MEDALIŲ SAUSRA NESUSTABDYS KREPŠINIO TALENTŲ KALVĖS

Ši vasara Lietuvos krepšiniui buvo gausi Europos čempionatų, tačiau ne medalių. Iš keturių elitiniuose A divizionuose žaidusių įvairaus amžiaus jaunimo rinktinių nė vienai nepavyko užkopti ant prizininkų pakylos. Ar tai liudija bręstantį antrosios lietuvių religijos nuosmukį?

Per tris vasaros mėnesius Senojo žemyno pirmenybėse jėgas išbandė net šešios jaunimo rinktinės – nuo jaunučių (iki 16 metų) iki jaunimo (20 m.).

Tačiau nė viena vaikinų krepšinio, kuriame lietuviai tradiciškai vieni stipriausių Europoje, rinktinė net nepateko į pusfinalį.

Vaikinų nesėkmes bent iš dalies kompensavo merginos, pasidabinusios medaliais net dviejose amžiaus grupėse. Daliaus Lubio vadovaujamos jaunės (iki 18 m.) pelnė auksą, o Egidijaus Ženevičiaus diriguojamos krepšininkės (iki 20 m.) užsikabino bronzą. Abu apdovanojimai pelnyti antruosiuose pagal pajėgumą ešelonuose – B divizione.

Ar, medalių požiūriu, prastesnė nei įprastai vasara iškalbingai byloja apie prasidėjusią jaunųjų talentų ugdymo sistemos krizę? Apie tai pasikalbėjome su Lietuvos jaunimo rinktinių vyriausiuoju treneriu Rolandu Radvila.

– Kokia buvo ši vasara Lietuvos krepšinio rinktinėms? – paklausėme R.Radvilos.

– Kasmet daugybė žmonių dirba, kad mūsų jaunieji talentai turėtų darbingas ir sportiniu požiūriu kokybiškas vasaras. Šiemet Lietuvos krepšinio federacijai (LKF) buvo sunkiau, nes vienas Europos pirmenybes rengėme mes patys. Tačiau visų amžiaus grupių rinktinės atliko suplanuotus darbus, surengė treniruočių stovyklas, žaidė kontrolinius mačus ir dalyvavo savo pagrindiniuose vasaros turnyruose.

Lietuvoje – tik 18 proc. mergaičių krepšininkių ir net 82 proc. berniukų. O mes iš tų 18 proc. norime tokių pat rezultatų, kaip ir iš 82 proc.

– Kaip vertinate mūsų krepšinio ateities pasiektus rezultatus?

– Apibendrinimus galime skelti į dvi dalis, kurios Lietuvoje tradiciškai gerokai skiriasi. Vienaip turėtume vertinti vaikinų rezultatus, kitaip – merginų. Vaikinams keliami kur kas aukštesni reikalavimai, nes jie savo amžiaus grupėse dažniausiai diktuoja madas Europoje. Turime džiaugtis merginomis, nes visų amžiaus grupių rinktinės – A divizionuose. Labai gaila, kad talentinga 2000-aisiais gimusių krepšininkių komanda negalėjo žaisti A divizione, nes jų pirmtakės iš jo iškrito. Tad šiai ekipai, kuri atstovauja pirmajai kartai, užaugusiai su LKF projektu "Talentų U15" karta, teko vėl skintis kelią iš B diviziono. Jos tą sėkmingai įgyvendino. Tačiau ši rinktinė gali kur kas daugiau. Mat jų bendraamžės iš Latvijos šiemet A divizione pateko į stipriausiųjų ketvertą ir pelnė kelialapį į pasaulio čempionatą. O lietuvės prieš šias latves šiemet laimėjo visus mačus.

– Vis dėlto krepšinio sirgaliai rinktines vertina pagal iškovotus medalius. Jų šiemet A divizione nelaimėjo nė vieno amžiaus rinktinės, o B divizione auksu pasipuošė 18-mečių merginų jaunių ekipa bei bronza – dviem metais vyresnės merginos. Ar tai liudija jaunimo krepšinio nuosmukį?

