ĮKVEPIANTI BOKSININKO ISTORIJA: TRENIRUOČIŲ MAIŠAS PRIBLOŠKĖ PASAULĮ
Tylus, ramus, draugiškas, sąžiningas ir ignoruotas sovietų valdžios. Tokį kaunietį Joną Čepulį prisimena jo bendražygiai. Net ir sunkiausi išbandymai vienam garsiausių Lietuvos ringo sunkiasvorių nesukliudė užkopti į bokso olimpą.
Grūdinosi tremtyje
"Sovietų laikais jis buvo visiškai ignoruojamas vadovybės, buvo taip vadinamas "nevyjezdnoj" (nerekomenduojama išleisti į užsienį – aut. past.), nes buvo tremtinys. Valdžios neįtikino net tai, kad Jonas du kartus laimėjo SSRS čempionato sidabrą ir kartą bronzą", – apie gegužės 28-ąją anapilin iškeliavusią bokso legendą pasakojo Lietuvos bokso federacijos generalinis sekretorius Antanas Arėška.
Specialistas, apie tris dešimtmečius darbavęsis ir SSRS bokso federacijoje, ne iš nuogirdų žino dramatišką J.Čepulio istoriją.
Joniškėlyje gimusi būsimoji bokso žvaigždė 1948 m. su tėvais buvo ištremtas į Buriatijos-Mongolijos autonominę sritį. Būtent tremtyje atšiauriomis sąlygomis gyvenęs ir sunkiai dirbęs vaikinas užsigrūdino ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ramus, kuklus, netriukšmaujantis ir į skandalus nepatenkantis jaunuolis Sibire kapojo malkas.
Valdžia ignoravo
Grįžęs į Lietuvą 17-metis Šiauliuose susižavėjo boksu, o gerą treniruočių pagrindą gavo sovietinėje kariuomenėje. Ten lietuvis tapo tris kartus Europos čempiono, kapitono Andrejaus Abramovo treniruočių partneriu.
"Kietesnį boksą mėgęs Jonas svėrė apie 95, o rusas net 115–120 kg, tad J.Čepulis praėjo gerą praktiką", – įsitikinęs A.Arėška.
Vis dėlto Sibiro tremtinys buvo ignoruojamas sovietų valdžios ir tapo pirmuoju boksininku, kuris, nepaisant laimėjimų, negavo nusipelniusio SSRS sporto meistro vardo.
"Tokį vardą suteikdavo visiems olimpiados, pasaulio, Europos čempionatų prizininkams, – prisiminė Lietuvos bokso federacijos sekretorius. – O jis, beje, tapo pirmuoju SSRS sunkiasvoriu, iškovojusiu olimpinį medalį."
Už Meksiko žaidynių sidabrą 1968-aisiais lietuvis gavo ne nusipelniusio SSRS sporto meistro, o tik tarptautinės klasės sporto meistro vardą, kuris buvo suteikiamas visiems SSRS čempionatų prizininkams.
"Jonas du kartus iškovojo SSRS pirmenybių sidabrą ir kartą bronzą. Aukso jis negavo, nors varžovams nenusileisdavo, kovos buvo lygios. Turbūt kažkas iš aukštesnės valdžios nenorėjo, kad tremtinys taptų čempionu", – svarstė A.Arėška.
Padėjo kuriozas
Beveik neturėjęs tarptautinių varžybų patirties ir per visą karjerą tik į tuometę Vokietijos Demokratinę Respubliką išleistas J.Čepulis buvo vienintelis olimpinis prizininkas, iki pat karjeros pabaigos taip ir negavęs stipendijos.
"Amžinąjį atilsį Danas Pozniakas, Ričardas Tamulis gaudavo apie 300 rublių. Tiek prieš 1968 m. olimpiadą pakėlė stipendiją, siekusią 180 rublių. Jonas negaudavo nieko, – pasakojo A.Arėška. – Todėl jis dirbo gamykloje, kur jam sudarydavo sąlygas sportuoti, vykti į varžybas."
Į olimpiadą Meksikoje lietuvis pateko labai kurioziškai. Prieš žaidynes SSRS bokso rinktinė surengė stovyklą Armėnijos kalnų kurorte Cachkadzore. Treneriai norėjo, kad boksininkai įprastų prie Meksiko klimato sąlygų, nes miestas yra maždaug 2 240 m virš jūros lygio.
Armėnijoje keli rusų sunkiasvoriai susimušė su vietiniais ir buvo išmesti iš stovyklos. Kiti du pagrindiniai boksininkai neturėjo treniruočių partnerio.
"Juo trumpam tapo ir mūsiškis D.Pozniakas, vėliau toje pat Meksikoje laimėjęs auksą, – šyptelėjo pašnekovas. – Bet jis buvo 15–20 kg lengvesnis už oponentus ir pats primygtinai pasiūlė iš Lietuvos pakviesti J.Čepulį."
Pribloškė specialistus
Už Kauno miesto draugijos "Žalgiris" lėšas į Armėniją atvykęs "mušamasis maišas" Jonas staiga tapo SSRS rinktinės pirmuoju numeriu. Kalbama, kad pagrindiniai rusų sunkiasvoriai treniruotėse taip pasitikėjo savo pranašumu prieš jiems menkai žinomą ir atsitiktinai į stovyklą patekusį lietuvį, jog beatodairiškai metėsi į kovą ir buvo nokautuoti.
