Eidamas 90-uosius metus mirė Juanas Antonio Samaranchas – šiuolaikinio sporto architektas ir istorinė asmenybė, prieštaringai vertinta pasaulyje bei Lietuvoje.

Paskutinė nesėkmė

Buvusio Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidento J.A.Samarancho, simbolizavusio ištisą sporto istorijos epochą, gyvybė užgeso gimtojoje Barselonoje, su kuria susiję ir svarbiausi Lietuvos sporto prisiminimai.

Iki 90-ojo J.A.Samarancho gimtadienio buvo likę trys mėnesiai, kai praėjusį trečiadienį Katalonijos sostinės klinikoje sustojo širdis, daugiau nei dvidešimt metų palaikiusi pasaulinio olimpinio judėjimo gyvybę.

Rimtos sveikatos problemos J.A.Samaranchą kamavo kelerius pastaruosius metus. Spėjama, kad 2009 m. Ispanijos markizas patyrė infarktą, bet oficialiai ši informacija nebuvo patvirtinta. Vis dėlto ligos ir solidus amžius iki paskutinės akimirkos nesulaikė IOC garbės prezidento nuo aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Vasarį per žiemos olimpines žaidynes Vankuveryje vykusią IOC sesiją jis sėdėjo savo įprastinėje vietoje, nors iki jos atėjo tik prilaikomas padėjėjų.

Kai kurie analitikai ispaną vadino sėkmingiausiu visų laikų IOC vadovu. Tačiau paskutinis J.A.Samarancho žygis baigėsi pralaimėjimu. Olimpinis patriarchas buvo vienas pagrindinių lobistų, agitavusių 2016 m. surengti olimpines žaidynes Madride. Ispanijos sostinę per lemiamą balsavimą aplenkė Rio de Žaneiras.

Nepaisant to, pasaulis J.A.Samarancho nepamiršo. Ketvirtadienį garsiojo sporto funkcionieriaus kūnas buvo pašarvotas valstybinėje koplyčioje Barselonoje, o viešose laidotuvėse pagrindinėje miesto katedroje dalyvavo daugybė garbingų svečių, tarp kurių buvo ir Ispanijos karališkoji šeima.

Fašistas ir žurnalistas

Priešingai nei jo įpėdinis IOC prezidento poste Jacques'as Rogge'as, pats J.A.Samaranchas jaunystėje nebuvo glaudžiai susijęs su sportu. Ispanas žaidė žolės riedulį, tačiau šį įrašą J.A.Samarancho biografijoje užgožė politinė suirutė tėvynėje. Gimęs turtingoje katalonų šeimoje, būsimasis IOC reformatorius visada prijautė fašistams.

1936 m. Ispanijoje įsiplieskus pilietiniam karui, aštuoniolikmetis J.A.Samaranchas buvo pašauktas tarnauti respublikonų armijoje. Bet vaikinas iš Barselonos netrukus perėjo į generolo Francisko Franko pusę. Vėliau kritikai ne kartą priminė J.A.Samarancho ryšius su Ispanijos fašistų chunta.

Pokario Ispanijoje Barselonos verslo mokyklos absolvento karjera pynėsi sudėtingame ekonomikos, diplomatijos ir vyriausybinių pareigų raizginyje. J.A.Samaranchas greitai kilo į viršų, o septintajame dešimtmetyje praeityje trumpai sporto žurnalistu dirbęs ispanas tapo įtakingu sporto funkcionieriumi.

IOC prezidentu J.A.Samaranchas buvo išrinktas 1980 m. ir vadovavo olimpiniam judėjimui 21 metus. Ilgiau IOC vadovo kėdėje yra sėdėjęs tik vienas žmogus – olimpinių žaidynių pradininkas baronas Pierre'as de Coubertinas.

Komercializavo sportą

Būtent šios dvi asmenybės yra svarbiausios figūros olimpinėje istorijoje. P. de Coubertinas sukūrė sporto judėjimą ir idealus. J.A.Samaranchas iš pagrindų pakeitė barono viziją.

Atėjus J.A.Samaranchui, IOC buvo ištikusi gili politinė ir finansinė krizė. Smūgį olimpiniam judėjimui dar 1972 m. buvo sudavusi beprecedentė Izraelio sportininkų tragedija Miuncheno olimpiadoje. O į sporto arenas perkeltas Šaltasis karas grasino galutinai pribaigti P. de Coubertino idėjas.

1980 m. JAV sportininkai boikotavo olimpines žaidynes Maskvoje. Po ketverių metų taip pat pasielgė SSRS delegacija, paskelbusi Los Andželo olimpiados boikotą. J.A.Samaranchas privalėjo rasti kompromisą tarp dviejų didžiųjų planetos galybių ir uoliai jo ieškojo.

Dar svarbesnė buvo nauja finansinė sporto koncepcija, kurią J.A.Samaranchas palaipsniui įdiegė olimpiniam judėjimui. Iki septintojo IOC prezidento eros olimpinės žaidynės nešdavo vien nuostolius, o IOC balansavo ties bankroto riba. J.A.Samaranchas iš esmės pertvarkė komercinius žaidynių rengimo aspektus ir leido olimpiadoje dalyvauti profesionaliems atletams.

Revoliucija IOC iš skurdžiaus pavertė milijardieriumi, kurio pajamų augimo nesustabdė net ir pastaroji ekonomikos krizė, o olimpinės žaidynės tapo vienu didžiausių ir labiausiai išreklamuotų renginių planetoje. Tačiau kelias, kuriuo pasuko J.A.Samaranchas, sulaukė audringos kritikos.

IOC pliekė ne tik komunistinių šalių, oficialiai pripažinusių tik mėgėjišką sportą, spauda. Didžiuliai pinigai, kyšiai ir dopingo skandalai privertė Vakarų kritikus prabilti apie sporto išsigimimą.

"Jis buvo labai blogas žmogus. Jis beveik sunaikino olimpines žaidynes", – apie J.A.Samaranchą atsiliepė knygų apie IOC autorius Andrew Jenningsas iš Didžiosios Britanijos.

Ignoravo lietuvius

Per savo gyvenimą J.A.Samaranchas buvo daugybę kartų pagerbtas aukščiausio lygio įvairių šalių apdovanojimais. Tarp jų buvo ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas, kurį IOC vadovui 1997 m. įteikė prezidentas Algirdas Brazauskas.

Dukart Lietuvoje viešėjęs J.A.Samaranchas Vilniuje visada buvo laukiamas svečias, kurį šiltai pasitikdavo ne tik Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK), bet ir aukščiausi valstybės vadovai. Tačiau draugiškos šypsenos slėpė karčią Vilniaus ir Lozanos santykių pradžią.

1988 m. pabaigoje atkurtam LTOK buvo gyvybiškai svarbu užmegzti ryšius su IOC. Maskva į olimpinę nepriklausomybę de facto paskelbusių Baltijos šalių akibrokštą reagavo aštriai.

"Maskva tuo metu jau žinojo, kur mus reikės išvežti. Kolegos iš Rusijos po daugelio metų prisipažino, kad barako numeris gal dar ir nebuvo aiškus, bet Poviliūnui vieta Sibire jau buvo ruošiama", – pasakojo nuo pat atkūrimo LTOK vadovaujantis Artūras Poviliūnas.

Lietuviams, latviams ir estams verkiant reikėjo tarptautinės paramos. Bet J.A.Samaranchas į nepriklausomybę žengiančioms Baltijos šalims atsuko nugarą.

1989 m. LTOK vadovai užvertė Lozaną laiškais, prašydamiesi oficialaus vizito, tačiau jokio atsako iš IOC nesulaukė. Tik 1990 m. pradžioje Lozanos vartai buvo pakelti lietuviams, bet pats J.A.Samaranchas su Lietuvos delegacija susitikti nepanoro ir pavedė nelauktus svečius priimti žemesniems IOC administracijos pareigūnams.

Ant aukuro dėjo karjerą

1990 m. kovo 11 d. paskelbus atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, po trijų dienų LTOK rekomendavo šalies sportininkams pasitraukti iš SSRS pirmenybių. Lietuvos atletai, vis dar nepripažinti tarptautinių sporto organizacijų, atsidūrė absoliučioje izoliacijoje. Pusantrų metų trukusi sportinė blokada sugriovė dalies lietuvių karjerą.

1990 m. liepą J.A.Samaranchas galiausiai priėmė Baltijos šalių olimpinių komitetų delegacijas, tačiau susitikimas baigėsi be apčiuopiamų rezultatų. IOC ignoruojant lietuvių siekį būti pripažintais olimpinės bendruomenės nariais, delsė ir daugelis tarptautinių sporto federacijų. Paramos Lietuvos sportas sulaukė tik iš atskirų organizacijų. Įdomu, kad lietuvių interesus aktyviai rėmė neoficialus Katalonijos olimpinis komitetas, įsikūręs J.A.Samarancho gimtojoje Barselonoje, kurioje 1992 m. turėjo įvykti olimpinės žaidynės.

Akibrokštai negelbėjo

IOC abejingumas glumino lietuvius. LTOK viceprezidentas Kazimieras Motieka kartą spjovė į diplomatinį taktą ir viename oficialių susitikimų su J.A.Samaranchu įteikė šiam neįprastą dovaną – albumą su 1991 m. sausio 13-osios įvykių nuotraukomis. Žinutė, sukėlusi sunkiai nuslėptą IOC prezidento nepasitenkinimą, buvo paprasta: nepadėsite mums – mūsų laukia panašus likimas.

J.A.Samaranchą spaudė ir užsienio žiniasklaida. Liudininkai prisimena įtakingo Italijos sporto dienraščio "La Gazzetta dello Sport" žurnalisto Gianni Merlo skambutį iš Vilniaus IOC vadovui ir vienintelį klausimą: "Kodėl IOC ignoruoja nepriklausomos valstybės olimpinį komitetą?"

Tačiau J.A.Samaranchas tylėjo. Ispanijos ambasadoriumi SSRS aštuntajame dešimtmetyje dirbęs ir sovietinio bloko valstybių palaikymo IOC prezidento rinkimuose 1980 m. sulaukęs olimpinio judėjimo revoliucionierius pirmiausia atsižvelgė į Maskvos norus.

"Nuoskauda dėl tų laikų IOC pozicijos vis dar liko. Daužėme galvą į sieną, o mūsų vis tiek negirdėjo, nors, atrodo, viską darėme teisingai", – prisipažino A.Poviliūnas.

IOC požiūrį į Baltijos šalis pakeitė tik nepavykęs pučas Maskvoje, galutinai palaidojęs byrančią SSRS istorijos užmarštyje. 1991 m. rugsėjo 17 d. Jungtinių Tautų Organizacija pripažino Lietuvos valstybę, o jau kitą dieną Berlyne IOC vykdomojo komiteto posėdyje lietuviai sulaukė kvietimo į 1992 m. Albervilio žiemos olimpines žaidynes. Formaliai IOC pripažino LTOK 1991 m. lapkričio 11 d.