Lietuvos krepšinis vėl švyti auksu. Žemyno krepšinio bastione dar visai jauni žaidėjai šėlo taškydami varžovų prakaitą ir pergalės šampano purslus. Aštuoniolikmečių rinktinė pripildė lietuvių širdis džiaugsmo ir ramybės dėl šalies krepšinio ateities.

Pribloškiantis finalas

"Įvykdėme trenerių užduotis, gerai žaidėme, todėl ir laimėjome", – lėtai rinkdamas žodžius kalbėjo Jonas Valančiūnas, slėpdamas veide vis pasirodančią gudrią šypsenėlę.

210 cm ūgio Lietuvos jaunių (iki 18 metų) rinktinės vedlys tarsi norėjo pasakyti: savo darbą atlikome, o žodžių, tinkamų išreikšti mūsų triumfą, tegul ieško kiti.

Geriau už bet kokias kalbas aštuoniolikmečių krepšininkų jausmus apibūdino auksinis medalis ant J.Valančiūno kaklo. Prieš kelias minutes Lietuvos ekipos kapitono rankose spindėjo ir Europos čempionų taurė bei naudingiausio pirmenybių žaidėjo prizas, o ištrūkęs iš spaudos konferencijos po žemyno čempionato finalo J.Valančiūnas nėrė į šampanines maudynes savo komandos drabužinėje.

Per devynerias pergalingas lietuvių rungtynes Vilniuje pasibaigusiame Europos jaunių čempionate sirgaliai galėjo tartis pamatę visko: ir retų įtampos tvinksnių, ir varžovus triuškinančių Lietuvos krepšininkų piruetų.

Bet tikrasis desertas laukė finale. 90:61 Rusijos rinktinę sumindęs trenerio Kazio Maksvyčio desantas išsklaidė paskutines dvejones: tai – žemyno ateities svajonių komanda.

Patikėjo pamatęs veidus

K.Maksvyčiui dar prieš čempionato pradžią ne kartą teko gintis nuo kalbų apie iš anksto lietuviams kabinamus aukso medalius. "Bijojome, kad visa ta reklama neišbalansuotų komandos. Kol kas vienintelis J.Valančiūnas yra tikras profesionalas, galintis susidoroti su tokiu spaudimu, o kiti krepšininkai – dar vaikai", – aiškino krepšinio specialistas.

Bet finalo dienos rytą pamačius auklėtinių veidus, pergalės nuojauta apėmė ir K.Maksvytį. "Žaidėjus buvo užplūdęs toks adrenalinas, kad neliko abejonių, jog būsime pirmi", – prisipažino treneris.

Paskutiniuoju lietuvių barjeru tapę Rusijos krepšininkai gal ir turėjo minčių apie tauriausios spalvos čempionato apdovanojimus. Bet įžengus į mažu pragaru žemėje virtusios "Siemens" arenos aikštę, visos jos išdulkėjo iš rusų galvų.

Neatlaikė sirgalių šoko

Didžiausioje Vilniaus arenoje telpa 11 tūkst. žiūrovų. Prieš lemiamas čempionato rungtynes jų susigrūdo bent tūkstančiu daugiau. Žalios ir baltos spalvų gyvasis kilimas nuklojo visus laiptus ir "Siemens" arenos pašalius. Likus paskutinėms minutėms iki finalo pradžios, keli šimtai sirgalių dar rikiavosi prie arenos kasų, kuriose jau seniai nebuvo nenupirktų bilietų.

Aikštėje pasirodžius rusams, visa ši parako statinė sprogo kurtinančiu ūžesiu. Sutrikę jaunieji Rusijos krepšininkai dangstėsi ironiškomis šypsenomis, bet jų veidus jau buvo užklojęs pasmerktųjų šešėlis.

"Tokioje atmosferoje, kokią sukūrė žiūrovai, paprasčiausiai nebuvo įmanoma pralaimėti. Jaučiau, kaip per visą kūną kažkas bėgioja, ir ne tik šiurpuliukai", – pasakojo J.Valančiūnas.

Legendos bučinys

Rusams prireikė viso pirmojo kėlinio, kad atgautų kvapą po Lietuvos sirgalių pasveikinimo. Tačiau buvo jau per vėlu – J.Valančiūnas, Deividas Pukis ir kompanija tiesiog skraidė po aikštę.

Sustabdyti jų nebegalėjo niekas. Gynėjas D.Pukis pirmoje rungtynių dalyje susižeidė kelį ir bėgiojo šlubčiodamas, bet mačo pabaigoje, įskraidinęs penktą savo tritaškį, nepaisydamas skausmo, iškeltomis rankomis pralėkė pro žiūrovų tribūnas. "Dėl aukso galėjau žaisti ir be kojų. To, kas vyko šiandien, neįmanoma pamiršti", – spausdamas medalį rankoje džiūgavo į simbolinį čempionato žaidėjų penketą išrinktas lietuvis.

31 tašką finale pelnęs J.Valančiūnas po mačo ne kartą girdėjo savo pavardę per arenos garsiakalbius. Kol Vilniaus "Lietuvos ryto" aukštaūgio tėvai šalia aikštės priiminėjo žiūrovų sveikinimus, krepšinio legenda Arvydas Sabonis įteikė uteniškiui naudingiausio pirmenybių žaidėjo prizą ir pabučiavo neretai savo įpėdiniu vadinamą vidurio puolėją. Praeidamas pro apdovanojimų ceremonijai išsirikiavusią Lietuvos komandą, krepšinio milžinas apkabino ir sūnų Tautvydą Sabonį.

Išsimaudę Lietuvos vėliavos spalvų konfeti lietuje, per naktį bendrovės "Tūta" pasiūtais čempioniškais marškinėliais persirengę žaidėjai nurūko į drabužinę, ant kurios grindų greitai ėmė lietis šampano srovės. Netrukus čempionų persirengimo kambaryje nuaidėjo Marijono Mikutavičiaus daina "Trys milijonai" tarsi skelbdama Europai: mes ateiname.

Susirinko paskutinį sykį?

"Džiaugiuosi, kad atsidūriau šalia šių krepšininkų. Pažįstu juos visus nuo to laiko, kai jie tik žengė pirmuosius žingsnius krepšinyje. Man pasisekė, kad teko su jais dirbti, – pakartojęs prieš dvejus metus Europos jaunučių (iki 16 metų) pirmenybėse pasiektą čempionišką rezultatą, kalbėjo K.Maksvytis. – Tik baiminuosi, kad ši komanda susirinko paskutinį kartą. Kodėl? Kai kuriuos žaidėjus po metų kitų gali kviesti jau vyrų rinktinė."

Paprašytas įvertinti, kuo išsiskiria jo treniruojama jaunųjų krepšininkų karta, komandos strategas nedvejojo: "Fiziniais duomenimis ir charakteriu: jie – kovotojai. Jie gal ne tokie geri mokyklose, bet viską atperka aikštėje. Buvo akimirkų, kai nesisekė, kai galvojome, kad nebeištempsime, tačiau niekada nenuleidome rankų."

Auksinis dvyliktukas

Lietuvos jauniai pakartojo tai, ką prieš 16 metų pasiekė Jono Kazlausko treniruojama aštuoniolikmečių komanda, kurioje žaidė Šarūnas Jasikevičius, Andrius Jurkūnas, Kęstutis Šeštokas ir kt.

Ne visiems šiems krepšininkams tolesnė karjera susiklostė vienodai sėkmingai, tačiau naujosios Europos čempionės K.Maksvyčio rinktinės perspektyvos bent jau dabar atrodo labai šviesios. Supažindiname dienraščio skaitytojus su vilčių dvyliktuku, po kurio kojomis krito Europa.

Jonas Valančiūnas (vidurio puolėjas, Vilniaus "Lietuvos rytas"*) – naudingiausio žaidėjo prizas vos įpusėjus pirmenybėms atrodė krentantis tiesiai aukštaūgiui į rankas. Jonas neišvengė keleto blankesnių rungtynių, susidūręs su sunkumais puolime, tačiau jis dvigubai daugiau dirbdavo gynyboje. Vidurio puolėjas savo bendraamžius iš Europos pranoko visa galva – ir ne tik ūgiu.

Deividas Pukis (gynėjas, "Christian Life Center Academy", JAV) – didžiausias Lietuvos komandos atradimas ir geriausias nuo atsarginių suolo kilęs čempionato žaidėjas ne be reikalo tapo žiūrovų numylėtiniu. Taikliarankis snaiperis užsitarnavo visas jam skirtas sirgalių skanduotes savo ryžtu ir, žinoma, solidžia pelnomų taškų sąskaita.

Vytenis Čižauskas (gynėjas, Kauno "Aisčiai") – per čempionatą Lietuvos atakų variklis pats neslėpė nesąs patenkintas banguojančiu savo žaidimu: rezultatyvių perdavimų puokštę dažnai lydėdavo ir pernelyg daug klaidų. Tačiau būtent jis su J.Valančiūnų sudarė kertinę komandos ašį, o Vytenio reidai a la Ramūnas Šiškauskas tempė ekipą į priekį sunkiausiais momentais.

Dovydas Redikas (gynėjas, Vilniaus "Akademija") – dar viena Lietuvos rinktinės žvaigždė taip pat susirinko savo dalį taškų. Pavojingas prie tritaškio linijos, galintis prasiveržti arčiau krepšio, kovingas kiekviename aikštės metre – Dovydas su D.Pukiu sudarė idealų atakuojančių gynėjų duetą.

Žygimantas Skučas (puolėjas, Kauno "Žalgiris-Sabonio mokykla") – tik lyg iš dangaus nukritęs Ž.Skučo baudos metimas atvėrė lietuviams vartus į finalą. Pusfinalio rungtynių su Serbija didvyris per čempionatą pelnė didžiausią trenerių pasitikėjimą tarp sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje rungtyniaujančių krepšininkų.

Edgaras Ulanovas (puolėjas, Jonavos "Triobet-Malsta") – kartais tinklelį skrosdavo visi Edgaro metimai, tačiau buvo ir rungtynių, kai jis pasitraukdavo į neįžvelgiamą šešėlį. Pirmenybėms įsibėgėjus puolėjas surado aukso vidurį ir nepasimetė čempionų komandoje.

Renaldas Simanavičius (gynėjas, Kauno "Žalgiris-Sabonio mokykla") – dar vienas malonus siurprizas šio krepšininko žaidimo anksčiau nemačiusiems žiūrovams. Antrasis komandos įžaidėjas puikiai išnaudodavo trenerių skirtą laiką aikštėje, šaltakraujiškai kontroliuodamas žaidimo tempą ir skirstydamas kamuolius ekipos draugams. Žinant, kad įvairioms Lietuvos rinktinėms dažnai kyla problemų dėl atsarginio įžaidėjo, Renaldo pasirodymo negalima nuvertinti.

Tautvydas Sabonis (puolėjas, Malagos "Unicaja" (Ispanija) – kiek lėtokas žaidėjas nebuvo Lietuvos rinktinės puošmena puolime, bet treneriai galėjo remtis juo skirdami konkrečias užduotis. Vis tik prasidėjus atkrintamosioms varžyboms, Tautvydo žaidimo minučių skaičius sumenko.

Rolandas Jakštas (puolėjas, Kauno "Žalgiris-Sabonio mokykla") – dar vienas lietuvių priekinės linijos atstovas leisdavo kiek atsipūsti J.Valančiūnui. Rolandas susitvarkė su savo misija kamšyti spragas čempionų komandos baudos aikštelėje.

Evaldas Aniulis (gynėjas, Vilniaus "Akademija") – K.Maksvyčio žaidimo schemos rėmėsi devyniais krepšininkais, todėl likę žaidėjai sulaukdavo progos pasireikšti tik lietuviams triuškinant oponentus. Evaldo žaidimo laikas taip pat buvo smarkiai apribotas.

Egidijus Mockevičius (vidurio puolėjas, Vilniaus "Akademija") – antrasis komandos vidurio puolėjas netapo nuolatiniu J.Valančiūno dubleriu – trenerių nuomone, su šia užduotimi sėkmingiau susidoroti galėjo sunkieji krašto puolėjai.

Tadas Maželis (gynėjas, Klaipėdos "Neptūnas") – kaip ir E.Aniulis, atliko epizodinį vaidmenį ir didesnių galimybių pademonstruoti savo gabumų neturėjo.

* – nurodyta komanda, kurioje žaidėjas rungtyniavo praėjusį sezoną.

Rungtynių statistika

Lietuva–Rusija

2010 08 01, "Siemens" arena, 12000 žiūrovų.

90:61

(28:9, 18:22, 17:12, 27:18)

Lietuva:

J.Valančiūnas (atkovojo 18 kamuolių) 31, D.Pukis 21, R.Simanavičius 12, Ž.Skučas 10, D.Redikas 8, V.Čižauskas (atkovojo 9 kamuolius, 6 rezultatyvūs perdavimai), E.Ulanovas, E.Mockevičius ir T.Sabonis – po 2 (E.Aniulis, R.Jakštas, T.Maželis).

Rusija:

S.Karasiovas 15, V.Truškinas 13, T.Bekijevas 11, D.Kulaginas 8, A.Varnakovas 6, A.Loginovas 3, A.Tichoninas ir G.Goldyrevas – po 2, A.Pisarčiukas 1.

Komandų rodikliai:

dvitaškiai – 27/46 (59 proc.) ir 17/38 (45), tritaškiai – 8/29 (28) ir 6/30 (20), baudos – 12/20 (60) ir 9/13 (69), atkovota kamuolių – 59 ir 33, perimta – 3 ir 2, rezultatyvūs perdavimai – 16 ir 15, klaidos – 12 ir 8.

Simbolinis čempionato penketas

Dmitrijus Kulaginas (gynėjas, Rusija);

Deividas Pukis (gynėjas, Lietuva);

Davis Bertanis (puolėjas, Latvija);

Nikola Siladi (puolėjas, Serbija);

Jonas Valančiūnas (vidurio puolėjas, Lietuva).

Lietuvos krepšininkų statistikos rodikliai

Žaidėjas Min. 2 tšk. (proc.) 3 tšk. Baud. Kam. R.p. Per. Kl. Tšk.

J.Valančiūnas 30 70 0 78 13,4 0,9 0,6 2 19,4

D.Pukis 22 60 47 70 4,2 1,2 1,2 1,2 15,8

D.Redikas 26 59 34 64 2,9 1,7 1,7 2,7 10,9

V.Čižauskas 27 55 5 56 5,3 5,7 1,1 3,9 9

Ž.Skučas 21 66 25 65 5,1 0,8 0,6 1 8,3

E.Ulanovas 25 54 31 75 3,7 1,1 0,4 2 7,9

R.Simanavičius 16 46 35 63 1,8 3,1 0,7 1,3 6,1

T.Sabonis 14 36 24 80 2,4 1 0,4 0,7 2,9

R.Jakštas 14 40 0 50 3,1 0,8 0,6 1,2 2,7

T.Maželis 3 100 0 0 0,3 0,3 0,2 0,5 0,7

E.Aniulis 4 50 0 0 0,8 0,7 0,2 0,8 0,7

E.Mockevičius 3 50 0 50 0,8 0 0 0 0,6

Paaiškinimai: Min. – vidutiniškai žaista minučių, 2 tšk. – dvitaškių taiklumas, 3 tšk. – tritaškių, Baud. – baudos, Kam. –atkovota kamuolių, R.p. – rezultatyvūs perdavimai, Per. – perimti kamuoliai, Kl. – klaidos, Tšk. – taškai.