Kaip ožiukams aplaužyti ragučius? | Diena.lt

KAIP OŽIUKAMS APLAUŽYTI RAGUČIUS?

Iš pradžių zyzia, paskui verkšlena, tada bliauna, spiegia, spardosi – tokį vaiko elgesį ne kartą matė mažamečių tėvai. Medicinos psichologė Kristina Jievaitienė ramina: "Ožiavimasis – ne liga: taip vaikas mokosi atpažinti savo emocijas ir jas valdyti".

– Kodėl mažylių isterijos priepuoliai vadinami ožiukais. Ar toks vaiko elgesys natūralus?

– Ožiukai – dažnas suaugusiems nepatogaus, nepalankaus mažamečio elgesio ir emocijų raiškos apibūdinimas. Jis padeda tėveliams greičiau susitarti su vaikais – "einam, išvykim ožiukus", o mažyliams taip konkrečiai įvardijus jų būseną kur kas paprasčiau nusiraminti.

Jei nėra objektyvių medicininių priežasčių, mažamečių reiškiamos emocijos ar emocinė ožiukų būsena nėra liga – tai natūralus vaiko raidos etapas. Jis dažniausia trunka nuo 1 iki 4 metų, o aktyviausiai pasireiškia 2–3 metų tarpsnyje. Tokio amžiaus vaikas pamažu pradeda save suvokti kaip atskirą asmenį, kaip komandos dalyvį. Visgi vyrauja egocentrizmas: priimti kitų nuomonę jam dar labai sunku – asmeniniai norai ima viršų, jo savijauta, elgesys pačiam vaikui atrodo labai svarbūs.

Tėvams, aplinkiniams ignoruojant jo būseną, veiklą ar norus, mažylis pasitelkia tokį būdą, kuris, jo manymu, padės greičiausiai pasiekti pageidaujamą rezultatą – iš čia ašaros, trypimas kojomis ir kiti nepasitenkinimo proveržiai, agresyvaus pykčio, isterijos priepuoliai.

Tokios situacijos emociškai sunkios, nemalonios, tačiau visiškai normalios – vaikas mokosi atpažinti savo emocijas ir jas valdyti. Ožiukai – ne liga, jų nereikia bijoti – tai ženklas, kad vaikui reikia pagalbos. Jei tinkamai reaguosite į isterijos priepuolius, šį vaiko raidos etapą pereisite ramiau. Svarbu nepalikti mažylio vieno, padėti jam suprasti, išsiaiškinti, kas gi su juo vyksta.

Jei vaikas mažas, nereiškia, kad jis nesupratingas: pamėginkite rasti jam priimtiną, malonų bendravimo būdą – apkabinkite, paimkite ant rankų, priglauskite, paklauskite, kas nutiko, paprastais, suprantamais žodžiais apibūdinkite jam jo savijautą ir kartu aptarkite, kas galėtų padėti nusiraminti.

Bendravimas su vaiku, mokymas jį pažinti savo emocijas įvairiose situacijose ir priimti nesėkmes – bendra šeimos užduotis, kurią visi turėtų aptarti ir vieningai spręsti.

Ožiukai ne visada badosi vienodai aštriais ragučiais: kartais juos sutramdyti paprasta ir ilgai netrunka, o kartais bandant nuraminti įsiaudrinusį mažylį tėveliams reikia itin daug pastangų – ramybės, kantrybės ir išmonės.

– Patarkite, kaip vaikus išvesti iš isterijos būsenos? Itin keblu viešose vietose – nemalonu, gėda prieš aplinkinius...

– Svarbiausia nebarti, nekaltinti ir nebausti vaiko už jo jausmus, nekritikuoti. "Nerėk", "Baik pykti", "Nedaryk man gėdos" – taip sakyti nereikėtų. Tėvų užduotis – kantriai ir ramiai būti su mažyliui, padėti išsiaiškinti situaciją, įvardinti, kas darosi su jo emocijomis ir, jei vaikas moka gana aiškiai kalbėti, kartu paieškoti sprendimo. Mažesnio vaiko reikia tiesiog paklausti, gal kažką skauda, pavargo, gal jam nusibodo ir pasiūlyti būdą, kaip jis galėtų nusiraminti šioje situacijoje: "Aš suprantu, kad tau liūdna, jog neperkame saldainio, tačiau mes šiandien taip nesitarėme – saldainį pirksime rytoj", "Ateik, apsikabinkime. Aš matau, kad tau liūdna ir norisi verkti, pabūkime kartu".

Dažnai patys tėvai išsigąsta stiprių, išraiškingų vaiko emocijų proveržių – baiminasi dėl aplinkinių reakcijos. Aplinka ne visuomet tokia baisi, kokią ją jie įsivaizduoja streso būsenoje. Kad ir kokia sunki būtų situacija, tėvai neturėtų pasiduoti isterijai – turi likti ramūs ir padėti nurimti savo vaikui, nepaisant to, kad jis ką tik vartėsi ant žemės ar mėtė daiktus iš lentynų parduotuvėje. Kantriai kalbinant, raminant galite kartu su juo sudėti daiktus atgal į lentyną ar pasistengti mažylį sudominti kažkuo kitu. Kantrybė, švelni parama, daugiau supratimo – tai pagrindinės ožiukų tramdymo priemonės.

– Ar isterijos priepuoliai vienodai pasireiškia visiems vaikams, gal jiems turi įtakos mažylio charakteris, temperamentas?

– Kiekvienas vaikas unikalus, todėl šį raidos periodą visi išgyvena skirtingai. Kalbėdami apie save dažnai minime "čia jau mano charakteris" ir pan. Nereikėtų pamiršti, kad ir mes iškart netapome suaugę. Tai, kokiais būdo bruožais pasižymi vaikas, gali lemti jo prigimtis, bendravimo su vaiku ypatumai, šeimoje rodomas pavyzdys, joje galiojančios taisyklės ir nustatytos ribos. Tai, kaip vaikas jaučiasi šeimoje – saugus ar nesaugus, lemia vėlesnius jo elgesio, reakcijų, emocijų raiškos modelius. Vieni vaikai aktyvesni, impulsyvesni, kiti – lėtesnio būdo, labiau susikaupę, uždaresni, tad ir jų isterijos priepuoliai gali kartotis dažniau ar rečiau, skirtis emocijų stiprumu, išraiškos būdais.

– Ar galima iš anksto nuspėti ir išvengti bręstančio isterijos priepuolio?

– Savo atžalas tėvai turėtų atidžiau stebėti – išsiaiškinti konkrečias situacijas ir priežastis, kada ir dėl ko atsiranda emocinės audros. Svarbu apmąstyti ne tik vaiko, bet ir savo elgesį jų metu, išsiaiškinti, kas galėjo sukelti vaiko nepasitenkinimą, kaip buvo galima išvengti nemalonumų. Neretai isterija kyla dėl to, kad mažylis pavargęs, jam neįdomu ar yra įsibaiminęs, o gal tėvų poelgiai, rodomas pavyzdys neatitinka jų žodžių – neperka norimo žaislo sakydami, kad taupo pinigėlius, o tuo tarpu vežimas pilnas prekių. Reikia būti įžvalgiems ir "aplenkti" nemalonią situaciją: pabandykite nukreipti vaiko dėmesį, pasiūlykite jam kitą veiklą, jei mažylio silpnybė konkretus daiktas parduotuvėje, nesiveskite jo kartu arba aplenkite šį skyrių. Labai svarbu tėvams patiems išlikti tvirtiems, mokytis pažinti tiek savo, tiek vaiko emocijas ir nebijoti rodyti pavyzdžio.

– Neretai darželyje vaikas – it šilkinis, o namie rodo ragučius... Kas nulemia tokį jo elgesį?

– Matant tokį akivaizdų skirtumą tėvams verta susimąstyti, kas lemia šias vaiko elgesio išraiškas. Dažniausia tokiu būdu vaikas siekia manipuliuoti tėvais. Vaikai kantrūs, tad norėdami gauti žaislą, daiktą ar tiesiog pelnyti daugiau tėvų dėmesio drįsta garsiai šaukti, trepsėti kojomis ir net muštis.