"SSRS rinktinės valdžia nebeturėjo ką daryti – nutarė vežti Joną, nors jis į stovyklą atvyko tik trumpam ir net neturėdamas reikiamo olimpinio kostiumo. Laiko siūti uniformą specialiai lietuviui nebuvo, panosėje – olimpiada. Tad jam davė kažkokio irkluotojo olimpiečio švarką pernelyg ilgomis rankovėmis, – juokėsi A.Arėška. – Pamenu, jis savo treneriui Algirdui Šocikui tik nusiuntė telegramą su dviem žodžiais: "Važiuoju į olimpiadą."
Meksike debiutantas pirmoje kovoje įveikė britą Williamą Wellsą, ketvirtfinalyje pranoko Berndą Andresą iš tuometės Rytų Vokietijos, o pusfinalyje nukovė meksikietį Joaquiną Rochą ir užsitikrino sidabro medalį. Visos kovos buvo nutrauktos anksčiau laiko: dėl aiškios lietuvio persvaros.
"Iki to laiko nė vienas SSRS sunkiasvoris boksininkas nebuvo iškovojęs olimpinio medalio, – pabrėžė A.Arėška. – Ir tik finale J.Čepulis nusileido legendiniam Georgui Foremanui, kuris beveik visus varžovus palaužė anksčiau laiko."
Jubiliejaus nesulaukė
Vienas geriausių J.Čepulio kolegų ir draugų, Kaune gimęs, Ignalinos rajone gyvenantis Arūnas Domininkas Grabažis šiomis dienomis tramdė ašaras.
"Sunku kalbėti, sunku prisiminti, – neslėpė skausmo 75 metų daugkartinis Lietuvos bokso čempionas. – Aš buvau tinginys, o jis – ramus, draugiškas ir labai darbštus. Jis labai prisidėjo, kad tapau Lietuvos čempionu."
Šiauliuose kartu ilgai sportavę ir laurus skynę kolegos tapo bičiuliais. Draugystė nenutrūko ir persikėlus į Kauną.
"Kaune jis gyveno Draugystės g., aš – Vytauto pr., bet jau 7 val. ryto jis mane keldavo ir ragindavo treniruotis kaip sadistas, – juokavo A.Grabažis. – Bėgiodavome prie Geležinkelio tilto."
J.Čepulis – nuostabus, sąžiningas, tylus žmogus, bet jo žodis buvo svarus. Anot Arūno, gal kiek flegmatiškas, bet dvasiškai turtingas vyras sugebėdavo suburti aplink save kolegas, ypač tai jausdavosi išvykų į Rusiją, Baltarusiją metu.
"Jis susituokė su mano kaimyne Ilona. Aš gyvenau antrame, ji – pirmame aukšte, – vėl nušvito A.D.Grabažis. – Kartu švęsdavome šventes, kai persikėliau į Ignalinos rajoną, ten sutikome per mano 65, 70, 75 metų jubiliejus."
Paskutinį kartą bičiulį pašnekovas matė prieš keletą mėnesių, kai Lietuvos sporto muziejuje vyko A.Šociko bokso ekspozicijos pristatymas. Tuomet Arūnas nustebo, kad daug dėmesio buvo skirta ir jiems. Arūnas, Jonas ir keli kolegos sutarė, kad A.D.Grabažio 80 metų jubiliejų švęs jau ne Ignalinoje, o Kaune. Bendražygiai pajuokavo, kad jiems bus per sunku važiuoti į Ignaliną.
"Gaila, kad mano jubiliejus taip mus išskyrė, jo nesulaukėme..." – nutęsė Arūnas.
Mielagėnuose, Ignalinos rajone, A.D.Grabažis kartu su A.Arėška ketina įsteigti bokso skyrelį – nedidelį muziejų: "Turime daug nuotraukų, o dalimis jos išsibarstys lengviau. Būtinai ten daug vietos skirsime ir Jonui."
Karjeros kelias
J.Čepulis gimė 1938 m. rugpjūčio 11 d. 1948 m. šeima buvo ištremta į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą, J.Čepulis boksininko karjerą pradėjo 1957 m. Šiauliuose pas trenerį Vaclovą Peleckį. Po dešimtmečio persikėlė į Kauną ir treniravosi pas Lietuvos bokso legendą A.Šociką.
J.Čepulis net šešerius metus iš eilės tapo Lietuvos čempionu, 1962 m. – Baltijos respublikų čempionu, laimėjo medalius ir tuometės Sovietų Sąjungos čempionatuose.
Skambiausia lietuvio karjeros pergalė – 1968 m. Meksiko olimpiados sidabras.
Finale J.Čepulis turėjo pripažinti amerikiečio Georgo Foremano pranašumą. Vėliau tas pats G.Foremanas tapo profesionalų bokso legenda: 1973 m. iškovojo pasaulio sunkaus svorio čempiono titulą, o vėliau po vienų garsiausių kovų istorijoje čempiono diržus turėjo atiduoti kitai bokso legendai Muhamedui Ali.
Per sportinę karjerą J.Čepulis ringe kovėsi 230 kartų, laimėjo 203 kovas.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
DMN inf.0 komentarai -
DMN inf.0 komentarai -
4 komentarai
maxas