Iki balandžio 11-osios dienos Tėvynės sąjungos nariai turi išsikelti kandidatus į savo partijos pirmininko postą. Po to, kai kandidatai bus patvirtinti, visą mėnesį vyks agitacija, kol galiausiai partijos pirmininkas bus išrinktas partijos suvažiavime, įvyksiančiame birželio mėnesį.

Formaliai žiūrint, pirmininko rinkimai, pasibaigus eilinei jo kadencijai, yra pirmiausia partijos vidaus reikalas. Tačiau šiuolaikinė demokratija yra partinė demokratija. Politikos mokslas partijas laiko unikaliu išradimu, sugalvotu ne kabinetų tyloje, bet atsiradusių triukšmingoje politinėje praktikoje, kai įsigalėjo visuotinė rinkimų teisė. Unikalumas reiškiasi tuo, kad partijos kažkaip savaime suderino atstovavimo principą ir veiksmingo valdymo poreikį.

Kitaip tariant, partijos nariai yra mūsų atstovai parlamente, tačiau kartu jie jau yra komanda, pasiruošusi perimti šalies valdymą. Tėvynės sąjunga yra viena reikšmingiausių mūsų politinių partijų, o šiuo metu ji yra valdžioje.

Kitas argumentas – partijos vadovas yra viena svarbiausių partijos struktūrų. Juk partijos patenka į valdžią, konkuruodamos tarpusavyje dėl rinkėjų balsų. Šioje kovoje partijos vadovas yra ir vėliava, ir prekinis ženklas, ir sėkmės garantas, todėl jokiai partijai nėra tas pats, koks asmuo užima šį postą – kuo lyderio asmenybė ryškesnė ir stipresnė – tuo partijai geriau.

O turint galvoje lietuviškąją tikrovę, negalima nepasakyti, kas partijos vadovas gali būti ir pačios partijos gyvavimo sąlyga. Ar galime įsivaizduoti Naująją sąjungą be Artūro Paulausko, Tvarkos ir teisingumo partiją – be Rolando Pakso, Darbo partiją – be Viktoro Uspaskicho?

Tačiau čia reikia pabrėžti, kad Tėvynės sąjunga šį nepakeičiamo lyderio etapą jau senokai praėjo, nors savo pirmojo vadovo – Vytauto Landsbergio – nekeitė net 10 metų. Nors kita vertus, nėra čia ko labai stebėtis, nes jei ne Respublikos Prezidento pareigos, demokratinė darbo, o vėliau socialdemokratų partija nebūtų keitusi Algirdo Brazausko partijos vadovo poste dar daugiau metų.

Taigi, Tėvynės sąjunga yra jau senokai atlikusi tai, ką socialiniai mokslai vadina organizacine depersonalizacija, t.y. ji kaip politinė organizacija nepriklauso nuo vieno asmens, kuris būtų nepakeičiamas vadovo poste. Partija gyvuoja nepaisant to, kas tuo vadovu yra – Kubilius ar Babilius, Jonaitis ar Petraitis.

Andrius Kubilius vadovauja Tėvynės sąjungai jau aštuonerius metus. Tačiau vadovu jis tapo ir ilgokai juo dirbo, partijai būnant opozicijoje. Dabar Tėvynės sąjunga – valdančioji partija, o jos pirmininkas tapo vienu nepopuliariausių politikų. Sutikite, vienas dalykas yra sėdėti opozicijoje, kritikuoti valdančiuosius ir už nieką neatsakyti, ir visai kitas dalykas tapti atsakingu ne tik už savo sprendimus, bet ir už pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę.

Kitų metų rudenį – eiliniai Seimo rinkimai. Neturėtų labai stebinti tai, kad Tėvynės sąjungoje randasi abejojančių, ar gali toks nepopuliarus politikas būti tinkamas partijos vadovas tokiu atsakingu metu. Tuo labiau, kad Tėvynės sąjunga yra pakankamai marga politinė partija, vis globianti po savo sparnu mažesnes dešiniąsias partijas. Paskutiniai priglobtieji – krikščionys demokratai ir tautininkai.

Turbūt viskas kartu – ir partijos margumas, ir krentantis jos pirmininko populiarumas pagimdė legendą apie Ireną Degutienę kaip puikią alternatyvą arogantiškam ir nepopuliariam Andriui Kubiliui. Ši politinė gerai tvarkosi Seimo pirmininkės poste, šalia to ji turi daug ir moteriško žavesio, ir motiniškos šilumos. Kaip kitaip paaiškinti aukštus jos reitingus?

Tačiau ar verta Seimo vadovei pretenduoti į savosios partijos pirmininkės ir tuo pačiu gal ir į Ministrės Pirmininkės postus? Panašu, kad bet koks Tėvynės sąjungos politikas, užėmęs šiuos postus, papjautų savo populiarumą be peilio. O Andrius Kubilius jau prarado savo reitingus ir net viešai pareiškė, kad jie jam nerūpi. Jis tiesiog dirba darbą, kurį vistiek kažkas turi atlikti.

Tuo būdų ar Tėvynės sąjungai nebūtų naudingiau išsaugoti dabartinį labai didelį Irenos Degutienės populiarumą ir jį panaudoti artėjančiuose Seimo rinkimuose? Tai reikštų palikti ją dabartiniuose Seimo pirmininkės ir partijos vicepirmininkės postuose. Ką nuspręs Tėvynės sąjungos nariai, sužinosime ne už ilgo.