Pastaraisiais metais demografai ir žmogaus teisių ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad visuomenėje įsišakniję lūkesčiai moterims dažnai tampa ne sprendimo, o pačios problemos dalimi – nuo neužtikrinto darbo stabilumo iki nepakankamo valstybės palaikymo šeimoms. Tuo pat metu vis garsiau skamba radikalūs siūlymai, pavyzdžiui, griežtinti socialinę politiką ar net „skatinti" gimstamumą ribojant moterų pasirinkimus.

Kokios priežastys lemia tragišką demografinę padėtį? Kaip tai spręsti, atliepiant moterų teises „Žinių radijo“ laidoje „Mokslo dvikova“ diskutavo demografė, sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė (toliau – A. M.) ir sociologė, organizacijos „Ribologija" bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūtė (toliau – R. J.).

– Kokios yra pagrindinės gimstamumo mažėjimo priežastys?

– A. M.: Pastarojo meto diskusijose labai dažnai girdime, kad gimstamumas siejamas su prastėjančia demografine situacija. Turime suprasti, jog gimstamumas yra tik dalis atsakymo į klausimą, kiek mūsų bus. Kalbėdami apie gyventojų skaičių, turime suvokti, kad jį lemia ne tik gimstamumas, bet ir mirtingumas bei migracija.

Jeigu pažvelgsime į praėjusius 35-erius metus, matysime, kad didžiąją šio laikotarpio dalį mūsų demografinė būklė buvo prastėjanti, nes visi šie procesai turėjo neigiamą kryptį. Visada turėjome daugiau mirštančiųjų negu gimstančiųjų, emigracija viršijo imigraciją, ir tai natūraliai lėmė gyventojų skaičiaus mažėjimą. Yra paskaičiavimų, jog būtent gimstamumas prie šio mažėjimo prisidėjo maždaug trečdaliu, o didžioji traukimosi dalis buvo susijusi su intensyvia gyventojų emigracija.

Lygiai taip pat pastaruosius kelerius metus – nuo 2018-ųjų – turime gyventojų skaičiaus stabilizaciją ar net augimą, ir tai vėlgi susiję su migracija. Todėl kalbėdami apie gimstamumą šį klausimą reikėtų atskirti nuo klausimo, ar mes išnyksime. Gimstamumas daro įtaką, tačiau nėra pagrindinis veiksnys.

Iš pradžių turime pažvelgti į gimstamumo procesą ilgesnėje perspektyvoje, nes dažnai susikoncentruojame į tai, kas vyksta šiandien. Demografijoje dalykai yra inertiški ir trunka ilgai – į situaciją turime žiūrėti kaip į plačiai atvertą langą. Jei pasižiūrėsime, kur esame nuo 2016-ųjų, matysime, kad riedame į duobę – panašią į tą, į kurią riedėjome 1990–2002 m. Vėliau šiek tiek atsigavome, bet dabar vėl regime nuokalnę.

Kodėl svarbu tai suvokti? Todėl, kad už šių kreivių slypi tam tikri demografiniai procesai. Dabartinis mažėjimas demografiškai stipriai susijęs su tuo, kad nesusilaukiama pirmųjų vaikų – jie atidedami. Jei vertinsime augimą, kuris buvo nuo 2003-ųjų, matysime, kad daugiausia jis kilo dėl to, jog buvo gimdomi antri ir paskesni vaikai. Tai atskleidžia, kaip žmonės planuoja savo gyvenimą ir kaip jame dėlioja šeimos kūrimo etapus.

Dabartinis mažėjimas demografiškai stipriai susijęs su tuo, kad nesusilaukiama pirmųjų vaikų – jie atidedami.

Tai, ką matome dabar, pirmiausia yra signalas, kad jaunų porų ir jaunų moterų karta atideda pirmųjų vaikų susilaukimą. Žvelgdami į suminio gimstamumo rodiklį, kuris siekia 1,1, matome labai dramatišką situaciją. Jeigu pažvelgsime į atskirus regionus, pamatysime, kad kai kuriose apskrityse šis rodiklis nesiekia nė vieneto.

 Atsakymo, kodėl taip yra, šiandien dar neturime. Matome, kad procesas yra sinchroniškas ir vyksta daugelyje šalių. Galime kalbėti apie polikrizę, kurioje gyvename ir kuri stipriai paveikia tas kartas, kurios gali gimdyti vaikus, ypač pirmuosius. Ši polikrizė, žinoma, susijusi su nesaugumu dėl karo Ukrainoje. Be to, demografai diskutuoja apie COVID-19 pandemijos patirtis, visuotinį užsidarymą ir jaunosios kartos bandymą už tai atsigriebti.

– Dalis politikų sakytų, kad dėl viso to kalčiausios moterys, juk jos nori baigti mokslus, susirasti patinkantį darbą ir tik tada ieškoti tinkamo partnerio. Taip atidedamas pirmo vaiko gimimas. Ar tai ir yra problema?

– A. M.: Tai – tik dalis problemos. Kai sakiau, kad vaikų susilaukimas atidedamas, turėjau omenyje, jog turime ir kitų demografinių rodiklių, kurie tiksliausiai parodo konkrečios moterų kartos gimstamumą. Bėda ta, kad šiuos duomenis sužinome tik tuomet, kai moterys baigia savo reprodukcinį amžių.

Jeigu pažvelgsime į moterų kartą, gimusią 1980-aisiais, t. y. tas, kurioms dabar per 40 metų, matysime, kad jų suminis pagimdytų vaikų rodiklis siekia apie 1,8. Jis labai nesiskiria nuo tų moterų, kurios gimė 1975-aisiais. Tai rodo, kad nepaisant matomų svyravimų suminio gimstamumo rodiklyje, kuris nėra pats tiksliausias rodiklis, vis dėlto galime daryti prielaidą, jog ši aktyviai gimdanti moterų karta susilauks vaikų.

Tačiau dalis jų, atidėdamos pirmųjų vaikų susilaukimą, galiausiai nesusilauks tiek vaikų, kiek norėtų. Čia atsiranda keli aspektai: dalis moterų pagimdys mažiau vaikų, nei planavo, o dalis jų nesusilauks visai. Matome, kad bevaikiškumo rodikliai šiek tiek auga, nors kol kas jie nėra dramatiški.

– Kaip manote, kodėl tokiose diskusijose visada kalčiausiomis įvardijamos moterys?

– R. J.: Tai, kad šiandien kalbame apie moteris, rodo, jog tai yra dalis problemos. Šioje situacijoje nelabai matome vyrų pozicijos. Net ir kalbėdami apie pačią bevaikystę, mes tų skaičių tiek daug nežinome, tačiau vis vien visą dėmesį telkiame į moteris. Kartu klausiame, ar tai yra problema, kad jos renkasi išsilavinimą, kad jos nori geresnio partnerio, geresnės ekonominės situacijos. Man atrodo labai logiška, kad jos, prieš susilaukdamos vaikų, nori užsitikrinti tam tikras sąlygas.

Pilnavertis vyrų įsitraukimas į tėvystę taip pat yra viena iš priežasčių, kuri galėtų motyvuoti moteris turėti vaikų. Moterys nenori susilaukti antro, trečio ar paskesnių vaikų, jei su pirmuoju jos jaučiasi vienos. Dėmesys moterims, kurios renkasi karjerą, yra kontraproduktyvus, nes tai didina stresą ir skatina galvoti, kad jos privalo gimdyti vaikus.

Pilnavertis vyrų įsitraukimas į tėvystę taip pat yra viena iš priežasčių, kuri galėtų motyvuoti moteris turėti vaikų. 

Mes galime kalbėti apie brandą. Šiandien jau žinome, kad smegenų branda ateina šiek tiek vėliau: jei anksčiau kalbėdavome apie 21-erius metus, dabar galime kalbėti apie 25–30 metų. Natūralu, kad žmogus siekia brandos, patirčių ir nori užsitikrinti gyvenimą, o vaikai nėra prioritetas tik pabaigus universitetą.

Galime taip pat kalbėti apie socialines sąlygas, aplinką, kurioje gyvename. Ji turi būti palanki, kad žmonės norėtų susilaukti vaikų. Nekalbame apie individualias patirtis: galbūt moteris patyrė akušerinį smurtą, seksualinę prievartą ir daugiau vaikų susilaukti nebenori, nes tai – trauminė patirtis. Ar mes dėl to kažką darome? Šias temas numetame į šoną, tarsi jos nebūtų aktualios. Mes kalbame tik apie tai, ką moteris turėtų daryti.

– R. J.:  Sprendimai susilaukti vaikų labai stipriai susiję su tuo, kaip moteris mato savo vaidmenį šeimoje ir visuomenėje. Gyvename tokioje visuomenėje, kur moteris nebenori dirbti antros pamainos namuose. Turime dviejų dirbančiųjų šeimą – tai yra realybė ir būtinybė. Yra daugybė tyrimų, rodančių, jog namų ruošos darbai ir vaikų priežiūros darbai šeimose yra labai asimetriškai paskirstyti. Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių tuo ypač išsiskiria.

Šeimoje vis dar esame gana socialiai konservatyvūs. Natūralu, kad tokioje situacijoje moteris gali klausti: „Ar aš tikrai noriu dar papildomo darbo?“

Kalbant apie politinį diskursą, pažiūrėkime, iš kurio politinio spektro pusės dažniau girdime replikas, esą tai yra moterų problema. Tai labai įdomus signalas ir indikacija. Kai kalbame apie gimstamumą ar vaikų susilaukimą skatinančią politiką, dažnai atsiduriame rizikos zonoje, kur jungtis tarp šeimos, vaikų, moters ir tautos vaidmens tampa labai tampri. Dažnai girdime, kad moteris yra atsakinga už tautą, ji – instrumentalizuojama. Manau, kad tai pavojinga pozicija ir politinė retorika.

Viešame lauke turėtume kalbėti ne apie moterį, bet apie partnerius ir šeimą, nes vaikų susilaukimas yra poros sprendimas.

Visa „Žinių radijo“ laida – įraše: