje vietoje gyvenantis vyras jau paprašė nuolatinio leidimo gyventi savo kaime ir, kai tik bus galimybė, ims Abchazijos pasą – gyventi juk reikia čia ir dabar.

Kol kas daugelio turima „devinta forma“ paliudija, kad asmuo gyvena Galio rajone, šis dokumentas taip pat suteikia galimybę kirsti vadinamąją „sieną“.

Muratas teigia Zugdidyje apsilankantis du–tris kartus per mėnesį, kai turi reikalų, kai nori aplankyti gimines.

Su žurnalistais vengia kalbėti

Apie 3 tūkst. žmonių kasdien kerta Abchaziją ir Gruziją skiriančia Engūrio upę. Daugiausia tai pirmosios gyventojai, vykstantys į Zugdidį nusipirkti produktų – beveik dvigubai pigesnių.

Per tiltą išvystytas pervežimo verslas. Pilnais krepšiais apsikrovusius žmones ir didesnius krovinius per maždaug puskilometrio ilgio tiltą gabena mikroautobusai bei arklių traukiami vežimai.

Norint čia gauti vežėjo vietą, „stogui“ reikia sumokėti 5 tūkst. larių (apie 1,5 tūkst. eurų).

Šalia tilto veikia maistą parduodantys kioskai, atvažiuoja net mikroautobuse įsikūręs banko skyrius – kad Galyje gyvenantys Gruzijos piliečiai galėtų pasiimti 45 larių perkeltų asmenų išmoką, senjorai – pensiją.

Tačiau dauguma perėjimo punktą kertančių žmonių kalbėti su Lietuvos žurnalistais atsisakė. Purtydami galvas skubėdavo pro šalį, kai kurie net dengė veidą.

Zugdidyje gyvenantys gruzinai paaiškino, kad pagal vietos įstatymus, už antivalstybinę agitaciją gresia išvarymas iš Abchazijos, o bet kokia kritika ar skundai būtent taip ir suprantama. Vietos radijo stotyje dirbanti Maja Fifija pasakojo pašnekovų taip pat randanti tik pažadėjusi užtikrinti jų anonimiškumą.

Pasak vietinių, Abchazijos gyventojai bijo net prisipažinti, kad jiems Gruzijoje buvo suteikta medicinos pagalba. Sveikatos paslaugas šio regiono gyventojai Gruzijoje gali gauti nemokamai. Žinoma, ligoninių yra ir Abchazijoje, bet Gruzijoje geresni specialistai.

„Vykdoma didelė propaganda pradedant žiniasklaida, baigiant mokyklomis, kuriamas gruzinų kaip priešų įvaizdis, o NATO ir Vakarai vaizduojami kaip blogio imperija. Žmonės persekiojami dėl to, kad turi bet kokių kontaktų su kita puse“, – sakė susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrės Ketevan Cichelašvili.

Specialūs mokesčiai gruzinams

Sunkiai rusiškai, juoba angliškai kalbantys Galio gyventojai dabar vaikus priversti leisti į surusintas mokyklas.

Ministrės K. Cichelašvili duomenimis, prieš 2008 -ųjų karą Abchazijoje gruzinų gyvenamame Galio rajone veikė 54 mokyklos su dėstoma gruzinų kalba, po karinio konflikto jų liko trys dešimtys, užpernai visoms nurodyta pereiti prie dėstymo rusų kalba.

Ministrės tvirtinimu, dauguma mokinių tiesiog nesupranta rusiškai, todėl didelis klausimas, kokį išsilavinimą jie įgis. Kelios dešimtys vaikų dėl to persikėlė gyventi į Gruziją.

Abchazijos gruzinai taip pat skundėsi esantys priversti mokėti specialius mokesčius, kurių nemoka abchazai.

„Darbo nėra, o turime mokėti už viską: už elektrą, už žemę, kitus mokesčius, nors jie nemoka“, – teigė Muratas.

Elektra apmokestinta, nepaisant to, kad ją nemokamai regionui teikia Gruzija.

Gruzijos vyriausybės teigimu, Abchazijos valdžia taip pat ėmėsi naikinti gruzinišką tapatybę.

„Galyje buvo paskelbta 71 pavardė, kurią turintys žmonės privalo pakeisti savo tapatybę. Tik pakeitus pavardę, galima gauti Abchazijos pasą, o pasas reiškia tam tikras teises“, – pabrėžė K. Cichelašvili.

Anot jos, neradę kitos išeities apie du šimtai žmonių taip ir padarė.

„Anksčiau kaip virvėmis vieni su kitais buvome surišti – abchazai ir megrelai (Gruzijos teritorijoje gyventi etninė grupė – BNS), nes buvome ne tik kaimynai, giminės, bet ir labai artimi draugai. Taip buvo iki karo. Po karo tapome lyg ir priešais“, – apgailestavo Muratas.

„Neleidžiame sau galvoti, kad niekada ten negrįšime“, – atsidūsta ir nuo dešimtojo dešimtmečio Tbilisyje dirbantis Abchazijos autonominės respublikos vadovas Vachtangas Kolbaja.

Maskvos remiama Abchazija ir Pietų Osetija su Tbilisio centrine vyriausybe konfliktavo nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio ir buvo faktiškai jai nepavaldžios. Daug metų didėjusi įtampa 2008-ųjų rugpjūtį prasiveržė trumpu, bet intensyviu Rusijos ir Gruzijos karu, po jo Maskva pripažino abiejų separatistinių teritorijų nepriklausomybę ir įvedė į jas tūkstančius savo karių.

III dalis

Okupuotos teritorijos – Abchazija ir Pietų Osetija – užima penktadalį Gruzijos teritorijos, jos atskirtos fiziniais barjerais, kuriuos kontroliuoja Rusijos pasieniečiai, šie regionai vis labiau izoliuojami, teigia Gruzijos vyriausybės atstovai.

Tačiau čia nėra tik juoda ir balta, sako Gruzijoje šiuo metu dirbantis tarptautinio saugumo ekspertas Gražvydas Jasutis.

Anot jo, nors tarptautinėje politikoje Abchazija ir Pietų Osetija paprastai eina drauge, skiriasi ir šių regionų santykių su gruzinais istorija, ir ateities vizijos. Abchazai iš tiesų siekia nepriklausomybės, o osetinai save mato Rusijos sudėtyje.

„Tie regionai jau yra prarasti šiuo metu. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad tie regionai grįžtų. Žinoma, Gruzijos vyriausybė dirba, dirba sunkiai tiek diplomatiniame, tiek politiniame fronte, bet kol kas tie regionai nepriklauso Gruzijai praktiškai, priklauso tik formaliai“, – Lietuvos žurnalistams sakė G. Jasutis.

– Iš kur kilo osetinų noras atsiskirti nuo Gruzijos?

– Pats konfliktas tarp Gruzijos ir Osetijos gali būti dalijamas į kelias fazes, bet jeigu žiūrėtume į priešistorę, tai gruzinai ir osetinai iš esmės sugyveno ir sugyveno tikrai neblogai.

Pirmoji priešpriešos apraiška siejama su Pirmuoju pasauliniu karu ir bolševikine Rusija. Tuo metu Gruzijoje formavosi nacionalinė valstybė ir osetinai tuo metu vis dėlto nepritarė toms idėjoms, jie palaikė bolševikinės Rusijos siekius. Natūraliai jie turėjo ten savo sąjungininką ir būtent pirmieji kariniai ir kruvini susidūrimai tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos įvyko 1919 – 1920 metais. Viso to pasekmė – buvo sukurta Pietų Osetijos autonominė respublika sovietinės Gruzijos sudėtyje.

Sovietų laikotarpiu gruzinai ir osetinai sugyveno ir buvo gana taikios bendruomenės, lankė tas pačias mokyklas, buvo mišrios šeimos, problemų didesnių nebuvo. Tačiau atėjus vadinamajam perestroikos pavasariui vyksta judėjimas čia, Kaukaze. Manau, kad iš dalies gruzinų nesugebėjimas spręsti nacionalinių klausimų ir sukėlė šitą problemą, kuri ir atvedė Gruziją ir Pietų Osetiją į pirmąjį konfliktą 1991 metais.

– Kodėl nemokėjo Gruzijos politikai spręsti tos problemos?

– Klausimas yra labai sudėtingas. Tuo metu Gruzija formavo savo nacionalinę valstybę, griuvo Sovietų Sąjunga, buvo bandymai konsoliduoti valstybę, patį valstybingumą, kurti naujas institucijas. Iš tiesų Gruzija yra multietninė valstybė, joje yra gausybė etninių mažumų ir vis dėlto Gruzijos pozicija buvo tokia, kad pirmenybė buvo teikiama gruzinams, buvo teikiama pirmenybė gruzinų kalbai, gruzinų politinėms partijoms. Pritrūko integralaus požiūrio į etnines mažumas. Jeigu jis būtų buvęs, situacija tikrai būtų kitokia.

Tuo metu 1990-aisiais buvo tokių judėjimų, kurie buvo prieš osetinus, vyko osetinų kaimų valymai. Pavyzdžiui, Boržomyje gyveno didelė osetinų bendruomenė, 1990-aisiais metais jie buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas ir persikelti kitur.

– Koks dabartinis status quo?

– 2008 metais rugpjūčio mėnesį ją pripažino kaip nepriklausomą valstybę Rusijos Federacija. Šiuo metu vyksta Pietų Osetijos rusifikacija ir Pietų Osetijos siekis tapti Rusijos Federacijos dalimi. Tai oficialai deklaruoja de facto Vyriausybė, de facto naujai išrinktas prezidentas A. Bibilovas. Tai yra jų kryptis.

Šiuo metu vyksta Pietų Osetijos rusifikacija ir Pietų Osetijos siekis tapti Rusijos Federacijos dalimi.

Verta galbūt pažymėti, kad Pietų Osetijoje nėra opozicinių partijų, socialinių judėjimų, kurie būtų prieš tą mintį. Iš principo dėl to yra sutarta ir Pietų Osetija gana sėkmingai juda ta kryptimi, kadangi visi įstatymai derinami su Rusija, biudžetas formuojamas iš Rusijos dotacijos, 90 proc. biudžeto skiriama Maskvoje. Viskas juda link Rusijos Federacijos.

– Pietų Osetijoje gyvena nedaug žmonių, tauta nyksta. Kam Rusijai reikia tokios mažos teritorijos?

– Rusija ir nepriima, bent jau kol kas Pietų Osetijos. Pietų Osetija deklaruoja savo siekį tapti Rusijos Federacijos dalimi, tačiau jeigu pažiūrėsime į Kremliaus retoriką, tai nėra tokio palankaus požiūrio.

Rusija deklaruoja, kad tai yra pripažinta pagal tarptautinę teisę nepriklausoma valstybė. Taip, Maskva ją pripažįsta, ir Rusija bent jau šiuo momentu nesvarsto galimybės priimti Pietų Osetijos į Rusijos Federaciją.

Pietų Osetijos ekonomika iš principo yra dotuojama Rusijos Federacijos. Rusijos karinės bazės ir Rusijos pasieniečiai yra ten. Pridėtinės vertės Rusijai priimti Pietų Osetiją aš nematau.

– Kokios Abchazijos atsiskyrimo šaknys?

– Konfliktai skiriasi. Abchazijoje, jeigu žiūrėtume konflikto dinamiką, kaip jis kilo, man labiau priimtinesnis būtų abchazų-rusų konflikto modelis.

