Ledo ritulininkas Dariaus Kasparaitis nesupranta, kodėl jo portreto nėra Olimpiečių šlovės alėjoje.

Nežaidė dėl traumos

Pirmosios Kontinentinės ledo ritulio lygos (KHL) rungtynės Lietuvoje baigėsi sunkiai pakartojama drama. Vilniaus "Siemens" arenoje namų rungtynes žaidę Sankt Peterburgo SKA ledo ritulininkai paskutinę trečio kėlinio sekundę išplėšė pratęsimą ir po bulitų serijos palaužė čempionų vardą ginančią Kazanės "Ak Bars" komandą rezultatu 4:3.

Pilnos "Siemens" arenos tribūnos, atidavusios savo simpatijas Sankt Peterburgo komandai, po rungtynių šėlo iš džiaugsmo. Organizatorių duomenimis, mačą stebėjo maždaug 7 tūkst. žiūrovų. Tačiau SKA gynėjo D.Kasparaičio, kurio vardu į rungtynes buvo viliojami žiūrovai, publika ant ledo neišvydo.

Ledo ritulininkas iš Lietuvos nežaidė dėl kirkšnies problemų. Keturias operacijas per pastaruosius metus iškentusio žaidėjo karjera vis dar kybo ant plauko. Rytoj D.Kasparaitis vyks į JAV, kur papildomai konsultuosis su vietos gydytojais. Savo 37-ąjį gimtadienį ledo ritulininkas penktadienį gali sutikti operacinėje, o jo galimybės toliau rungtyniauti turėtų paaiškėti per savaitę.

Vilkėjo Lietuvos marškinėlius

Nepaisant sveikatos problemų, D.Kasparaitis Vilniuje buvo itin geros nuotaikos. Vaiduokliu Kasparu JAV praminta buvusi NHL žvaigždė į susitikimą su žurnalistais po KHL rungtynių atėjo apsivilkęs Lietuvos rinktinės marškinėlius. Niekada Lietuvos nacionalinėje komandoje nežaidęs D.Kasparaitis joje norėtų debiutuoti 2011 m. Tuo metu baigsis Tarptautinės ledo ritulio federacijos nustatytas penkerių metų terminas, per kurį žaidėjai negali atstovauti rinktinei, jei yra žaidę kitos šalies nacionalinės komandos sudėtyje. Ilgametis Rusijos rinktinės gynėjas paskutinį kartą didžiosios kaimynės aprangą vilkėjo per Turino olimpines žaidynes 2006 m.

D.Kasparaitis tikino visą laiką jautęsis lietuviu. Todėl elektrėniškį nemaloniai nustebino pasivaikščiojimas po greta "Siemens" arenos įrengtą Olimpiečių šlovės alėją, kurioje eksponuojamos Lietuvos olimpinių čempionų nuotraukos. Tarp jų ledo ritulininko portreto nėra. D.Kasparaitis olimpinį auksą laimėjo 1992 m. Albervilyje, atstovaudamas buvusių SSRS respublikų pagrindu sudarytai NVS komandai.

Nori lietuviškos ekipos

– Tikėjotės, kad Vilniuje susirinks daug žiūrovų ir bus gera atmosfera. Bet realybė pranoko lūkesčius? – žurnalistai paklausė D.Kasparaičio.

– Aš likau apakęs. Tiek daug žmonių atėjo, buvo tikra ledo ritulio šventė. Rungtynių scenarijus buvo idealus: visi sirgo už SKA, laimėjome po bulitų. Geriau būti negali. Jei atvirai, tikėjausi, kad ateis 3–4 tūkstančiai žiūrovų. Vos neapsiverkiau, kai pamačiau, kiek žmonių susirinko.

– Galbūt būtų buvę dar geriau, jei jūs pats būtumėte žaidęs ir įmušęs?

– Nežinau, ar būčiau įmušęs, bet gavęs baudos minučių – tai tikrai. Žinoma, skaudu, kad negalėjau žaisti. Bet mano karjera buvo ilga. Dabar važiuoju į JAV ir grįšiu arba dar žaidėjas, arba jau treneris. Rusai man pasakė, kad daugiau ledo ritulio negaliu žaisti. Paskambinau JAV gydytojams, paaiškinau padėtį, ir jie kalbėjo, kad mane dar galima "pataisyti".

– Dariau, kieno apranga jūs dabar apsivilkęs? (Paklausė rusų žurnalistas – red. past.)

– Tai Lietuvos rinktinės marškinėliai. Jeigu viskas bus gerai, dar žaisiu už šią komandą. Daugelis žmonių Lietuvoje galvoja, kad aš rusas, tačiau aš visą gyvenimą buvau ir būsiu lietuvis. Tai, kad atstovavau Rusijos rinktinei, nereiškia, kad esu rusas.

Man labai skauda širdį. Išėjau į lauką ir ten pamačiau iškabintas Lietuvos olimpinių čempionų nuotraukas. Sabonis, Modestas Paulauskas, Lina Kačiušytė – jie visi atstovavo Tarybų Sąjungai. O Kasparaičio nėra. Aš esu lietuvis, olimpinis čempionas, juo tapau žaisdamas ne Rusijos, o Suvienytoje komandoje. Kodėl negalima manęs pasodinti tarp kitų? Ar žaidžiau JAV, ar Rusijoje, visur manęs niekaip kitaip nevadino, kaip tik lietuviu.

– Iš tikrųjų esate pasiryžęs žaisti už Lietuvos rinktinę?

– Taip, šimtas procentų. Aišku, viską gali pakeisti traumos. Nesu jaunas, todėl galbūt būsiu treneriu, kitaip dirbsiu su komanda. Žiūrėsime. O jėgų aš dar daug turiu, galite paklausti SKA komandos žaidėjų. Treniruojuosi daugiau už visus, bet kojas skauda.

– Jeigu trauma nebeleistų jums tęsti karjeros, ketinate grįžti į Lietuvą ir dirbti treneriu?

– Nežinau, ar būsiu treneriu, nes tai labai sunkus darbas. Bet, pavyzdžiui, šiandien nupirkau šimtui vaikų bilietus į rungtynes. Lietuvoje ypač madinga klausti apie pinigus, todėl pasakysiu: už bilietus sumokėjau 5 tūkst. litų. Kažin ar galėčiau dirbti su vaikais, bet su rinktine turbūt kažkada dirbsiu. Aš svajoju, kad Lietuvos komanda žaistų KHL. Ji galėtų rungtyniauti Kaune ir Vilniuje. Tegu joje žaistų keturi ar penki lietuviai, bet Lietuva būtų KHL dalis. Bet tai priklauso ne nuo manęs, o nuo žmonių. Labai gerai, kad šiandien į Vilnių atvažiavo svarbiausi KHL vadovai, verslininkai. Jie savo akimis pamatė, koks populiarus čia gali būti ledo ritulys. Žinau, kiek tai kainuotų – maždaug 15 mln. JAV dolerių. Bet nieko nėra neįmanomo, reikia tik verslininkų pagalbos.

– Palikime ledo ritulį nuošalyje. Dėl ko jums maloniausia buvo sugrįžti į Vilnių?

– Hm... Galiu tik pakartoti, kad lietuviškas alus yra pats geriausias.