Apie emocinį valgymą „Žinių radijo“ laidoje „Apie tave“ kalbėjosi psichoterapeutės Genovaitė Petronienė ir Vika Aniulienė.
Emocinio valgymo spąstai
G. Petronienė įsitikinusi, kad ne stresas mus skatina rinktis emocinį valgymą, o būdai, kuriais netinkamai su tuo tvarkomės.
„Emocinis valgymas beprotiškai sunkiai pasiduoda tiems, kurie jį pabandė. Tai seniausia priklausomybės rūšis. Kai buvome kūdikiai, mes jau tada išmokome nusiraminti valgydami. Ši problema yra milžiniška.
Be to, dalis iš mūsų augo nesaugiose aplinkose, kuriose vaikystėje patyrė daug nerimo, ir tas nerimas taip giliai įsirašęs į smegenis, kad visą gyvenimą mumyse „sėdi“. Net kai viskas gerai, mes vis vien jį jaučiame. Kadangi turime patį seniausią būdą nusiraminti, mes lengvai prie jo grįžtame. Be to, daliai žmonių ir alus yra toks kaip užnuodytas mamos pienas. Tas dėjimas kažko į burną atrodo su mumis visada, iki pat mirties“, – sakė psichoterapeutė.
Kai buvome kūdikiai, mes jau tada išmokome nusiraminti valgydami.
Problemų turime visi
V. Aniulienė įsitikinusi, kad emocinis valgymas liečia kiekvieną žmogų, tik ne visi tai pastebi.
„Ne visi sąmoningi pamatyti savo santykį su maistu ir kokį jį turi. Viską pamatome vasarą, pliaže, kur deginasi vyrai, moterys“, – teigė psichoterapeutė. Anot jos, žmonės nuslopina daugelį dalykų maistu ar alkoholiu, o blogiausia, kad maisto niekaip negali išvengti.
Jai antrino D. Petronienė: „Daugelis vyrų moterims sako: ko skaičiuoji tas kalorijas? Tačiau atėjus vasarai pamatai, kad gal ir būtų visai gerai, jei moteris jas būtų skaičiavusi, nes vaizdelis būna labai nekoks.“
Taip pat ji prieštaravo gajam mitui apie sveiką maistą.
„Juk dabar daugelis žmonių stengiasi labai sveikai maitintis: jie nevalgo cukraus, naudoja labai sveikus aliejus ir angliavandenius, daug daržovių. Viskas atrodo labai gražiai ir jie tikisi, kad sveiku maistu tą problemą išspręs. Atsimenu savo klientę, kuri tokiu būdu sprendė problemą, ir ji pasakoja, kaip atsibunda vidury nakties, eina prie šaldytuvo ir šluoja viską. Sveikiems žmonėms toks elgesys gali atrodyti keistokas“, – tikino moteris.
Kalta emocinė būklė
G. Petronienė atviravo, kad emocinis valgymas jai taip pat nesvetimas.
„Kai viena valgau, aš gana gražiai ir tvarkingai „įsigilinu“ į maistą, bet jei šalia manęs sėdi žmonės, su kuriais nesimezga pokalbis, ar kompanija šneka ką nors labai paviršutiniško, tada aš suvalgau daugiau. Manau, tai kyla iš keisto nerimo ir situacijos nevaldymo“, – tikino moteris.
„Aš dažnai suprantu, kad aš nerimauju pagal tai, kiek maisto suvalgau vakare. Tai visada vyksta vakare. Ryte atsikeli ir galvoji: ar tikrai taip ir tiek reikėjo? Tada galvoju, kas čia buvo, kodėl taip pasielgiau, kokia diena laukia ir kokia buvo. Pastebėjau, kad mano emocinis persivalgymas įvyksta, kai priekyje yra arba dalykai, dėl kurių aš nerimauju, arba buvo diena, kai aš buvau pervargusi“, – patirtimi dalijosi V. Aniulienė.
Anot G. Petronienės, kai žmogus smarkiai įsitempęs, jis jau net valgyti negali, tačiau jei tik šiek tiek nerimauja, toks valgymas yra įprastas.
„Mano klientai nerimauja, vaikšto po savo darboviečių skanėstų staliuką ir valgo sausainius ar saldainius, o vakare jaučiasi išsibalansavę ir pavargę, ir labai sunku būti savo geresne versija. Dalis mano klienčių dažnai „užvalgo“ savo vienišumą ir tuštumą. Tos, kurios neturi antrosios pusės arba net ir turėdamos vyrus jaučiasi vienišos, valgo po dvi vakarienes; jos net darbe nevaikšto palei užkandžių stalą“, – sakė specialistė.
Dalis mano klienčių dažnai „užvalgo“ savo vienišumą ir tuštumą. Tos, kurios neturi antrosios pusės arba net ir turėdamos vyrus jaučiasi vienišos, valgo po dvi vakarienes; jos net darbe nevaikšto palei užkandžių stalą.
Jai antrina V. Aniulienė, kuri teigė, kad kartais valgymas gali kilti iš pasyvios agresijos sau. „Esu girdėjusi, kad geri žmonės yra linkę neturėti gero santykio su maistu“, – sakė moteris.
„Nes jie negali supykti, pasiginčyti, ir tą viduje jaučiamą diskomfortą reikia kažkaip paslėpti, atsikratyti. Realiai labai daug žmonių „užvalgo“ labai tuščią ir nuobodų gyvenimą, kuriame nėra įspūdžių, fizinių pojūčių, gerų seksualinių santykių“, – pritarė G. Petronienė.
Bendrumo svarba
V. Aniulienė mano, kad emocinis valgymas paaštrėja tada, kai neturime bendrumo jausmo.
„Skaičiau socialiniame tinkle kažkokį receptą iš senovės, kuris, mano akimis, atrodo ne kaip. Tačiau ta moteris, kuri pristatė tą receptą, jį pateikė kaip tokį, kurį gamino mama ar močiutė, ir kaip skanu pagal tą receptą pagamintą košę valgyti.
Manau, kad yra tas emocinis tiltas su praeitimi, su tomis išgyventomis emocijomis: mama, matyt, meilę dalijo su ta koše, ir kai mums labai liūdna, tai tą košę ir verdame, ir prisikemšame pilvelius. Tačiau tai tik iliuzija“, – tvirtino moteris.
„Yra tekę pastebėti, kad kai kurie žmonės, kuriuos dresiravo arba vis dar dresiruoja, kad reikia būti ploniems, labai kenčia nuo emocinio valgymo. Tiesiog per daug reikšmės suteikia maistui. Per didelė kontrolė mus susargdina“, – sakė G. Petronienė.
„Tai tam tikras paradoksas, kad kuo daugiau stengiesi kontroliuoti, tuo labiau viskas slysta iš rankų, tuo labiau tu visko nesukontroliuoji“, – pridūrė V. Aniulienė.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai