Įkvepia tikėjimo

Trenerė, išugdžiusi ne vieną olimpietį, ėmėsi darbo ir su negalią turinčiais lengvaatlečiais, nes jaučia, kad turi, ką jiems duoti. Visus savo sportininkus ji vadina vaikais, nes jiems yra ne tik trenerė, bet ir motina, virėja, ugdytoja ir įkvėpėja.

Tris dešimtmečius trenere dirbančios T. Nekrošaitės sunkiausia dabartinio darbo dalis – sudominti ir įtikinti savo auklėtinius.

„Tikėjimą skleidžia ne vien Bažnyčia. Kiekvienas treneris taip pat turi įkvėpti tikėjimo“, – neabejojo 63 metų specialistė.

Su auklėtiniais T. Nekrošaitė dalyvavo ne vienose olimpinėse žaidynėse. Ji galėjo vykti ir į 2024 m. Paryžiaus olimpiadą, bet ryžtingai atsisakė dirbti su Liveta Jasiūnaite ir susitelkė į darbą su jaunimu ir negalią turinčiais metikais.

Savo pirmosiose paralimpinėse žaidynėse Paryžiuje T. Nekrošaitė dalyvavo su disko metike Oksana Dobrovolskaja.

Nuoširdumas: savo auklėtiniams trenerė atstoja ir virėją, ir mamą. / D. Sodaičio / LPAK nuotr.

Pykčio nejautė

Visos savo gyvenimo istorijos moteris viešai niekada nepasakojo.

Vos gimusi ji pateko į kūdikių namus, o šiek tiek ūgtelėjusi buvo perkelta į vaikų namus Viešvilėje Jurbarko rajone, kur gyveno su trimis broliais ir seserimi. Vyriausioji Teresės sesuo gyveno pas močiutę, tačiau pagyvenusi moteris neįstengė rūpintis visais vaikais.

„Mes šešiese labai artimai bendravome visą gyvenimą, o su kitais – mama susilaukė ir daugiau vaikų – ryšys ne toks stiprus. Augau vaikų namuose, bet nesijaučiau nelaiminga“, – pasakojo pašnekovė.

Su biologine motina Teresė susipažino, kai buvo aštuntokė. Nors jaudinosi, susitikimas nebuvo draskantis širdį, nes viena kitos nepažinojo. Nei T. Nekrošaitė, nei jos broliai, seserys motinai nejautė pykčio – mama rūpinosi, o kai ji mirė, gražiai palaidojo.

Tikrąją mamą atstojo močiutė Apolonija Jonaitienė. Jos ūkelyje Kazimieravos kaime Kauno rajone visi susitikdavo per bulviakasius, drauge švęsdavo šventes.

Būdama keturiolikmetė, T. Nekrošaitė vaikų namuose pati subūrė rankininkių komandą ir tapo jos trenere.

Likimo garsia lengvaatlete tapusi moteris nekeiksnojo.

„Kai dabar pagalvoju, ačiū Dievui, kad buvo tie vaikų namai. Žinoma, visi pasvajodavome gyventi su tėvais, mums gal ir trūko šilumos, meilės, suaugusio žmogaus, kuriam galėtume pasiguosti, bet laikėmės vienas kito. Su broliais ir seserimis esame labai stipri šeima. Visi gerai mokėmės, siekėme tikslų, sukūrėme šeimas ir gražiai gyvename“, – pasakojo ji.

Subūrė rankinio ekipą

T. Nekrošaitės talentas sportui ėmė skleistis ankstyvoje paauglystėje. Viešvilės vaikų namų jaunieji sportininkai nuolat dalyvaudavo lengvosios atletikos ir krepšinio tarpmokyklinėse varžybose.

Būdama keturiolikmetė, T.Nekrošaitė vaikų namuose subūrė rankininkių komandą ir tapo jos trenere. Komanda netrukus laimėjo „Žalgirio“ draugijos rengtą aštuntokų rankinio turnyrą Jurbarke. Prisitraukimų prie skersinio, kaip dabar prisimena, mergina padarydavo net daugiau už berniukus – šešiolika.

Jurbarke treneris Leonas Leškys ėmė ieškoti lengvosios atletikos rungties, kuri labiausiai tiktų T. Nekrošaitei. Paauglės talentas ieties metimui atsiskleidė per varžybas, kurias Teresė nesunkiai laimėjo, numetusi ietį 40 m. Jurbarke nebuvo ieties metimo trenerių, tad ją išsiuntė treniruotis į Smalininkus pas Violetą Kokarskają.

Vijosi svajonę

Kai abiturientė tapo Lietuvos moksleivių čempione – ietį numetė 43 m, ją pastebėjo visi garsūs šalies treneriai ir ėmė vilioti pas save į Vilnių ir Kauną.

„Pasirinkau Birutę Kalėdienę ir tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą Kaune. Jau po metų buvau antra SSRS jaunimo varžybose ir, pasiekusi 50 m rezultatą, tapau kandidate į Sąjungos sporto meistrus“, – prisiminė T. Nekrošaitė.

Norint gauti SSRS sporto meistro vardą ietį reikėjo mesti 54 m. Jau po antro kurso ji metė 3 m daugiau ir buvo penkta tarp visos SSRS ieties metikių.

Perspektyvią sportininkę ėmė remti Kauno radijo gamykla. Dar po poros metų, olimpiniais 1984-aisiais, kai pradėjo ietį stabiliai mesti apie 60 m, T. Nekrošaitė buvo pakviesta į SSRS treniruočių stovyklą.

Atsidavimas: dėl sporto rezultatų disko metikė O. Dobrovolskaja paaukojo papildomą uždarbį. / D. Sodaičio / LPAK nuotr.

Dopingo atsisakė

Teresei vis buvo žadama, kad tuoj tuoj gaus SSRS rinktinės aprangą, vis atsirasdavo priežasčių tos aprangos neduoti.

Lietuvė spėja, kad rinktinei netiko, nes buvo griežtai nusistačiusi prieš draudžiamų preparatų vartojimą.

„Aš jų net pavadinimų nežinojau. Dopingas man buvo nesuprantamas dalykas. Pamenu, SSRS rinktinės gydytojas pasikvietė mane ir paklausė, kokie preparatai man tinka. Aš atšoviau, kad, be vitaminų, kurių irgi nenorėjau gerti, ir toliau nesirengiu nieko vartoti“, – teigė pašnekovė.

Ji dukart laimėjo SSRS taurės varžybas ir kartą iškovojo sovietų čempionato bronzą.

1984 m. Los Andželo olimpines žaidynes SSRS boikotavo ir į jas nevyko. Prieš 1988 m. Seulo žaidynes atrankoje T. Nekrošaitės rezultatas – apie 64 m – tarp sovietų metikių buvo trečias ir lietuvė vėl nepateko į rinktinę.

Valdininkams nepataikavo

Gražiausiais karjeros metais į olimpines žaidynes lengvaatletė taip ir neišvyko. 1991 m. gruodį ji nedvejodama pasitraukė iš tuomet dar su SSRS sietos „Žalgirio“ draugijos, neteko ir stipendijos.

Tuo metu atkurtą nepriklausomos Lietuvos lengvosios atletikos federaciją draskė nesutarimai, o Teresė visada siekė, kad sprendimai būtų teisingi ir skaidrūs, todėl kartais į ją buvo žiūrima įtariai.

Jai buvo aiškiai pasakyta, kad jos įvykdyto olimpinio normatyvo norint išvykti į žaidynes nepakanka, ietį būtina mesti bent 66 m.

Sportininkė įsiuto taip, kad 1992 m. pasiekė asmeninį karjeros rekordą ir tie 67 m 68 cm garantavo jai kelialapį į Barseloną.

Ant kojų – plytos

Olimpiadoje pasiektas rezultatą (58 m 28 cm) lėmė tik 18-ąją vietą. Barselonoje T. Nekrošaitę pykdė sportiniai batai.

Leidimas dalyvauti žaidynėse lietuviams duotas vėlai, tad buvo itin sunku greitai rasti rėmėjų. Ieties metikei skirti vadinamieji startukai buvo kieti lyg akmuo ir nesilankstančiu padu.

„Buvome įpratę startuoti su lengvučiais batais, pritaikytais kojai. Per Barselonos žaidynes turėjau avėti tarsi plytas, kurias gavau kelios dienos iki varžybų“, – pasakojo T. Nekrošaitė.

Žinojau, kad netrukus su Liveta skirsiuosi, nes neradome bendros kalbos.

Ji dar tikėjosi atsigriebti per 1996 m. Atlantos olimpines žaidynes, bet traumos galiausiai privertė Teresę baigti karjerą. 1994 m. per varžybas Pietų Afrikos Respublikojei susižeidė Achilo sausgyslę, o Latvijoje peties sąnario sausgyslė net atšoko nuo kaulo.

„Po tos traumos jau negalėjau mesti ieties, nes petys vis tarsi iškrisdavo, tad nusprendžiau nesikankinti ir pasukti link treniravimo“, – teigė T. Nekrošaitė.

Per sportininkės karjerą Teresė net dešimt kartų tapo Lietuvos čempione, du kartus laimėjo Baltijos šalių taurę.

Nerado bendros kalbos

1995 m. Kaune pradėjusiai dirbti trenerei pasisekė prisivilioti talentingą jaunimą.

Ji treniravo Ritą Ramanauskaitę – trijų olimpinių žaidynių (1996 m. – Atlantos, 2000 m. – Sidnėjaus, 2004 m. – Atėnų) dalyvę, aštuoniskart Lietuvos čempionę. Penkiskart šalies čempionu tapęs Tomas Intas dar 1999 m. nuskynė Europos jaunimo čempiono titulą.

Indrė Jakubaitytė dalyvavo 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse, o Liveta Jasiūnaitė 2020 m. Tokijo žaidynėse užėmė 7-ąją vietą. Prieš tai ji Europos čempionate iškovojo bronzą.

„Po 2022 m. pasaulio čempionato Los Andžele žinojau, kad netrukus su Liveta skirsiuosi, nes neradome bendros kalbos“, – neslėpė trenerė.

Tampa ir virėja

Paskui prasidėjo darbas ir su neįgaliaisiais atletais – atėjo Osvaldas Kucavičius, O. Dobrovolskaja ir Ramūnas Verbavičius.

Reikli trenerė jaunus sportininkus globoja tarsi motina, patikrinanti net jų pažymius mokykloje ar universitete. Be to, ji sukasi ir virtuvėje.

„Paruošdavau mėsytės, nupirkau visiems keptuvėles, kad bendrabutyje greitai galėtų pasikepti. Į stovyklas vežuosi išmaniuosius puodus ir dirbu virėja. Man svarbu, kad jų maistas būtų kokybiškas ir skanus“, – pasakojo T. Nekrošaitė.

Regėjimo negalią turintys O. Dobrovolskaja ir O. Kucavičius, vežimėliu judantis R. Verbavičius stengiasi kuo mažiau apkrauti trenerę papildomais rūpesčiais.

„Negalią turintys sportininkai leido suprasti, kas yra tikrasis dėkingumas ir atsidavimas. Pavyzdžiui, Ramūnas į treniruotę atvyksta pusvalandžiu anksčiau, kad viską pats susitemptų, susidėliotų, susiklijuotų, susiveržtų ir lauktų manęs pasiruošęs“, – tvirtino T. Nekrošaitė.

Jaučiasi tvirta komanda

Darbas su negalią turinčiais lengvaatlečiais trenerei nepaprastai įdomus. Jie net kartu leidžia laisvalaikį.

Kai po Tokijo žaidynių T. Nekrošaitė treniruotis priėmė O. Dobrovolskają, disko metikės kūno sandara jai nepatiko. Oksana dėl trenerės reikalavimų atsisakė papildomo darbo masažo salone, sąžiningai vykdė visus nurodymus ir akivaizdžiai sutvirtėjo.

O. Kucavičius ilgai vadavosi iš alkūnės traumos gniaužtų. 39 metų R. Verbavičius sportavo nuo pat jaunystės. Sportuodamas patyrė ir sunkią traumą, kurios padarinys – neįgaliojo vežimėlis. Tačiau sporto jis neapleido.

„Ramūnas labai daug dirba savarankiškai – kartais reikia jį stabdyti . Jis nusipirko vežimėlį su baterija prie vairalazdės, tad nereikia rankomis sukti ratų. Dabar jo kūnas sutvirtėjo ir rezultatai turėtų pradėti kilti“, – aiškino T. Nekrošaitė.

Darbas su negalią turinčiais sportininkais T. Nekrošaitei – dar viena gyvenimo mokykla, kurioje ji ne tik mokytoja, bet ir mokinė, atidžiai klausanti savo auklėtinių.

Būti geriausi savo negalios klasėje Teresės auklėtiniai sieks ir per pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionatą rugsėjį Indijoje.