Atlantik Sičio mieste (JAV) didžiausios pergalės Lietuvos bokso istorijoje nepačiupęs Eimantas Stanionis nėra tikras, ar sulauks dar vieno šanso kautis dėl profesionalaus bokso čempiono titulo. Tačiau, kad nesustos savo sportiniame kelyje – jis garantuotas.

„Boardwalk Hall“ arenoje Naujojo Džersio valstijoje E. Stanionis pasirodė praėjusį sekmadienį ir iki tol buvo laimėjęs visas 15 savo profesionalių kovų. Akistatoje net dėl trijų organizacijų čempiono diržų (WBA, IBF ir „The Ring“) kaunietį įveikė amerikietis Jaronas „Bootsas“ Ennisas.

30-mečio lietuvio treneris Marvinas Somodio po šeštojo raundo nutraukė kovą dėl akivaizdaus varžovo pranašumo bei saugodamas savo auklėtinio sveikatą. Tai buvo 34-oji talentingojo J. Enniso pergalė iš tiek pat galimų.

Grįžęs iš JAV E. Stanionis spaudos konferencijoje „Žalgirio“ arenoje pasirodė lydimas savo pagrindinio trenerio Vido Bružo. Pastarasis ir pradėjo pokalbį su žurnalistais.

„Važiavome į Ameriką laimėti kovą. Jautėme didžiulį Lietuvos palaikymą, bet neišpildėme jūsų lūkesčių“, – savikritiškai kalbėjo V. Bružas.

– Treneri, ar sprendimas stabdyti kovą 6-ajame raunde buvo priimtas jūsų kolegos amerikiečio, ar bendrai pasitarus su jumis? – paklausėme V. Bružo.

– Sprendimas buvo bendras ir labai greitas, nors ir be galo sunkus. Po kovos dar ne vieną valandą išbuvau visiškai prislėgtos būsenos. Tačiau galvojant apie Eimanto sveikatą reikėjo prisiimti tą nemalonią atsakomybę. Tokia yra trenerio pareiga. Jaučiau jį kiekviena savo kūno dalele. Tad prognozavau įvykių eigą į priekį.

– Eimantą treniruojate ne vienerius metus. O kaip su kolega iš JAV dalinatės vaidmenimis kovos metu?

– Mes ringe greitai pasitariame apie įvykius. Persimetame keliais žodžiais ir būna viskas aišku. Dėl to lemiamo sprendimo mūsų abiejų nuomonės sutapo. Žinojome, kad pats Eimantas nepasiduos, ropos keliais, sugers smūgius, bet pats sprendimo nuraukti kovą nepriims. Žinojau, kad jis bus nepatenkintas – taip ir buvo. Bet, mano nuomone, tai buvo geriausias sprendimas.

– Teisėjai visuose raunduose suskaičiavo J. Enniso pranašumą. Ar jūs pritariate tokiam rezultatui?

– Man tikrai neatrodė, kad visi raundai pralaimėti, bet mano nuomonė gali būti subjektyvi. Galbūt Eimantas atliko per mažai smūgių, bet jie buvo gana tikslūs. Varžovas smūgiavo dažniau, bet ne taip tiksliai. Šeštajame raunde Eimanto kontratakų sumažėjo, jis tapo pasyvesnis. Ėmė jaustis jo veiksmų neužtikrintumas, ko anksčiau nebūdavo. Praleido keletą smūgių ir atsidūrė nokdaune...

Sava žemė gydo.

– Kaip matote auklėtinio ateitį?

– Jis grįš su dar geresniu pasirengimu ir parodys, ko yra vertas iš tiesų. Jis tikrai bus motyvuotas kilti į dar aukštesnį lygį. Ar įvyks revanšas su J. Ennisu, parodys laikas. Nežinia, ar amerikietis liks toje pačioje svorio kategorijoje.

– Ar tai buvo sunkiausia kova per jūsų karjerą? – paklausėme E. Stanionio.

– Nebuvo sunkiausia, buvo sunkesnių, būdavo daugiau sužalojimų. Tačiau emociškai buvo labai sudėtinga. Ruošdamasis Amerikoje labai laukiau trenerio Vido. Kai jis atskrido, man ašaros tiesiog plūdo. Nežinau, kas vyko viduje… Buvau labai pasiilgęs namų. Gerai, kad mane lydėjo bičiulis Robertas. Psichologiškai jaučiausi palūžęs. Jei ne mano draugas šalia, būčiau parskridęs į Lietuvą dar gerokai iki kovos. Paskui turbūt būčiau grįžęs tiesiai į kovą.

Dabar, kai nusileidau Lietuvoje, iškart viskas atlėgo. Sava žemė gydo. Per trejus metus kovojau tik antrą kartą. Tai yra labai sunku. Ilgai laukiant, ar kada begausiu teisę kovoti su J. Ennisu, vis grįždavo prisiminimai apie buvusias kovas. Galvojau: lyg ir esu sportininkas, bet lyg ir nebe.

Per tuos metus iškenčiau dvi operacijas, bet niekam apie tai nesakiau. Rimtai galvojau, kad gal laikas viską baigti.

– Kokia dabar jūsų fizinė ir emocinė sveikata?

– Fizinė – gera, emocinė tūkstantį kartų geresnė nei prieš kovą. Kai grįžau į Lietuvą, pagalvojau: ačiū Dievui, kad viskas baigėsi! Varžybų diena man rimtai atrodė, kad aš išvis neturiu būti ringe. Jaučiausi keistai. Netgi po to lemtingo nokdauno, jei tai būtų nutikę kitomis aplinkybėmis, būčiau galėjęs tęsti kovą. Aišku, varžovas man pamušė nosį, bėgo kraujas, bet nieko baisaus neįvyko. Galėjau kovoti. Tačiau kažkaip sutrikau, tarsi ir norėjau kovoti, bet buvau kažkokiame kosmose. Buvau ringe, bet mačiau save tarsi iš šono, iš viršaus...

– Kiek įtakos jūsų būsenai turėjo tai, kad kovos dieną jūsų žmona galėjo atsidurti gimdymo palatoje?

– Žinoma, kad ta įtampa ir išgyvenimai turėjo įtakos. Pastarosiomis savaitėmis su žmona buvome susitarę, kad aš galvosiu tik apie kovą, abu gyvenome tarsi užsidėję kaukes, bet negali apsimesti, kad tau nerūpi. Jaudinomės abu vienas dėl kito, tik to nerodėme. Beje, anot medikų prognozių, turėjau tik 1 procentą tikimybės, kad spėsiu į gimdymą. Šiandien tas procentas smarkiai padidėjo (šypsosi). Laukiame mergaitės.

– Grįžtant prie kovos. Ko jus išmokė pirmasis pralaimėjimas profesionalo karjeroje?

– Reikėjo klausyti trenerio Vido ir mažiau sportuoti. Jis matė, kad galiu persitreniruoti ir mane stabdė. Persitreniruoti yra labai blogai, nes kūnas nespėja atsigauti, o blogiausia, kad išsisunki psichologiškai dar iki kovos. Beje, aš vizualizavau galimą pralaimėjimo scenarijų. Suvokiau, kad kažkada teks pralaimėti. Pasaulyje yra tik du kovotojai, kurie niekada nepralaimėjo – Floydas Meaweatheris (vienas tituluočiausių bokso profesionalų istorijoje) ir Chabibas Nurmagomedovas (MMA profesionalų organizacijos UFC legenda).

- Po mūšio J. Ennisas jus aplankė drabužinėje ir šiltai pabendravęs grąžino diržą. Ar savo neapgintą WBA čempiono trofėjų palikote jį iškovojusiam amerikiečiui?

- Iš tiesu, pats diržas man buvo grąžintas pagal taisykles. Amerikietis gavo čempiono titulą. O diržą pasidėjau kažkur į rūsį. Beje, buvo kalbų, kad aš  pralaimėjimo nepasirodžiau spaudos konferencijoje. Tai netiesa: man niekas net nesiūlė pabendrauti su žurnalistais, nors aš pats to norėjau. Dar rašė, kad neatėjau į interviu, nes dėl sulaužyto žandikaulio. Kaip matote, tai – irgi netiesa.

- Praėjus emocijoms: ar realiai turėjote šansų kitaip sudėlioti taktiką ir įveikti J. Ennisą?

- Manau, kad šansą aš turėjau. Žinoma, J. Ennisas yra talentas, kuris gimsta kartą per 20 metų. Žiauriai geras kovotojas. Jo greitis, universalumas. Nustebino jo smūgių jėga. Gal net labiau – tų smūgių tikslumas. Jis gerokai aukštesnis, bet rankų ilgis – tiesiog įspūdingas. Kai jis smūgiuodavo vadinamąjį džabą, aš atsitraukdavau į mano nuomone saugų atstumą. Bet nė velnio – jis vis tiek pasiekdavo. Tai daro įspūdį. 

- Buvo daug spekuliacijų apie jūsų honorarus. Esą iš tiesu gavote daugiau pinigų nei jus nugalėjęs J. Ennisas?

- Tikrai negavau daugiau už jį. Tai – visiška nesąmonė. Jei būčiau reikalavęs tokių sąlygų, kova tiesiog neįvyktų. Savo vadybininkams iškart pasakiau, kad nieko nesiderėtų ir sutiktų su pirminėmis J. Enniso sąlygomis (teigta, kad J. Ennisas iš tiesu uždirbo 2,5 mln. JAV dolerių, o lietuvis – 1,8 mln. iki mokesčių).

- Kokie artimiausi jūsų planai?

- Susilaukti vaiko gimimo. O po to… Žinote, kai pamačiau tiek daug lietuvių „Boardwalk“ arenoje – gal du tris šimtus, šaukiančius, rėkiančius mano vardą, su vėliavomis... Jausmas buvo neapsakomas. Po kovos pamaniau, kad esu skolingas jiems ir visai Lietuvai dar bent vieną kovą.

Noriu įrodyti jaunajai kartai, kad viskas yra įmanoma. Nepaisant tų dviejų košmariškų laukimo metų ir pagaliau sulauktos kovos. Po to dar metų nežinios ir vėl galimybės iškopti į ringą. Dabar mano svajonė yra sukovoti čia, Lietuvoje.

- Galbūt įmanoma jūsų kova „Žalgirio“ arenoje su kitu mūsų profesionalu Egidijumi Kavaliausku?

- Aš nesu prieš. Manau, kad Egis – taip pat. Bet yra mūsų vadybininkai, verslo interesai.

- Kaip išvengti dar vienos ilgos pauzės karjeroje?

- Nebeturint titulo turėtų būti lengviau, nes galime laisviau dėlioti savo grafikus. Kai priklausai konkrečiai organizacijai, reikia žiūrėti vien tik jų interesų. Prasideda didelė politika, kurios rezultatas – metai ar dveji be darbo.

Vidas Bružas: Man tai atrodo visiškai absurdiška – žengti į sunkią kovą dėl trijų čempiono titulų dvejus metus nesiboksavus.

Eimantas Stanionis: Vieną žinau tikrai - dėl emocinės būsenos ruoštis į Ameriką daugiau nevažiuosime. Tas laiko zonų skirtumas, su artimaisiais gali bendrauti daugiausia valandą per parą. Kitu laiku arba tu miegi, arba jie jau miega...

Kažkam gal geriau treniruotis užsienyje, nes taip lengviau atsiriboti nuo pašalinių veiksnių, įvairių pagundų. Man – visiškai atvirkščiai. Esu labai disciplinuotas ir jokių pabėgimų man nereikia. Lietuvoje man ruoštis būtų geriausia.  Jau Amerikoje nesiruočių. Galim atsivežti gerus partneriusį Lietuvą. Kitiem reikia į užsienį, kad turėtų savo discipliną, man to nereikia. Gal nebevnt Europoje.

- Ar Lietuvoje netrūksta infrastruktūros aukščiausio lygio profesionalų kovoms?

- Stovyklos Amerikoje kainuoja brangiai. Lietuvoje sumos būtų panašios. Didžiausia suma - atsiskraidinti treniruočių partnerius. Mokėti jiems algą, apgyvendinti. Bėda ta, kad negalima apgyvendinti viešbutyje, nes ten nėra laisvai prieinamų skalbyklių. O jos boksininkams būtinos. Neturiu ir reikalavimus atitinkančios savo treniruočių salės, bet šie reikalai gal pajudės.

- O kaip dėl 2028-ųjų metų Los Andželo olimpinių žaidynių? Gal iki to laiko grįšite į mėgėjų boksą ir pasirengsite dar vienai savo olimpiadai?

- Tikrai ne.