„Rankinis pakeitė mano gyvenimą ir padovanojo neįkainojamos patirties. Ačiū visiems prisidėjusiems, kad tapau tokia, kokia esu. Didžiuojuosi viskuo, ką visi kartu pasiekėme“, – sakė viena tituluočiausių pasaulio ir Lietuvos rankininkių Aušra Miklušytė-Fridrikas.

Pagerbė EHF

Iš Varėnos kilusi A. Miklušytė-Fridrikas – pirma ir kol kas vienintelė Lietuvos atstovė Europos rankinio federacijos (EHF) Šlovės muziejuje.

EHF išrinko 60 rankininkų (po 30 vyrų ir moterų), labiausiai pasižymėjusių per pastaruosius kelis dešimtmečius – nuo 1991-ųjų, kai buvo įkurta ši organizacija.

A. Miklušytė-Fridrikas pagerbta kartu su kitomis Europos ir pasaulio rankinio legendomis, tarp kurių – danė Camilla Andersen, norvegės Gro Hammerseng-Edin ir Linn-Kristin Riegelhuth Koren, švedas Magnusas Wislanderis, iš Kirgizijos kilęs ir buvusiai SSRS, vėliau Rusijai atstovavęs Talantas Dušebajevas, kroatas Ivano Baličius, prancūzas Thierry Omeyeris.

Druskininkuose trenerio Albino Arbačiausko išugdyta, Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Eglės“ komandose karjerą pradėjusi A. Miklušytė-Fridrikas net šešis kartus (1994, 1995, 1998, 2000, 2004 ir 2005) laimėjo Europos moterų rankinio Čempionių lygą (su Austrijos ir Danijos klubais), tapo pasaulio čempione su SSRS rinktine (1990), o su Austrijos komanda laimėjo pasaulio čempionato (1999) ir Europos čempionato (1996) bronzą, 1999 m. buvo išrinkta geriausia pasaulio rankininke.

Lietuvos rinktinėje A. Miklušytė-Fridrikas žaidė 1991–1993 m. Austrijos piliete buvusi varėniškė tapo 1995-aisiais.

Austrijoje ir Vokietijoje

Baigusi žaidėjos karjerą, A. Miklušytė-Fridrikas treniravo Austrijos jaunimo merginų rinktines, dirbo su šios šalies rankinio projektu „Österreich 2020“.

2017–2019 m. lietuvė treniravo „SSV Dornbirn“ (Austrija), 2020 m. – „TG Nürtingen“ ir jaunimo „TuS Metzingen“ (Vokietija) ekipas. Šiuo metu ji gyvena Vokietijoje, Brėmene, ir ugdo jaunuosius rankininkus.

„Daug reikalauju ir iš savęs, ir iš kitų, – teigė buvusi rankininkė. – Tai, kad esu labai drausminga, daug ką stebina, bet argi tai yda? Treniruodama jaunimą tiesiog dalijuosi pozityvia ne vien sportine, bet ir žmogiškąja patirtimi.“

Pasaulio čempionės nuomone, šių laikų moterų rankinis stokoja individualiai išsiskiriančių žaidėjų.

„Jos žaidžia greičiau ir rezultatyviau, nei mano kartos rankininkės, tačiau mes buvome techniškesnės, netgi, sakyčiau, elegantiškesnės. Būdavo rungtynių, kai suklysdavome vos tris kartus, dabar aukščiausio lygio varžybose galima iškovoti pergalę padarius 10–15 klaidų“, – svarstė A. Miklušytė-Fridrikas.

Išskirtinės relikvijos

Legendinės rankininkės namuose tarp trofėjų yra dvi išskirtinės relikvijos – laikrodis ir Čempionių lygos taurė.

Laikrodis – Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) prizas, įteiktas kaip 1999 m. geriausiai pasaulio rankininkei. Čempionių lygos taurė – Danijos klubo „Slagelse“ buvusios trenerės Anjos Andersen dovana.

„Esu vienintelė rankininkė, savo namuose turinti 2005-ųjų Čempionių lygos taurę. Tąkart ir trenerių štabo, ir žaidėjų, ir klubo personalo, rėmėjų nuomonė buvo viena – nusipelniau šio prizo, – viename interviu sakė A. Miklušytė-Fridrikas. – A. Andersen buvo puiki žaidėja, o trenerė – kaprizinga, bet kaip asmenybė – jautri, maloni. Kai ji rungtyniavo, mes buvome varžovės, bet yra sakiusi, kad norėtų su manimi padirbėti viename trenerių štabe.“

Čempionių lygoje kartu su Aušra keturis kartus triumfavo ir Vienos „Hypo Niederösterreich“ klubui atstovavusi Rima Kužimova-Sypkuvienė.

„Treneris Gunnaras Prokopas buvo surinkęs rankininkes, kurios ne vien norėjo laimėti, bet buvo azartiškos, drausmingos, mąstančios. Treniravomės po 2–3 kartus per dieną, treniruotės trukdavo po aštuonias valandas, tačiau G. Prokopas po pratybų mokė mus ir dainuoti, ir lipdyti iš molio, visa komanda eidavo į operą, – pasakojo A. Miklušytė-Fridrikas. – Dabar, tapusi trenere, suprantu, kodėl jis tiek reikalavo iš mūsų.“

„Ši žaidėja – nesugniuždoma, ilgai buvo vienas pagrindinių komandos ramsčių“, – 2006-aisiais apie lietuvę kalbėjo G. Prokopas.

Sūnus muša įvarčius

Europos rankinio Šlovės muziejaus narė yra sakiusi: iki šiol esu lietuvė širdimi, bet galva – austrė.

„Taip, tai tiesa. Gimiau Lietuvoje. Kad ir ką jaustume, to neįmanoma atimti. Tai – mano širdyje, o Austrijai esu dėkinga už kitką. Ši šalis man patinka, čia žmonių mentalitetas panašus į lietuvių. Austrija man truputį primena Lietuvą“, – teigė A. Miklušytė-Fridrikas.

Sūnus Lukas žengia jos buvusio vyro, žinomo futbolininko Roberto Fridriko pėdomis – 25-erių puolėjas atstovauja „Austria Lustenau“ vienuolikei. L. Fridrikas praeitą sezoną Austrijos bundeslygos čempionate buvo šeštas pagal rezultatyvumą – per 32 rungtynes įmušė 15 įvarčių.