LNK žurnalistas kalbėjosi su politologu Alvydu Medalinsku apie nuotaikas Ukrainoje šiomis dienomis bei apie tai, kiek dar gali tęstis karas.

– Esame Vilniaus centre, matome, viskas išpuošta. Daugybė žmonių, kino teatrai pilnutėliai, žmonės švenčia, išlaidauja. Kokias šventines nuotaikas jūs matote nuvykęs į Ukrainą?

– Kontrastas, aišku, yra akivaizdus. Bet vėlgi, kai mes kalbame apie Ukrainą, mes turėtume suvokti, kad miestai, tokie kaip Kyjivas, Dniepras, net Charkivas, kuris taip dažnai apšaudomas, nėra visiškai sugriauti ir ten vyksta gyvenimas, yra žmonių, eglučių.

– Kai prasidėjo invazija, buvo labai daug prognozių, kad Kyjivas kris per kelias dienas, tada, kai ukrainiečiai neleido to padaryti – kad jie išstums rusus gana greitai. Dabar, kai jau antri karo metai, rusai patys kalba, kad yra pasirengę bent penkeriems metams kariauti. Šiandien iš to, ką jūs matote, girdite Ukrainoje, jūsų nuomone, kiek gali karas trukti ir kada galėtų baigtis?

Tokiu atveju karas gali baigtis ir šiais metais.

– Karas gali baigtis labai greitai, kaip rusai ir sako. Bet aš labai nenorėčiau tokios karo baigties, nes jeigu nutrūksta finansavimas, ginkluotės tiekimas, tai net su pačiu didžiausiu ryžtu, net nuėjus į gynybinį puolimą yra labai sunku išsilaikyti. Tokiu atveju tai būtų labai silpnas pralaimėjimas. Ne Ukrainos, bet Vakarų pralaimėjimas – būtų parodytas silpnumas. Ir būtų agresoriui ženklas, kad agresyvesnė politika pasiteisina ir galima eiti su ja toliau. Bet jeigu mes kalbame apie kitą situaciją, apie tai, kad įvyksta atsitokėjimas Vakaruose, kad išsprendžia tuos klausimus ir Vašingtone, ir Europos Sąjungoje (ES) – kalbant tiek apie finansinę, tiek apie karinę paramą – kad Ukrainoje išsprendžia mobilizacijos klausimą ir Vakarai vis dėlto rimtai pasirengia suteikti visą reikalingą ginkluotę – tokiu atveju karas gali baigtis ir šiais metais. Bet ar šitos sąlygos gali būti išpildytos, čia yra būrimas iš kavos tirščių, nes labai daug faktorių sueina į atsakymą į šį klausimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ukrainiečiai viską mato – kad JAV parama stringa, Vengrijos parama yra stabdoma. Patys jie puikiausiai žino, kad jiems yra iššūkių su mobilizacija. Kokios nuotaikos yra Ukrainoje, žengiant į 2024-uosius? Ką jūs matote, ko jie tikisi iš šių metų, kai invazija jau bus dvejus metus vykstanti?

–  Švenčių dienos, Naujieji metai, Kalėdos, ir yra švenčių dienos. Žmonės švenčia, atsipalaiduoja. Bet aš manau, kad jau pirmomis dienomis, kai aš būsiu Ukrainoje, matysiu jau net per mėnesį galimai pasikeitusią nuotaiką. Aš jau mačiau ją lapkričio pabaigoje, kai išvažinėjau. Nes jau tada buvo aišku, kad kažkas yra ne taip Vašingtone su sprendimais dėl finansavimo, buvo nerimas, ar ES įveiks Orbano pasipriešinimą. Ir šitos kalbos, tai yra ne tai, kad tu kalbi su profesionalais, ekspertais, pareigūnais, karininkais, bet tu girdi tai kur nors gatvėje, kavinėje. Aišku, žmonės yra sunerimę.

– Apibendrinant šį didžiulį paveikslą, kuris yra aiškiai išeinantis už Ukrainos ribų, ar šiais metais mes galime tikėtis kažkokio proveržio?

– Pirmiausia, mes turime pamatyti, ar Vakaruose bus įveikti visi tie barjerai, kurie yra sustatyti, kalbant apie finansavimo skyrimą. Antras dalykas, aišku, yra Ukrainos atsakomybė – ar jai pavyks sustabdyti Putino norą prasiveržti pro Ukrainos gynybos linijas. Ir jeigu abu dalykai įvyks, tai tokiu atveju mes vėl galime grįžti prie situacijos prieš tą vadinamą kontrpuolimą, kada buvo labai daug kalbų apie jį, tačiau, kaip rodė kreivė, paaiškėjo, kad artėjant kontrpuolimui, kaip tik ginkluotės tiekimas, karinė parama sumažėjo iki minimumo. Šia prasme ta klaida neturėtų būti kartojama. Kad tų iššūkių nebūtų, yra daug geriau laiku ir visu reikiamu kiekiu padėti Ukrainai.