Pirmosios kultūrinės patirtys vaikams – ne tik vartai į turtingą ir įvairialypį meno pasaulį, bet ir galimybė ugdyti kūrybiškumą, vaizduotę, reikšti emocijas, geriau suvokti save ir kitą. Anot psichologės Aušros Kurienės, kultūrinės patirtys neturi amžiaus apribojimų. Daug svarbiau tai, kokį indėlį į jų pažinimą kartu su vaikais įdeda suaugusieji.

Nėra vieno tinkamo amžiaus

Meno parodos, priešingai nei filmai ar dalis spektaklių, amžiaus cenzo dažniausiai neturi, todėl sprendimas, nuo kokio amžiaus atžalas vestis į meno muziejų, priklauso nuo pačių suaugusiųjų. Tėvams sąmoningai įsitraukiant, siekiant ne tik su vaiku apžiūrėti meno kūrinius, bet ir aptarti jų sukeliamus jausmus, mažiesiems lankytojams draugiška gali tapti kone bet kuri meno paroda.

Paramos vaikams centro įkūrėja ir vadovė A. Kurienė pabrėžia, kad pažindinant atžalas su meno pasauliu svarbu į šią patirtį visapusiškai nerti kartu.

„Menas gali paveikti labai stipriai, sukelti intensyvių jausmų ir pojūčių – tiek pozityvių, tiek negatyvių. Meno suteikiamos emocijos ir mintys, sužadinama fantazija visuomet veikia, todėl vaikui yra labai svarbu šalia turėti suaugusį žmogų, kuris gali paaiškinti ir padėti priimti tai, kas patiriama“, – teigia psichologė.

Meno kūrinio sukeltas emocijas vaikai gali komunikuoti gerokai išraiškingiau – pavyzdžiui, pradėti garsiai juoktis išvydę vaizduojamą nuogą kūną. Dažnam suaugusiajam tokia reakcija atrodo netinkama muziejuje, todėl kyla noras vaiką sudrausminti, pamokyti tinkamo elgesio.

A. Kurienė akcentuoja – tam, kad toks susidūrimas su menu taptų pozityvia patirtimi, svarbu negniaužti vaiko reakcijos, o drauge reflektuoti, įprasminti, padėti suprasti, kodėl meno kūrinys sukelia vienokius ar kitokius jausmus.

„Net ir vaikams skirtoje parodoje, kurios turinys yra išimtinai pritaikytas vaikams, būtina, kad šalia būtų suaugusysis, su kuriuo būtų galima aptarti visus kylančius jausmus, fantazijas ir mintis. Priešingu atveju tokia kultūrinė patirtis gali paprasčiausiai išbyrėti kaip smėlis pro pirštus“, – svarsto specialistė.

Aušra Kurienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kapitalas ateičiai

Ankstyvųjų kultūrinių patirčių nauda neabejojama – tyrimai rodo, kad jos lemia tai, kaip ateityje priimsime sprendimus, suvoksime savo tapatybę, reikšime jausmus. Visgi svarbu nepamiršti, kad čia ir dabar patiriamos emocijos, kuriami prisiminimai yra ne mažiau vertingi, nei ilgalaikėje perspektyvoje išryškėjanti nauda emocinio intelekto ar kognityvinių įgūdžių vystymuisi.

„Mąstymas, kad kiekviena patirtis turi būtinai duoti naudos ateityje, turi vartotojiškumo atspalvį. Viena moteris man pasakojo, kad ketverių metų jau galėjo išvardyti visus menininkus impresionistus. Jos tėvai neabejotinai dėjo daug pastangų, parodė daugybę paveikslų, jos pačios nuo meno neatgrasė, tačiau ar tai vaikui iš tiesų yra vertinga?“ – svarsto A. Kurienė.

Psichologės teigimu, šiuolaikiniai tėvai dažnai taip smarkiai susitelkia į vaikų ateitį, kad pamiršta užfiksuoti ir visavertiškai išgyventi dabarties momentus.

„Kultūriniai ir meniniai išgyvenimai dažnai yra momentiniai. Štai mes atsimename – esu su tėčiu „Poezijos pavasaryje“, einu su močiute į teatrą... Tai akimirkos, paliekančios mumyse žymių pėdsakų, tačiau jų vertės neįmanoma pamatuoti per apčiuopiamą, suskaičiuojamą grąžą. Bendros kultūrinės patirtys yra momentai, svarbūs ir vaikui, ir tėvams, – svarbu juos užfiksuoti ir išgyventi kartu“, – pabrėžia psichologė.

Postūmis – nuo suaugusiųjų

Ko gero, dažnai tenka pastebėti ar net patiems atsidurti situacijoje, kai vaikui žaidžiant ar užsiimant kita veikla suaugusieji imasi savo reikalų – pavyzdžiui, įninka į telefono ekraną. Nors tėvams toks laikas gali pasirodyti kaip puiki akimirka skirti minutę atokvėpiui, svarbu nepamiršti, kad vaikus sudominti galime tik patys įsitraukdami ir rodydami pavyzdį.

„Kaip vaiką sudominti meno pasauliu? Per tai, kas mums patiems patinka, kuo nuoširdžiai domimės ir matome prasmę. Jei su vaiku einate į baleto spektaklį ir šalia atsisėdę naršote telefone, taip nesudominsite baleto kultūra. Jei atvedate vaiką į parodą ir išeinate į kavinę apačioje, siunčiate žinią apie tai, kad iš tiesų įdomu yra ne būti parodoje, o gurkšnoti kavą“, – svarsto A. Kurienė.

Ne menas gydo, ne kompiuteris susargdina – tai daro santykis su vaiku. Santykis gali susargdinti ir išgydyti. Nėra didelio skirtumo, kokiomis priemonėmis tą santykį susikursi, tačiau per parodą tai daryti įdomiau.

Nors ryšį ir bendrystę su vaiku galima patirti įvairiose situacijose – nuo žaidimų iki pasivaikščiojimo – A. Kurienė akcentuoja tai, kad būtent menas sukuria palankią erdvę kalbėtis apie pačius įvairiausius, net ir labai sudėtingus ar negatyvius jausmus. Šia prasme menas legalizuoja visas įmanomas emocijas, pavyzdžiui, pyktį, baimę, gėdą, kuriuos įprastai gali būti nepatogu ar sunku įvardyti.

„Nustebtume, kiek vaikų bijo nupiešti medį ir verkia tai padarę, nes rezultatas išeina negražus. Atėjus į parodą nesurasi dviejų vienodų medžių – čia jie gali būti ir šleivi, ir kreivi, ir net visai nepanašūs į medžius. Tai legalizuoja fantaziją, vaiko individualumą, leidžia jam suprasti, kad nėra vieno būdo vaizduoti ar suprasti reiškinius, jausti“, – akcentuoja psichologė.

Technologijų įtaka

Šiuolaikinių vaikų laisvalaikis neatsiejamas nuo interneto, todėl neretai manoma, kad juos sudominti mažiau interaktyvia, ne ekranuose vykstančia veikla – itin sudėtinga misija. A. Kurienė nesutinka su tokiu požiūriu – anot jos, vaikus jaudinantys dalykai yra universalūs, todėl ne tik įmanoma, bet ir ypač svarbu padėti juos atrasti realiame, o ne virtualiajame pasaulyje.

„Gausybė mums svarbių ir jaudinančių dalykų yra bendražmogiški, nepriklausomai nuo to, ar esame trejų, ar aštuoniolikos. Visiems svarbu patikti savo mamai ir tėčiui, susirasti draugą ar draugę, įdomiai ir linksmai leisti atostogas, patirti meilę, pripažinimą, sėkmę. Deja, labai daug vaikų šiandien išgyvena sėkmę, susiranda draugų, sulaukia pagyrimų tik internete. Vaikai internete užsibūna ilgai, nes būtent ten suranda tai, kas juos jaudina“, – teigia psichologė.

Anot jos, kiekvienai kultūrai ir kartai būdinga sukurti naują turinį, kurio pagrindas – tie patys universaliai jaudinantys dalykai. Jei vaikams padėsime tuos dalykus atliepti ir patirti ne ekrane, nereikės imtis kraštutinių priemonių, pavyzdžiui, draudimų. Nereikėtų bijoti netgi drauge pažaisti kompiuterinį žaidimą ar pasižiūrėti „TikTok“ – pamėginti drauge suprasti, kodėl jaudina būtent tai, o ne kas kita.

„Ne menas gydo, ne kompiuteris susargdina – tai daro santykis su vaiku. Santykis gali susargdinti ir išgydyti. Nėra didelio skirtumo, kokiomis priemonėmis tą santykį susikursi, tačiau per parodą tai daryti įdomiau“, – apibendrina A. Kurienė.