Tikėjosi Berlyno krypties

Žmogus gali kurti sudėtingas teorijas bei pasaulį keičiančius išradimus, tačiau tuo pat metu jam gali stigti kitų įgūdžių ar talentų, pvz., leidžiančių bendram fundamentaliam tikslui sutelkti skirtingų profesijų atstovus, sukurti jiems tinkamas darbo sąlygas ir priversti juos dirbti tinkamai.

J. R. Oppenheimerio vedamus žmones lydėjo sėkmė, tad jis, matyt, be jokios abejonės turėjo sėkmingam verslininkui būtinų gero organizatoriaus, ūkvedžio ir vadovo savybių.

Kai buvo pradėtas naujojo masinio naikinimo ginklo kūrimas, jį kūrę žmonės daugiausia jaudinosi dėl nacionalsocialistų valdomos Vokietijos.

Tuo metu jie, kaip ir 1939 m. vasarą sukurto pranešimo Baltiesiems rūmams iniciatoriai, veikiausiai tikėjo, kad Trečiojo reicho valdžia taip pat vykdo panašaus ginklo kūrimą, ir buvo tikri, kad jų triūso vaisių potencialas galiausiai bus nukreiptas prieš Berlyną ar kurį kitą svarbų Vokietijos miestą.

Nurodymas: neskristi į pietus

Šiuo metu tikima, kad pirmasis žmonių sukurtas branduolinis užtaisas buvo išmėgintas ankstų 1945 m. liepos 16 d. rytą (maždaug 5.30 val.) Naujosios Meksikos valstijos teritorijoje.

Nerimas: A. Hitlerio iš šalies išginti semitų kilmės tiksliųjų mokslų atstovai labai jaudinosi, kad nacionalsocialistinė Vokietija arba jų sąjungininkai nepasigamintų branduolinio ginklo pirmi. / Scanpix nuotr.

„Įvykus sprogimui, mane pirmiausia apakino ši netiesioginė šviesa, kuri buvo daug stipresnė nei tikėjausi ir aš negalėjau sutelkti dėmesio į vaizdą anapus tamsinto stiklo, todėl praleidau pirmuosius sprogimo etapus. Kai galėjau žiūrėti pro tamsintą stiklą, pamačiau maždaug tūkstančio jardų skersmens liepsnas ir dūmus, kurių ryškumas iš lėto blėso, veikiausiai dėl didesnės dūmų koncentracijos. Tuo pat metu jie šiek tiek pakilo virš paviršiaus. Maždaug po trijų sekundžių jo intensyvumas buvo toks mažas, kad galėjau nuimti tamsintą stiklą ir žiūrėti tiesiogiai. Tada pamačiau rausvai švytintį dūmų kamuolį, kylantį su storu tamsiai rudos spalvos stiebu. Šį dūmų kamuolį supo melsvas švytėjimas, kuris aiškiai rodė stiprų radioaktyvumą ir neabejotinai atsirado

dėl debesies į aplinkinį orą skleidžiamų gama spindulių“, – savo įspūdžius vadovybei skirtoje ataskaitoje (1945 m. liepos 24 d.) nupasakojo fizikas Victoras Frederickas Weisskopfas (1908–2002).

Anot oficialioje JAV oro pajėgų branduolinių ginklų centro (angl. „Air Force Nuclear Weapons Center“) svetainėje pateikiamo straipsnio, pirmojo branduolinio užtaiso aktyvavimo padarinius išvysti galėjo net ir už beveik 200 mylių nuo įvykio vietos buvę žmonės.

Vienas jų buvo miškininkas, buvęs maždaug už 150 mylių į vakarus nuo sprogimo vietos. Jis teigė matęs ugnies blyksnį, sprogimą ir juodus dūmus.

Kitas „pašalietis“ buvo JAV karinio jūrų laivyno pilotas, skridęs 10 tūkst. pėdų aukštyje, netoli Albukerkės (Naujoji Meksika).

Jis tvirtino, kad sprogimas apšvietęs jo kabiną, lyg netikėtai pietuose būtų patekėjusi saulė.

Radijo ryšiu susisiekęs su oro eismo kontrolės postu, pilotas gavo paprastą nurodymą: „Neskristi į pietus“.

Hirošima, mano meile

Tuo metu Trečiasis reichas ir fašistinė Italija jau buvo sunaikinti, o Jungtinių Valstijų valdžia galvojo apie laukiančią invaziją į Japoniją.

Jungtinių Valstijų oro pajėgos vykdė intensyvią Japonijos miestų bombardavimo kampaniją, pridariusią siaubingos žalos Tekančios Saulės šalies pramonei bei jos gyventojams, tačiau Hideki Tojo (1884–1948) režimui savų žmonių mirtys ir kančios bei jų prarastas nekilnojamasis turtas, matyt, nė kiek nerūpėjo.

Projektas: slaptame poligone Naujojoje Meksikoje per gana trumpą laiką buvo sukurta pirmoji pasaulyje atominė bomba. / Scanpix nuotr.

Siekiant išrinkti potencialius taikinius, kuriuose būtų galima išmėginti branduolinių ginklų tiesioginę paskirtį, buvo atsižvelgiama į tam tikrus kriterijus, kaip antai miesto dydis, patirta žala nuo „paprastų“ bombardavimų (pirmenybė buvo teikiama toms vietovėms, kurių beveik nebuvo palietę ankstesni oro reidai) bei jo karinė, politinė ar ekonominė svarba.

Pirmuoju „pretendentu“ taikinių kataloge buvo įvardytas Kiotas – istorinė Japonijos sostinė, nacionalinės kultūros lobynas ir šerdis bei tuo metu svarbus pramonės centras su 1 mln. gyventojų.

Antroje vietoje buvo Hirošima – svarbus to meto kariuomenės centras ir uostas.

Trečioje atsidūrė Jokohama – svarbi pramonės zona, kuri tomis dienomis buvo beveik nepaliesta.

Ketvirtoje – Kokura – senovinis miestas su pilimi ir tuo metu vieno didžiausių Japonijos arsenalų vieta.

Penktoje – Niigata – svarbus uostas su naftos perdirbimo gamyklomis ir saugyklomis.

Šeštuoju „pretendentu“ buvo įvardyti Japonijos imperatoriaus rūmai.

Tuo metu Jungtinių Valstijų valdžios atstovai veikiausiai jau galvojo apie tai, kokie bus jų ir Japonijos santykiai po karo, tad galimybė smogti imperatoriaus rūmams galiausiai buvo atidėta į šalį.

Anot populiarios legendos, už Kioto išsaugojimą Japonijos žmonės turėtų būti dėkingi svarbiam to meto JAV valstybės tarnautojui Henry’ui Lewisui Stimsonui (1867–1950), kuris asmeniškai šiuo klausimu kreipėsi į naująjį Jungtinių Valstijų prezidentą Harry’į S. Trumaną (1884–1972).

Viešojoje erdvėje daugelį metų sklandė populiarus pasakojimas, kad esą H. L. Stimsonas lankėsi kartu su žmona Kiote per judviejų medaus mėnesį, tačiau jo pozicijai, matyt, didesnę įtaką padarė ne tiek asmeniniai sentimentai, kiek labai aiškus šio miesto kultūrinės, religinės ir istorinės vertės suvokimas.

Tai veikiausiai ir lėmė, kad Kiotas galiausiai buvo pakeistas Nagasakiu (svarbiu uostu, laivų statybos ir remonto centru).