LATVIJOS KREPŠINIO LEGENDA: VADINKITE MANE TIESIOG ULIA

„Moterų krepšinio jėga – ne atletizmas, o sumanumas“, – tebetvirtina 70-metį švenčianti legendinė Latvijos krepšininkė Uljana Semionova.

Gimė Lietuvoje

Viena tituluočiausių ne vien Latvijos, bet ir pasaulio sportininkių U.Semionova gimė 1952-aisiais kovo 9-ąją Lietuvoje, Zarasuose.

„Iki šio miesto ligoninės kelias arklio tempiamu vežimu buvo artimesnis nei iki Daugpilio, todėl į pasaulį atėjau mūsų kaimynų šalyje“, – viename interviu sakė Uljana (arba Ulia – šis trumpinys mielesnis ir pačiai rygietei).

„Kai į mane kreipiasi „jūs“ ir visu vardu, pagalvoju: nejaugi esu tokia sena?“ – juokavo U.Semionova.

Per savo, kaip krepšininkės, karjerą ji dukart tapo olimpine, triskart – pasaulio, dešimt kartų – Europos čempione, šešiolika kartų iškovojo Europos klubų čempionių taurę, kartą – Lilianos Ronchetti taurę.

Buvusios SSRS rinktinėje su Ulia kartu žaidė Angelė Rupšienė, Vida Beselienė, Ramunė Neringa Šidlauskaitė (Venskūnienė), Vitalija Tuomaitė.

A.Rupšienė (kairėje) ir U.Semionova kartu olimpinėmis čempionėmis tapo 1976-aisiais ir 1980-aisiais. (ltok.lt nuotr.)

Ūgis – 210 cm

Dėl U.Semionovos ūgio kildavo diskusijų: įvairūs šaltiniai nurodydavo –  208 cm, 213 cm, 215 cm ar netgi 228 cm.

„Mano ūgis – 210 cm. Esu girdėjusi ir skaičiusi visokiausių pasakų apie tai, – teigė tituluotoji krepšininkė. – Nežinau, kodėl esu tokia aukšta. Mano tėvas buvo 176 cm ūgio, mama – 10 cm žemesnė. Kai penktoje klasėje ištįsau iki 180 cm, tėvas nuvežė į Rygą pas gydytojus atlikti tyrimų – manė, kad sergu. Grįžome tą pačią dieną, nes medikai nuramino – esą viskas gerai.“

Ji mieliausiai prisimena Japoniją.

„Beveik visose šalyse, kuriose viešėjau, žmonės į mane žiūrėdavo akis išpūtę, o Italijoje ar Kolumbijoje tiesiog būriais sekiojo iš paskos, Pietų Amerikoje net policijos prireikdavo, kad įkyruolius sutramdytų. Tik po Tokiją vaikščiodavau lyg niekur nieko – japonai manęs tartum išvis nepastebėdavo“, – pasakojo U.Semionova.

Ūgis atsiliepė baigus sportininkės karjerą – Uliai teko ištverti kelias kojų operacijas, ją gydė žinomas ortopedas Valdis Zatleris (Latvijos prezidentas 2007–2011 m.).

70-metį U.Semionova irgi sutiko ligoninėje.

JAV kalbėjo latviškai

1993-iaisiais Ulia tapo pirma ne JAV krepšininke, priimta į Krepšinio šlovės muziejų Springfilde.

Tais metais tokios garbės nusipelnė ir Ann Elizabeth Meyers, Julius Ervingas, Waltas Bellamy, Billas Waltonas.

Anuomet per inauguracijos ceremoniją U.Semionova tik vieną frazę pasakė anglų kalba – „I love this game!“ („Myliu šį žaidimą!“), o visąlaik kalbėjo latviškai.

Norėjau, kad tūkstančiai svečių, kurių dauguma buvo amerikiečiai, išgirstų, kaip skamba mano gimtoji kalba.

„Norėjau, kad tūkstančiai svečių, kurių dauguma buvo amerikiečiai, išgirstų, kaip skamba mano gimtoji kalba – šalies, kurią atstovauju“, – pabrėžė krepšininkė.

Krepšinio šlovės muziejaus administracija specialiai dėl U.Semionovos buvo pakvietusi vertėją iš latvių kalbos.

Atstūmė turtuolius

Su didžiuoju sportu U.Semionova atsisveikino 1990-aisiais, vėliau vadovavo Latvijos olimpiečių socialiniam fondui.

„Kitokio darbo niekas nepasiūlė. Kita vertus, buvau pavargusi nuo krepšinio. Ilgokai dykinėjau, manau, toks likimas laukia daugumos sportininkų, nesvarbu, kokių titulų jie būtų iškovoję. Tačiau darbo niekada nevengiau – juk esu kilusi iš kaimiečių. Jeigu man būtų pasiūlę šluoti grindis – šluočiau, kas čia tokio?“ – kalbėjo olimpinė čempionė.

Ulia iki šiol labiausiai vertina latvišką kosmetiką – esą, kitokiai alergiška.

70-ojo gimtadienio proga legendinę krepšininkę ligoninėje aplankė ir dovanų – jos portretą – įteikė dailininkas J.Anmanis. (Inesos Kresos-Katkovskajos / chayka.lv nuotr.)

Apie asmeninį gyvenimą U.Semionova kalba su jai būdingo humoro gaidele.

„Neištekėjau, nors rimtų pasiūlymų buvo daugybė, iš užsienio – taip pat. Kai kurie jaunikiai buvo labai turtingi, bet visus atstūmiau, nes norėjo, kad persikelčiau gyventi pas juos. O aš nenorėjau išvykti iš Latvijos. Netgi į Rusiją nenorėjau, nors labai kvietė. Kai buvau 18-metė, pasipiršo milijonierius iš Kolumbijos. Jis siųsdavo glėbius gėlių, sumokėdavo už mano pirkinius parduotuvėse, kosmetikos salonuose, bet jam anuomet buvo 63-eji! Pagalvojau: argi man reikalingas senas milijonierius? Tad pasakiau jam – ne.“

Kai sveikata leido daugiau vaikščioti, Ulia mėgo išvykti pažvejoti, grybauti. Kartą per kelias valandas yra surinkusi per 150 baravykų.