Darželyje, tikėtina, vaikas jaučiasi ramus, saugus ir pasitiki auklėtojų elgesiu, reakcijomis, kurios dažniausia yra stabilios ir aiškios – mažieji mėgsta žinoti, tai juos ramina. Be to, vaikai seka vienas kito pavyzdžiu: jei didžioji dalis grupės adekvačiai reaguoja į taisykles, prašymus, bendravimą, jie vienas kitą ima kopijuoti. Tėvams reikia pagalvoti, ką jie daro ne taip, kad kivirčai su atžala vyksta tik namuose. Gana dažnai taip nutinka dėl to, kad vaikai šeimoje sulaukia daugiau palaikymo, užtarimo iš senelių ar vieno iš tėvų – atsiranda puiki terpė panaudoti verkimą ir kitus ožiukams įprastus būdus, kad gauti sau naudos.

Bendravimas su vaiku, mokymas jį pažinti savo emocijas įvairiose situacijose ir priimti nesėkmes – bendra šeimos užduotis, kurią visi turėtų aptarti ir spręsti vieningai.

– Ar ožiukai gali peraugti į ligą?

– Nekoreguojamas neigiamų mažylio emocijų pasireiškimas, tėvų abejingumas padedant jam susivokti, kas vyksta jo gyvenime, pagalbos stoka įveikiant šiuos sunkumus ateityje gali išprovokuoti psichologinius sutrikimus. Augdami vaikai vis dažniau išgyvens nusivylimą, nesėkmes – ne visi pildys jų norus, kaip tėvai, bus įvairių jiems nepriimtinų taisyklių ir tvarkos reikalavimų. Jei jie nemokės tinkamai reikšti savo jausmų ir suvaldyti situacijų, gali iškilti emocijų ir elgesio problemų, kurias įveikti padės tik psichikos sveikatos specialistai.

Dažniausios ožiavimosi priežastys

• Pyktis, susierzinimas, nusivylimas, kad kažkas nepavyksta padaryti: nesudeda dėlionės, nesiseka tvarkingai susodinti lėlių – vaikas nesugeba nuoskaudos pasakyti žodžiais.

• Draudimas. Vaikui neleidžiama daryti to, ko nori: nori bėgti, bet liepiama ramiai eiti, nori daryti pats, bet kažkas tai padaro už jį – vaikui svarbu spręsti pačiam.

• Nuovargis, bloga savijauta, alkis – tokios būsenos net ir suaugęs žmogus jautriau reaguoja į aplinką.

• Norų netenkinimas. Kai vaikas tuoj pat negauna pageidaujamo daikto, bet kokie paaiškinimai, įtikinėjimai ir pažadai mažai veiksmingi.

Kaip išvaryti ožiukus

• Auklėkite nuosekliai. Jei kelis kartus pasakėte "ne", o paskui verkiančiam vaikui nusileidžiate, jis žinos, kaip gali gauti tai, ko nori.

• Mažiau nurodinėkite. Kai nuolat aiškinate, ką reikia daryti, kaip elgtis, vaikas nustoja jus girdėti ir elgiasi savaip – apsiribokite pačiomis svarbiausiomis elgesio taisyklėmis.

• Nevaržykite mažylio laisvės. Lai jis pats nusprendžia, kokius marškinėlius apsivilks, į kurią dėžę sudės minkštus žaislus, o į kurią – kaladėles.

• Stenkitės nekelti balso. Norėdami, kad vaikas geriau suvoktų ir įsisąmonintų jūsų reikalavimus, kalbėkite ramiu, švelniu tonu.

• Jei vaikas rėkia, kelia balsą, duokite suprasti: kol jis nenurims ir nepradės gražiai kalbėti, niekas į jį dėmesio nekreips ir jo pageidavimų nepildys.

Rašyti komentarą
Komentarai (2)

As

Mažai košes gavęs žmogau esi

Sūduvis

Geriausiai ožiukų ragus laužo tai tėvų išvirta BERŽINĖ KOŠĖ, pasistatęs vaiką auklėk kiek nori jis nesupranta, bet jei pamato kad reikalas krypsta prie diržo kaip mat viskas jam aišku ir neišradinėkime čia DVIRAČIO.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS