27 metų Maksimas Pegovas į Lietuvą atvyko prieš dvi savaites gydytis kare patirtų traumų. Karys neteko rankos, yra begalės kitų žaizdų, bet Maksimas geros nuotaikos. Jis sako, kad į Ukrainą skambina kiekvieną dieną, kalbasi su artimaisiais ir draugais, pasakojama LNK reportaže.

– Kaip jaučiatės?

– Normaliai nuo tada, kai atvykau čia. Iki tol nelabai. Būnant Ukrainoje matyti, kas ten vyksta, yra labai skaudu.

– Ar sekate įvykius Ukrainoje?

– Kiekvieną dieną. Žiūriu, skambinu artimiesiems į Ukrainą, nes daugeliui nepavyko išvykti. Jauni vyrukai, su kuriais bendravau, dabar – priekinėse karo linijose. Visi liko ten ginti savo šalies.

– O kas atsitiko Jums, Maksimai?

– Patekau į apšaudymą kasetiniais sprogmenimis, kurie yra uždrausti. Juos leido iš laivų, kol nenuskandinome laivo „Moskva“. 28 dieną praėjau medicininę komisiją, jog galėčiau kariauti, o 29 dieną turėjau patekti į kovinį dalinį. 4 val. ryto pradėjo kristi raketos. Jos nesprogsta iš karto. Tiksliau, kai kurios sprogsta iš karto, kitos – guli. Taip susiklostė, kad kai išėjau iš karinio komisariato, sprogmuo susprogo. Be manęs tą dieną nukentėjo dar keturi žmonės. Skaudžiausia, kad vienas jų – ketverių metų berniukas. Jo išgelbėti nepavyko. Svarbiausia man viena – kad išvestų karius ir mano Ukraina gyventų ramiai, kaip iki tol. Tai – dėl ko mes kovojame.

– Ar nesigailėjote, kad Jums taip susiklostė?

– Gailėjausi, kad nespėjau dar truputį jų nustumti atgal, nespėjau ten atsirasti.

Už tai, kad tu nori apginti savo artimuosius – ne, tai nėra didelė kaina.

– Kai prasidėjo karas, ar ilgai svarstėte, kaip elgtis, ar išsigandote?

– Man nebuvo baisu. Gyvenau su mergina, kuri turi tris vaikus ir pirmiausia galvojau, kur juos saugiai paslėpti. Supratau, kad tokie kaip aš vaikinai vis tiek eis kariauti. Mes nesitrauksime, neįjungsime atbulinio prieš kažkokius orkus ir nebijosime. Mes ne iš tos tautos, kad bijotume. Žinoma, nebuvo jauku, kai jie du kartus paleido ugnį. Mano namuose, kurie yra vos už 500 metrų nuo oro uosto, net durys atsilapojo. Susirinkau vaikus. Tada gyvenome už Mykolajivo. Atvažiavome į Mykolajivą, ten praleidome tris savaites ir jie išvyko į užsienį. Tai nebuvo lengva. O kai juos išlydėjau, supratau – viskas, dabar galiu ramiai eiti kariauti. Žmonės neįsivaizdavo, kad taip bus. Niekas negalvojo, kad Vladimiras Putinas taip stipriai užsinorės šio karo. Jam šis karas naudingas, tik nežinau kodėl. Tačiau jis negaus, ko nori. Žinau, kaip jam baigsis – kryžiuku ant jo nuotraukos.

– Ką pasakytumėte V. Putinui, jei turėtumėte tokią galimybę?

– Kaip čia švelniau pasakyti – kad jis tironas ir despotas. Kad tokie, kaip jis neturėtų žeme vaikščioti. Nuoširdžiai. Kiek jau jis metų kovoje su visomis valstybėmis. Kariauti jam jau įprasta. O mes – pirma valstybė, kuri davė realų atkirtį, kuri neišsigando ir neatidavė savo teritorijų. Kaip su šiuo žmogumi galima normaliai bendrauti? Jis norėjo derybų. Kokių derybų? Kiek tu, žmogžudy, nužudei mūsų taikių gyventojų?

– Ką žadate daryti toliau?

– Ramiai gyventi, kaip gyvenau iki šiol. Ramiai gyvenau su šeima, dirbau visai gerame darbe. Įmonėje, kuri ėmė eksportuojamų grūdų ir aliejaus mėginius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Karas baigsis, bet Jums apie jį dar ilgai primins ranka, randai, tiesa?

– Taip, bus labai neįprasta, sudėtinga ir sunku. Tačiau jeigu jau taip atsitiko, reikia toliau gyventi.

– Kaip jaučiatės?

– Savijauta nekokia dėl to, kad esu ne namuose. Reabilitacija yra gerai, esu dėkingas Lietuvai, Vokietijai bei kitoms šalims, kurios rūpinasi mūsų žmonėmis, nes pas mus trūksta technologijų, žmonių, kurie galėtų tuo užsiimti. Be to, ramios reabilitacijos negausi, nes nežinia, į ką jis šaudys. Jei jis sužinos, kur yra kariškių, jis bet kokiu atveju į ten nukreips raketas.

– Ką medikai Jums darys Lietuvoje?

– Pirmiausia – reabilitacija, o paskui – protezavimas. Keturis mėnesius pratinuosi prie naujo gyvenimo, labai sunku, neįprasta. Aš dešiniarankis. Kairė ranka irgi nukentėjo, liko tik du darbingi pirštai.

– Ar tai ne per didelė kaina?

– Už tai, kad tu nori apginti savo artimuosius – ne, tai nėra didelė kaina. Esu pasiruošęs aukoti gyvenimą, kad tik jie būtų saugūs.