XIX amžiuje, kai vyko Rusijos kolonizacija Šiaurės Kaukaze, kai Rusijos imperija judėjo link Abchazijos ir pamažu užėmė Abchaziją, įvyko didelis Rusijos ir abchazų bendruomenių susipriešinimas. Tuo metu daugybė abchazų buvo priversti palikti gimtąsias vietas, dauguma išvyko į dabartinę Turkiją.

Pats konfliktas, sukilimai daugiau sietini su Rusijos imperija ir Abchazija. Tačiau kodėl konfliktas transformavosi į kitą dimensiją ir atsiranda Gruzijos komponentas, iš dalies siečiau su sovietizacijos periodu, su Stalinu, kuris buvo valdžioje ir stengėsi, jeigu galime taip pasakyti, gruzinizuoti Abchaziją bei įkalė pirmąjį pleištą tarp abchazų ir gruzinų.

1989–1990 metais, kai prasideda nepriklausomybės judėjimai, Abchazija irgi pradeda deklaruoti savo siekį atsiskirti nuo Gruzijos. Taip pamažu konfliktas pajudėjo. Panašiai kaip ir Osetijos atveju, Gruzija nesuvaldė savo nacionalinės politikos.

– Ko siekia abchazai?

– Čia situacija yra skirtinga, nes Pietų Osetijos atveju matome nuoširdų norą, jeigu galime taip pavadinti, judėti Rusijos Federacijos kryptimi, tai Abchazijoje matome gana konsoliduotą judėjimą link nepriklausomybės. Nebūtinai jiems tai sekasi, tačiau kalbant tiek su pačiais abchazais, tiek žiūrint de facto Vyriausybės ar parlamento pareiškimus, taip, jie nesipriešina Rusijai, tačiau Abchazija yra skirtinga, Abchazija yra nepriklausoma, jų nuomone, jie siekia tarptautinio pripažinimo, jie juda tokia pseudo nepriklausomybės kryptimi.

– Koks Rusijos interesas yra ten?

– Šis klausimas gali būti siejamas su Rusijos geopolitiniais interesais išlaikyti savo kontrolę regione, gali būti siejamas su tam tikros galios žaidimais.

– Ką reiškia Gruzijai turėti šiuos du regionus saugumo prasme?

– Akivaizdžiausia šių konfliktų pasekmė yra priverstinai perkelti asmenys, jų Gruzijoje yra apie 300 tūkst., tai yra didelė socialinė žaizda, didelė socialinė atskirtis, mano galva.

Kita vertus, turint du konfliktus, turint Rusijos karines bazes, turint Rusijos pasienio tarnybas šalia, žinoma, tai yra papildomi saugumo iššūkiai, nuolatinis dėmesys tai situacija, ir, žinoma, labai didelės ekonominės bei politinės, diplomatinės pastangos bandant susigrąžinti tuos regionus.

Valstybė galėtų skirti tuos resursus savo piliečių gerovei, savo ekonomikai kelti, papildomoms investicijoms, bet dabar turi kreipti labai didelį dėmesį ir resursus šiems dviems regionams, kurie yra atskirti.

– Ar yra reali grėsmė, kad Rusija ketintų toliau judėti į Gruziją?

– Vien tie signalai, kad Rusijos karinės bazės ten yra, nuteikia negatyviai. Kita vertus, dirbtinai bandoma statyti vadinamąją sieną. Natūralu, kad jeigu sienos daromos ten, galbūt Rusija sustojo ir liks ten.

– Kokie Gruzijos šansai patekti į Europos Sąjungą, NATO, kol yra šie įšaldyti konfliktai?

– Pačioje ES yra probleminių regionų, turime Graikijos ir Turkijos nesutarimus. Manau, kad tai nėra pagrindinė kliūtis stojant Gruzijai į NATO ir ES. Žinoma, tai nenuteikia pozityviai ES šalių, tačiau nemanau, kad konfliktai turėtų būti pagrindinė problema, kadangi pati ES prisideda prie jų sprendimo.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS