Europos pirmenybėse dominavę Lietuvos kiokušin karatė kovotojai norėtų iš pasaulio elito stumtelėti japonus.

Sėkmės garantas – komanda

Beprecedentis Lietuvos rinktinės pasirodymas Europos čempionate sukėlė euforiją šalies kiokušin karatė meistrų stovykloje. Lietuvių įsitikinimu, dvylikos žemyno pirmenybių medalių (9 – kumitė ir 3 – kata rungtyse) bagažas, pirmadienį parsivežtas iš Ispanijos, neleidžia suabejoti šviesia lietuviško kiokušin karatė sporto ateitimi.

"Visai Europai užminėme mįslę. Pasiekėme daugiau, nei planavome, bet turbūt taip ir turėjo būti. Dešimt metų nuosekliai ėjome šitų aukštumų link. Jeigu pasakysiu, kad varžybos buvo lengvos, sumeluosiu. Bet mes tiesiog atlikome savo darbą. Nors karatė yra individuali sporto šaka, esame tikra komanda, todėl ir lenkiame kitus europiečius bent penkmečiu", – kalbėjo rinktinės treneris Paulius Klapatauskas.

"Čempionai gimdo čempionus. Esu paskaičiavęs, kad kiekvienas kovotojas, turintis juodą diržą, pritraukia apie šimtą norinčiųjų sportuoti. Visi mūsų čempionai turi savo klubus, augina mokinius, kurie galbūt pranoks savo mokytojus. Todėl Lietuvos kiokušin karatė ateitis – nuostabi", – džiūgavo Lietuvos kiokušin karatė federacijos (LKKF), vienijančios daugiau nei 5 tūkst. karatė atstovų, prezidentas Audrius Mikšys.

LKKF dalyvavimas Europos pirmenybėse kainavo apie 100 tūkst. litų, tačiau išlaidos atsipirko su kaupu. Iš viso lietuviai iškovojo 5 aukso, 4 sidabro ir 3 bronzos medalius.

Europa – jau per maža

Paklaustas, ar išskirtinis lietuvių dominavimas nesutelks kitų šalių atstovų prieš Lietuvos rinktinę, treneris P.Klapatauskas tvirtino pernelyg nesibaiminantis povandeninės konkurencijos: "Visąlaik stipriausiesiems tenka papildomas dėmesys. Kai nepavyksta varžytis sportiškai, bandoma tai daryti visokiais nešvariais žaidimais, padedami teisėjų ar pasitelkdami burtus. Bet mes to nebijome: kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Jau turėjome tokių pamokų ir padarėme atitinkamas išvadas."

Kitais metais Europos pirmenybės vyks Lietuvoje, o 2013 m. lietuviai priims ir pasaulio čempionato dalyvius. Kiokušin karatė atstovų teigimu, svarbiausias jų uždavinys – savo sėkmę pakartoti planetos pirmenybėse, kuriose madas diktuoja karatė gimtinės Japonijos kovotojai.

Pirmoji iš Lietuvos sportininkių Europos čempione ir kata, ir kumitė rungtyse tapusi 22-ejų Rita Pivoriūnaitė žadėjo 2013 m. grumtis dėl pasaulio čempionato medalių: "Parodžiau, kad galiu kovoti suaugusiųjų varžybose ir tikėtis maksimalių rezultatų. Manau, kad iki 2013 m. mano lygis dar labiau pakils ir galėsiu realiai pretenduoti į medalius."

Siūlo neatsipalaiduoti

Vienas labiausiai patyrusių šalies kovotojų, Europos čempiono titulą apgynęs 30 metų Donatas Imbras, vylėsi vienintelę spragą savo trofėjų kolekcijoje užpildyti ir planetos auksą iškovoti jau 2011 m. čempionate, kuriame sportininkai kausis tik absoliučioje svorio kategorijoje.

Vis dėlto jau dvylika metų Lietuvos rinktinei atstovaujantis karatė meistras ragino lietuvius pamiršti triumfą Europos čempionate ir išlikti budrius: "Tarsi ir viskas aišku: nuvažiavome, laimėjome ir grįžome. Bet, būdamas vienas labiausiai patyrusių rinktinės vilkų, linkėčiau visiems neužmigti ant laurų. Artimiausiais metais reikėtų siekti dar geresnių rezultatų."

– Ar po tokio rinktinės pasirodymo galima Lietuvos karatistus lyginti su brazilais futbole? – dienraštis paklausė D.Imbro

– Iš esmės – taip. Bet kol tokio medalių kraičio neparsivežėme iš pasaulio čempionato, negalime atsipalaiduoti. Galbūt kol kas mus reikėtų vadinti tik Europos brazilais. Dar turime kur tobulėti.

– Įvykdėte visus tikslus, kuriuos asmeniškai sau buvote iškėlęs?

– Esu patenkintas savimi. Šiam čempionatui rengiausi absoliučiai kitaip nei anksčiau. Naudojau iš esmės skirtingą metodiką. Dabar turiu du pasirengimo kelius, padedančius tapti Europos čempionu. Tereikia juos suderinti, kad pagaliau laimėčiau ir pasaulio pirmenybes.

– Finale kovojote su lietuviu (Luku Kubiliumi – red. past.). Galbūt labiau norėjote susikauti su kitos šalies atstovu?

– Didelio skirtumo nėra, tiesiog reikėjo nepasiduoti emocijoms. Žinoma, buvo šiek tiek sunkiau, o pati kova nebuvo labai graži. Daug metų kartu susitinkame rinktinės stovyklose, varžybose, puikiai pažįstame vienas kitą, galime nuspėti bent kelis veiksmus į priekį. Todėl kova buvo juoda, bet pergalinga.

– Traumos šįkart nekankino?

– Skausmų neišvengsi, bet šiame čempionate kovojau pasirinkęs kitokią taktiką. Anksčiau visąlaik puldavau varžovą, o šįkart daugiau gyniausi ir stengiausi kontratakuoti. Tai pasitvirtino, nes mikrotraumų pasitaikė mažiausiai.

– Artimiausiuose planuose – poilsis?

– Važiuosiu į Druskininkus ir šiek tiek pasigydysiu. Nori nenori, traumos kartojasi, prasideda lėtiniai uždegimai. Jeigu nori netrukus pradėti rimtai dirbti, negali atsipalaiduoti. O po kokios savaitės jau pradėsiu rengtis pasaulio čempionatui.