FUTBOLO TALENTUI ATSITIESTI PADĖJO IR PSICHOLOGIJA

Gratas Sirgėdas šio sezono gal ir nepavadintų sėkmingiausiu per savo karjerą, tačiau sunkūs išbandymo metai, sugrąžinę jį iš Vokietijos į Lietuvą, išmokė vertinti kiekvieną galimybę – tiek aikštėje, tiek gyvenime. O tada į futbolininką atsigręžė ir Fortūna.

25-erių metų G.Sirgėdas pergalių ir pripažinimo skonį pajuto kur kas anksčiau nei dauguma Lietuvos futbolo A lygos žaidėjų.

Sulaukęs vos aštuoniolikos jis tapo rezultatyviausiu Europos jaunimo (iki 19 m.) čempionato finalinio etapo Kaune žaidėju. Nedidukas, techniškas saugas elegantiškai vieną po kito mušė įvarčius į elitinių žemyno komandų vartus, atrodydamas nė kiek ne prasčiau už ten pat Kaune žaidusias tada dar būsimas pasaulinio lygio žvaigždes – prancūzus Anthony Martialį ir Adrieną Rabiot, portugalą Bernardo Silvą.

Nenuostabu, kad talentingas lietuvis greit pritraukė užsienio klubų dėmesį. Netrukus jis rankose jau laikė sutartį su garsiuoju "Stuttgart" klubu ir svajojo apie debiutą Vokietijos bundeslygoje.

Tačiau gražią pasaką nutraukė įsisenėjusios dubens kaulų problemos, dėl kurių jaunuoliui nepavyko atskleisti visų savo gabumų. Po kelių metų blaškymosi po Vokietijos žemesnes lygas teko daryti pauzę ir grįžti gydytis į Lietuvą.

Perspektyvos pasiekti buvusį lygį atrodė itin miglotos, tačiau jau pirmas sezonas su "Kauno Žalgiriu" 2018-aisiais patvirtino, kad talentas niekur nedingo – vėl įvarčiai ir rezultatyvūs perdavimai, tik dabar – lietuviškoje A lygoje, kvietimas į šalies nacionalinę rinktinę.

Pernai saugas sulaukė pasiūlymo keltis į Marijampolės "Sūduvą". Atrodė, kad karjeros kreivė šaus į viršų. Tačiau Lietuvos čempionų gretose Gratas sužaidė vos kelerias rungtynes – vėl sveikatos bėdos, nusivylimas ir ilga kasdienė kova už galimybę grįžti į aikštę.

Triūsas atsipirko su kaupu: šiemet su "Kauno Žalgiriu" laimėta istorinė A lygos bronza ir vėl – kvietimas į Lietuvos rinktinę.

"Kiekvienam savo kelias. Manasis, matyt, labiau vingiuotas nei kitų", – į klausimą, ar neerzina palyginimai su toli į priekį nužengusiais žinomais bendraamžiais, filosofiškai atsakė pašnekovas.

– Gratai, prieš savaitę "Kauno Žalgiris" užsikabino pirmą klubo istorijoje A lygos medalį. Labiau džiaugiatės bronza ar graužiatės, kad nepakilote dar aukščiau?

– Išties, jausmas dvejopas. Iš vienos pusės, tai didelis pasiekimas. Bet liko ir kartėlio, nes norėjome pakovoti ir dėl titulų. Jautėme, kad šiemet "Sūduva" ir Vilniaus "Žalgiris" mums nebuvo neįveikiami. Jie mus pranoko ne tiek žaidimu, kiek autoritetu, pasitikėjimu savo jėgomis. Bus gera pamoka ateičiai.

– Ar jau esate garantuotas, kad Kaune liksite ir kitam sezonui?

– Mano sutartis baigėsi, todėl neįsivaizduoju, kur link viskas pasisuks. "Kauno Žalgiris" – auganti organizacija, todėl neatmetu galimybės likti čia ir kitąmet. Juolab kad liko neįgyvendintų tikslų.

– Vienas tokių – Europos lygos varžybos, kuriose žalgiriečiai antrus metus iš eilės iškrito jau po pirmo etapo. Ko pritrūko sėkmingesniam žygiui?

– Galima sakyti, kad mums nepasisekė dėl burtų. Jau pirmame etape gauti tokį stiprų varžovą kaip Budės "Glimt" – ne pats palankiausias variantas. Norvegų komanda tikrai aukšto lygio, tai ji įrodė ir vėliau atkakliai pasipriešinusi (2:3) "AC Milan" klubui.

– Šį sezoną įmušėte tik kelis įvarčių, tačiau jūsų įtaka žalgiriečių žaidimui vien įvarčiais neapsiribojo – ne veltui esate vadinamas vienu komandos lyderių. Kaip vertinate savo pasirodymą?

– Sezonas nebuvo blogas, nors skaičiai ne visai tie, kuriuos norėčiau matyti. Rezultatyvių smūgių galėjo būti ir daugiau. Kita vertus, pagalba komandai – ne vien įvarčiai. Šiemet teko parungtyniauti trijose pozicijose. Pastaruoju metu nemažai žaidžiau vidurio saugu, tad teko atlikti didelę darbo amplitudę: nuo atakų organizavimo, kamuolio kontrolės iki gynybos veiksmų. Tas darbas ne visada pastebimas, bet komandai reikalingas. Taip pat rungtyniavau ir labiau atakuojančioje pozicijoje, vadinamuoju netikru puolėju. Šią poziciją išrado buvęs "Barcelona" treneris Josepas Guardiola. Be to, žaidžiau ir krašto puolėju. Nors esu kairiakojis, dažniau žaisdavau dešiniame krašte.

– Šiemet jums pavyko išvengti senų sveikatos bėdų pasikartojimo, kurios kankino didžiąją karjeros dalį ir dėl kurių pernai palikote "Sūduvą". Kas lėmė pagerėjimą?

– Šį sezoną išties galėjau mėgautis futbolu. Pasitaikė tik kontaktinė pėdos trauma, dėl kurios nerungtyniavau apie mėnesį. Bet tai – menkniekis. Nesakyčiau, kad kažką labai pakeičiau, tiesiog stengiuosi atsakingai prisižiūrėti kūną, dienos režimą, mitybą.

Šį sezoną išties galėjau mėgautis futbolu.

– Komandos treneriai pabrėžia, kad tokiu profesionaliu požiūriu į darbą pasižymi retas kuris A lygos futbolininkas. Kiek laiko per dieną skiriate sportui?

– Priklauso nuo to, kiek komandinių treniruočių – viena ar dvi. Bet aš dar papildomai sportuodavau prieš kiekvieną treniruotę ir po jos, atlikdavau tempimo, apšilimo pratimus. Net prieš miegą darau specialią mankštą.

– Papildomas darbas davė vaisių. Šį rudenį, po ilgos pertraukos, vėl sulaukėte kvietimo į nacionalinę komandą. Ar prieš sezoną tikėjotės, kad vėl tapsite reikalingas rinktinei?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesitikėjau. Tai nėra paprasta, nes mano pozicijoje yra nemaža konkurencija (rinktinės mačuose G.Sirgėdą dažniausiai keitė Kroatijoje rungtyniaujantis jaunasis talentas Paulius Golubickas – aut. past.). Labai džiaugiuosi, kad treneris Valdas Urbonas suteikė man šansą, kuriuo, manau, neblogai pasinaudojau. Pasisekė ir įmušti įvartį (per kontrolinį mačą su Estija – aut. past.), tai suteikė nemažą psichologinį impulsą dirbti toliau.

– Rinktinės sąrašuose esate ir likusiems šių metų mačams Tautų lygoje. Kaip manote, ar lietuviams, pagaliau nutraukusiems labai ilgą pralaimėjimų maratoną, realu pakovoti dėl pirmos vietos savo grupėje?

– Kodėl gi ne? Turime tiek pat taškų, kiek ir albanai (po 5) ir tik dviem atsiliekame nuo baltarusių (7 tšk.). Jei sėkmingai sužaisime Minske ir Kazachstane, galime pakilti ir į pirmą poziciją. C divizione tai būtų garbingas rezultatas.

Didžiausią įspūdį padariusi knyga? Carol S.Dweck "Mindset". Ji moko pozityvaus požiūrio į gyvenimą, į iššūkius, kurie mums tenka, savęs tobulinimą.

– Esate vienas nedaugelio Lietuvos futbolininkų, vyrų rinktinėje debiutavęs vos aštuoniolikos. Nuo to laiko perėjote ir ugnį, ir vandenį. Sutartis su "Stuttgart" klubu ir ranka pasiekiama viena stipriausių Europos lygų – bundeslyga, vėliau – traumos, smukimas į regionines lygas, pertrauka karjeroje, abejonės ar apskritai dar žaisite futbolą, sugrįžimas į Lietuvą, nesėkmingas praėjęs sezonas Marijampolėje. Galiausiai grįžimas į rinktinę. Kas padėjo nepalūžti?

– Ne mažiau dėmesio skiriu ir saviugdai. Skaitau psichologines knygas, klausau tinklalaidžių. Didžiausią įspūdį padariusi knyga? Carol S.Dweck "Mindset". Ji moko pozityvaus požiūrio į gyvenimą, į iššūkius, kurie mums tenka, savęs tobulinimą. Sunkiais momentais tokios žinios padeda nepalūžti ir siekti naujų viršūnių. Taip pat padeda ir mano širdies draugės Grėtės palaikymas.

– Prieš šešerius metus, po jums itin sėkmingo Europos jaunimo čempionato Kaune, populiariame futbolo rinkos tinklalapyje transfermarkt.com buvote įvertintas 200 tūkst. eurų. Ar žinote, kokia, bent jau teorinė, jūsų vertė rinkoje dabar?

– Sunku pasakyti, nesidomėjau. Žinau, kad mažiausia vertė buvo 50 tūkst. eurų, tai dabar gal kainuoju 150 tūkst.? Sakote, 175 tūkst.? Vadinasi, pabrangau (juokiasi). Bet agento neturiu, bent jau šiuo metu.

– Apie vertes rinkoje paklausiau neatsitiktinai. Esate aistringas "Fantasy" futbolo žaidėjas. Kalbama, kad vadybininkams, norintiems suburti nebrangią, bet pajėgią Anglijos "Premier" lygos komandą, reiktų kreiptis į G.Sirgėdą?

– Šis pomėgis mane užvaldęs jau beveik dešimtmetį. Kiekvieną savaitę, kai vyksta Anglijos čempionato turai, skiriu dėmesio komandai parinkti. Kartais užtenka tik minimalių žingsnių, o kartais reikia pasėdėti ir kelias valandas, pakeisti traumuotus ar diskvalifikuotus žaidėjus, atlikti tinkamus perrikiavimus. Kai dar gyvenau Vokietijoje, pasaulio reitinge sezoną užbaigiau netoli geriausių šimtuko tarp kelių milijonų žaidėjų. Dabar "Premier" lygos "Fantasy" žaidžia maždaug 6 mln. žmonių. Šiemet Lietuvoje esu 33 tarp 4,3 tūkst. "vadybininkų".

– Šie pasiekimai tarsi sufleruoja, kad baigęs sportinę karjerą galite tapti aukšto lygio klubo vadovu arba treneriu. Juk gebėjimas su ribotu biudžetu surinkti efektyvią komandą praverstų ir realiame gyvenime…

– Esu apie tai pagalvojęs. Pernai, kai nerungtyniavau dėl traumų, pradėjau mokytis trenerių kursuose ir įgijau UEFA B lygio licenciją. Gali būti, kad ateityje sieksiu ir didesnių aukštumų.