Ričardui Berankiui ir Laurynui Grigeliui kantriai kopiant į viršų pasaulio tenisininkų reitingo laiptais ir šiai sporto šakai išsikovojant vis tvirtesnes pozicijas mūsų šalyje, turbūt nedaug jaunosios kartos teniso entuziastų žino, kad Lietuva galėtų pasigirti ir skambių pergalių pasiekusiu veteranu Stasiu Labanausku.

Sportininko karjerą Panevėžyje pradėjęs teniso veteranas šiemet švęs 70 metų jubiliejų. Nepaisant garbaus amžiaus, S.Labanauskas dar ir dabar dažnai paima teniso raketę į rankas, treniruoja jaunuosius auklėtinius ir savo buvusius kolegas. Kupinas ištvermės ir jaunatviškos energijos bei humoro jausmo nestokojantis treneris visad griežtai laikosi taisyklių ir moko kovoti garbingai.

Tvirtai teniso entuziasto įmintais pėdsakais pasekė ir jo bendravardis sūnus bei vis dažniau į rankas raketę paimantis anūkas Jonas.

Kauno medicinos universitete S.Labanauskas įgijo gydytojo stomatologo profesiją. Mokslai nesutrukdė vyrui pasiekti įstabių pergalių teniso aikštelėje, akis į akį susitikti ne su viena praeityje garsia teniso žvaigžde, pažinti tokias teniso legendas kaip Borisas Beckeris, Ivanas Lendlas ar Serena Williams.

Per beveik keturis dešimtmečius trukusią tenisininko karjerą S.Labanauskas yra tapęs daugkartiniu šalies čempionu, tačiau didžiausios sėkmės sulaukė dalyvaudamas veteranų varžybose. Beveik penkiolika metų S.Labanauskas atstovavo garsiam Miuncheno "Iphitos" (Vokietija) klubui, 1998-aisias JAV ir 2003-iaisiais Turkijoje su austru Peteriu Pokorny tapo pasaulio teniso veteranų čempionu, daugybę kartų laimėjo žemyno pirmenybes.

– Kai Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, dalyvauti tarptautiniuose teniso turnyruose būdavo labai sudėtinga. Kokia jūsų patirtis? – pokalbį pradėjome su iškiliu Lietuvos teniso veteranu.

– Iki 1991-ųjų sportininkui išvykti iš Lietuvos buvo sudėtinga. Viskas apsiribodavo tuo, kad nuvažiuodavome sužaisti draugiškų rungtynių į kaimyninę Lenkiją. Atsivėrus sienoms, migruoti tapo šiek tiek lengviau, tačiau susidurdavome su finansinėmis problemomis. Gerai nors tiek, kad mums buvo išduotas tarnybinis pasas ir nereikėdavo ilgai laukti prie sienos, galėdavome pasikeisti pinigų į tų šalių valiutą. Pradėjau lankytis Vengrijoje ir Jugoslavijoje. Keliaudavome savais žiguliais, prisikabinę priekabas, kuriose laikydavome visą reikalingą inventorių. Tos priekabos išsilankstydavo ir būdavo puikiausia vieta nakvynei, nes pinigų viešbučiams ar nakvynės namams paprasčiausiai neturėdavome. Vis dėlto entuaziazmas buvo didžiulis, per metus žaisdavau maždaug 15 tarptautinių turnyrų.

– Kaip susiklostė, kad atsidūrėte viename stipriausių Vokietijos klubų?

– Dalyvaujant tarptautiniuose turnyruose mano meistriškumą greitai pastebėjo Miuncheno "Iphitos" klubo atstovai. Šiam klubui atstovavau beveik penkiolika metų, gyniau jo garbę komandiniuose čempionatuose. Tai didžiulis Bavarijos teniso klubas, turintis net 17 grunto aikštelių. Net ir dabar šiame klube organizuojamas vienas Teniso profesionalų asociacijos serijos turnyrų. Miunchene turėjau progos susipažinti su beveik visais ryškiausiais planetos tenisininkais.

– Kuria savo karjeros pergale labiausiai didžiuojatės?

– 2002-aisiais Austrijos mieste Veldene įvykusiame pasaulio veteranų teniso čempionate vyrų vienetų varžybose tapau vicečempionu. Pusfinalyje po keturių valandos varginančios kovos pavyko įveikti australą Bobą Howesą, kuris prieš tai buvo trejus metus iš eilės tapęs šių varžybų čempionu.

– Su kokiais kitais iškiliais teniso planetos atstovais esate sukryžiavęs raketes?

– Tam pačiam "Iphitos" klubui priklausė legendinis Vokietijos tenisininkas Michaelis Stichas, taip pat ne kartą teko grumtis su 1973-iųjų Vimbldono turnyro finalininku Aleksandru Metreveliu ar kitu garsiu buvusios Sovietų Sąjungos teniso meistru estu Tomu Lejumi. Su juo ne kartą esu žaidęs dvejetų varžybose. Apskritai pasižymiu tuo, kad gana gerai žaidžiu dvejetų varžybose. Kartą per tarptautines varžybas prie manęs priėjo garbaus amžiaus amerikietis ir pareiškė, kad aš tikčiau jam į porą dvejetų varžybose. Iš pradžių norėjau atsisakyti, nes jis buvo gerokai vyresnis už mane. Vis dėlto jis mane įtikino žaisti kartu ir sykiu laimėjome ne vienas iki 45 metų amžiaus grupės varžybas, nors jam buvo per 60. Tik vėliau, kai jis man įteikė atminimo dovaną ir padėkojo už partnerystę, aš sužinojau, kad tai – Hughas Stewartas. Jis daugiau nei dešimt metų gynė JAV garbę Daviso taurės turnyre. Šis žmogus man suteikė daug neįkainojamos patirties žaidžiant dvejetų varžybose. Beje, mano porininkas P.Pokorny, su kuriuo du kartus tapau pasaulio čempionu, taip pat ne kartą atstovavo Austrijos rinktinei per Daviso taurės varžybas.

– Kokios dangos aikštėje jaučiatės geriausiai?

– Kai žaidi profesionalų tenisą, danga didelės reikšmės neturi. Jei vis dėlto reikėtų kurią nors aikštelę įvardyti, turbūt rinkčiausi kietą dangą, nes gana stipriai smūgiuoju kamuoliuką, mėgstu sužaisti "iš oro". Vis dėlto didžiausias pergales veteranų čempionatuose esu pasiekęs ant kiliminės dangos.

– Šiemet jums sukaks 70 metų, tačiau vis dar aktyviai sportuojate ir dažnai žengiate į teniso aikštę. Ar dar ilgai ketinate žaisti?

– Varžybose dalyvauju vis rečiau, o išvis iš sporto pasitrauksiu tuomet, kai jau neleis sveikata. Esu įgijęs odontologo specialybę, dirbau trisdešimt metų, susipažinau su daugybe puikių žmonių. Dažnai ateina buvęs kolega ir prašo pamokyti žaisti tenisą. Negi buvusiems bendražygiams nepadėsi?

– Pakalbėkime apie šių dienų tenisą. Ar yra tenisininkas, kurio žaidimu žavitės?

– Be abejonės, tai – šveicaras Roger Federeris. Šis žmogus mėgaujasi žaisdamas tenisą. Apskritai tenisas labai keičiasi, vis didesnę reikšmę turi fizinė jėga. Milžiniški krūviai – šių dienų tenisininkų kasdienybė. Planetos tenisininkų reitingo lyderiai Rafaelis Nadalis ir Novakas Djokovičius puikių rezultatų pasiekė tik savo fizinėmis galimybėmis. Aš vis dar labiau žaviuosi tikraisiais teniso generolais – R.Federeriu ar Pete'u Samprasu.

– Kaip vertinate dabartinius Lietuvos teniso lyderius R.Berankį ir L.Grigelį?

– Mane džiugina tai, kad šiai sporto šakai šalyje skiriama vis daugiau dėmesio, tačiau privalome pripažinti ir tą faktą, kad niekada nebuvome ir, ko gero, niekada nebūsime teniso šalimi. Aukštumų gali pasiekti tik pavieniai perliukai. Net ir mūsų stipriausi tenisininkai iki pasaulinio lygio žaidėjų dar nepriaugo. Yra daug priežasčių. Reikia viso trenerių kolektyvo, milžiniško finansavimo. Aukšto lygio žaidėjui reikia pasaulinio lygio specialisto, kuris pats būtų praeityje žaidęs, išmanytų visą teniso pasaulio virtuvę. R.Berankis – labai talentingas vaikinukas, tačiau jam trūksta ūgio. O kai trūksta ūgio, automatiškai trūksta ir stipraus padavimo. L.Grigelis – aukštesnis ir padavimą atlieka geriau, tačiau prasčiau žaidžia smūgiuodamas iš dešinės. Apskritai, klaidos labai gerai išryškėja sportininkams žaidžiant dvejetais. Tiek vienam, tiek kitam dar tikrai yra kur tobulėti, tačiau džiaugiuosi, kad Lietuvos vardas vis dažniau skamba tarptautinėje teniso arenoje.