– Ne viskas matuojama medaliais. Šis kriterijus labiau tinka suaugusiųjų rinktinėms. Jaunimo ekipos pirmiausia turi ugdyti individualius talentus, rengti aukšto lygio žaidėjus suaugusiųjų rinktinėms. Žinoma, tų medalių norime ir mes, treneriai. Bet tuomet užduosiu klausimą: jei mūsų vaikinų rinktinės A divizione laimi 17 rungtynių iš 21-ų – tai geras rezultatas ar blogas? Manau, kad skųstis neturėtume. Kai kurioms rinktinėms tiesiog pritrūko sportinės sėkmės. Juk ir Brazilijos ar Portugalijos futbolo rinktinėms šiemet nepasisekė pasaulio čempionate, bet dėl to niekas nepradėjo aiškinti, kad brazilų futbolas nusmuko į neregėtas žemumas.

– Aukščiausiai tarp vaikinų pakilo jaunių (iki 18 m.) rinktinė, vadovaujama Gedimino Petrausko. Nors į pusfinalį nepateko, Rokas Jokubaitis ir kompanija pelnė kelialapį į pasaulio čempionatą. Ar tai – optimalus rezultatas?

– Bilietas į planetos pirmenybes – labai geras pasiekimas. Tai įrodymas, kad patenkame į pasaulio elitą. Kita vertus, šioje amžiaus grupėje tikrai turėjome galimybių užsikabinti ir medalį. Iki visiškos laimės to pritrūko.

Rolandas Radvila/Evaldo Šemioto nuotr.

– Lietuvos jaunučių (iki 16 m.) rinktinei, vadovaujamai Tomo Purlio, iki pusfinalio ir tolesnės kovos dėl prizinės vietos pritrūko vos vieno taiklaus metimo. Būtent tiek (78:80) ketvirtfinalyje mūsiškiai nusileido bendraamžiams iš Kroatijos…

– Šiuo atveju treneriai padarė viską, kas nuo jų priklausė. Kaip ir vaikinai. Nepataikė – tai nepataikė. Be abejo, visuomenė prisimena medalius, bet mums ne mažiau svarbu, kad ne vienas šios rinktinės žaidėjas toliau sėkmingai koptų piramidės laiptais iki pat aukščiausios pakopos – elitinio suaugusiųjų krepšinio. Tai būtų ženklas, kad treneriai dirbo ne veltui.

– Nemenku nusivylimu tapo jaunimo (iki 20 m.) rinktinės užimta vos 9-oji vieta. O juk Arvydo Gronskio komandai atstovavo Gytis Masiulis bei keli kiti talentai, jau minantis Lietuvos vyrų rinktinės slenkstį. Kuo paaiškintumėte šią nesėkmę?

– Turėtume prisiminti, kad jaunimo rinktinė turėjo didelių bėdų. Jai negalėjo padėti starto penketo krepšininkai: Tadas Sedekerskis, Arnoldas Kulboka ir Rokas Gadiliauskas. Bet kuriai komandai, eliminavus tris pagrindinius žaidėjus, būtų skaudus smūgis. Šie vaikinai būtų labai padėję. Kita vertus, rinktinei kelias baigėsi aštuntfinalyje pralaimėjus Ispanijai. Taip jau susiklostė, kad ispanai kitoje, apylygėje grupėje, užėmė tik ketvirtąją vietą ir mūsiškiams, savo grupėje laimėjusiems visus mačus bei užėmusiems pirmąją vietą, teko iškart susidurti su ne itin palankiu priešininku. Aišku, ispanai ar ne, bet lietuviai juos turėjo įveikti, juolab kad įtikinamai pirmaudami išbarstė dviženklį pranašumą.

– Vis dėlto vaikinai kaunasi A divizione. Kodėl elitiniuose divizionuose beveik neturime merginų?

– Priežastys kompleksinės. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į Slovėniją – šalį, savo dydžiu panašią į Lietuvą. Ten iš treniruotes lankančių jaunųjų krepšininkų yra apie 40 proc. mergaičių ir 60 proc. berniukų. Lietuvoje krepšininkai pasiskirstę visai kitaip: tik 18 proc. mergaičių ir net 82 proc. berniukų. O mes iš tų 18 proc. norime tokių pat rezultatų, kaip ir iš 82 proc. Arba Čekija, kuri sėkmingai pasirodė 16-mečių merginų čempionate Kaune (tapo vicečempionėmis – aut. past.). Čekai to amžiaus merginų komandų turi netgi daugiau nei vaikinų, vadinasi, per 50 proc. Tarp jų yra bent dešimt lygiaverčių komandų, kurių bet kuri gali tapti šalies čempione. Įsivaizduokite, koks ten pasirinkimas! Todėl vieta tarp pajėgiausiųjų aštuonių Europos rinktinių bet kuriai mūsų šalies ekipai jau būtų labai geras pasiekimas. Beje, Vokietija minėtose pirmenybėse Kaune, kaip ir mūsiškės, nepateko į ketvirtfinalį, o šioje šalyje yra per 300 šešiolikmečių merginų komandų. Mes tokių turime tik aštuonias! O rinktinę privalome suburti ne mažiau pajėgią.

Kad būtų aiškiau: tarp berniukų vyksta didelė atranka ir tik patys geriausieji tampa profesionaliais krepšininkais, o iš trijų mergaičių tris ir bandome išugdyti iki profesionalaus lygio ir dar džiaugiamės, kad jos apskritai ateina. Kiekviena žaidėja mums yra aukso vertės. Ne veltui treneris Tadas Stankevičius į rinktinę kvietėsi metais, dviem jaunesnes žaidėjas.

– Paminėjote šešiolikmečių rinktinę. Ar vienintelė Lietuvos atstovė A divizione, žaisdama namuose, galėjo pakilti aukščiau 11-os vietos?

– Vylėmės būti ketvirtfinalyje. Iš šios rinktinės tikėjomės kiek daugiau. Ir dėl neblogos komandos sudėties, ir dėl namų sienų. Naudodamasis proga norėčiau padėkoti sirgaliams, ištikimai palaikiusiems mūsų mergaites visą čempionatą. Be gausių žiūrovų, visas didžiulis organizacinis mūsų darbas būtų netekęs prasmės. Apskritai čempionato rezultatai yra dėsningi, nors italių triumfas mane nustebino. Maniau, kad jų vietoje bus Ispanija, likusi trečia. Savotišku tamsiuoju turnyro arkliuku tapo Turkija, ketverte užėmusi Prancūzijos merginų vietą. Vis dėlto šiame amžiuje labai daug lemia ne tik techniniai ar taktiniai aspektai, bet ir fizinis pranašumas. Kadangi pietinių Europos valstybių merginos bręsta anksčiau, rinktinės turi nemažai išeivių iš kitų žemynų, jos yra ir aukštesnės, ir fiziškai stipresnės. Todėl mūsiškėms tikrai sudėtinga viską kompensuoti vien žaidimo elementais. Vargu ar šia prasme galime ką nors pakeisti. Nebent išvis nerengti tokio amžiaus Europos čempionatų (šypsosi). Beje, taip yra lengvojoje atletikoje. Ten nevykdomi 14-mečių ar 16-mečių Europos čempionatai, nes dėl didelių fizinės brandos skirtumų pietinių šalių sportininkai turėtų akivaizdų pranašumą prieš mus, šiauriečius. Vėliau šis skirtumas mažėja, kol galiausiai galimybės išsilygina.

– Kokie miestai ar regionai yra pagrindiniai Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinių donorai?

– Didžiųjų centrų tradiciškai yra penki: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys. Tačiau pagrindinis žaidėjų būrys – iš trijų didžiausių miestų, tik keičiasi jų kiekis. Pavyzdžiui, šiemet 16-mečių vaikinų rinktinėje buvo vos vienas kaunietis, o branduolys – iš Vilniaus. Bet kitąmet situacija šioje amžiaus grupėje gali apsiversti aukštyn kojomis ir pagrindą jau gali sudaryti kauniečiai. Šiuo atveju daugiausia priklauso nuo trenerių, dirbančių su to amžiaus grupėmis. Kur jie yra kvalifikuoti, energingi, atsidavę, ten užauga gabių žaidėjų grupė, kuri vėliau sudaro rinktinės pagrindą. Todėl LKF jau ne vienus metus trenerių darbui, atlygiui už jį, kvalifikacijos kėlimui skiria labai didelį dėmesį. Mūsų siekis, kad rinktinėse dirbtų ne tik pripažinti LKL ar žinomų klubų strategai, o kad trenerių štabe rastų savo vietą ir jauni, perspektyvūs, darbštūs ir smalsūs treneriai iš Moksleivių lygos. Taip jie semiasi profesinių žinių, kelia savo kvalifikaciją ir paskui tą patirtį atsiveža į regionus, savo komandas, klubus, kuriuose dirba. Tokiu būdu ima kilti ir jų treniruočių kokybė, pritaikoma nauja patirtis, naujovės, darbo efektyvumas jų vadovaujamose grupėse. Šis modelis perspektyvus ir jau matome jo vaisius.