KAS DIDINA NERIMĄ DĖL KORONAVIRUSO?

Žmonės yra nevienodai atsparūs situacijoms, apie kurias nepakanka informacijos ir kurias mažai gali patys valdyti. Tyrimai rodo, kad kas trečias žmogus yra linkęs dėl vienų ar kitų priežasčių nuolat nerimauti. Jausti nerimą problemiškose situacijose yra natūralu – tai padeda mobilizuotis, ieškoti sprendimo. Kur kas blogiau, kai nerimo apimtas žmogus kuria juodus ateities scenarijus, išsigandęs kelia sau retorinius klausimus "Kas dabar bus?" ir nieko nesiima.

Kalbant apie koronavirusą – COVID-19 – turbūt dažniausiai sutinkama žmonių reakcija yra nerimastingumas ir skubotas bandymas sau ir kitiems paaiškinti esamą situaciją turimų žinių ir patirties ribose.

Pats žodis kelia paniką

Nemanau, kad šiandienos kontekste reikėtų vartoti terminą "panika", nes šis žodis dažnam siejasi su visišku chaosu ir situacijos nevaldymu. Mano nuomone, šio termino be reikalo griebiasi tiek žurnalistai, tiek specialistai. Jei jau negalima apsieiti be šio žodžio, kuris pats savaime kelia žmonėms paniką, turbūt reikėtų patikslinti, apie kokią paniką kalbame.

Panika skiriasi pagal savo išraiškos laipsnį, todėl yra skiriama lengva, vidutinė ir visiška panika. Visišką paniką suprantame kaip stichiškai kilusį dezorganizuotą žmonių elgesį, lydimą nevaldomos baimės dėl realios arba tariamos grėsmės jų gyvybei. Visiškos panikos metu žmonės būna visiškai sutrikę, nesugeba savęs sąmoningai kontroliuoti. Būdingas elgesys: veiksmų chaotiškumas, elgesio neadekvatumas, neracionalumas, visiškas etikos normų nepaisymas, kai viršų pradeda imti instinktai.

Vertinant šiandienos situaciją dėl koronaviruso, galime kalbėti nebent apie tai, kad kai kuriuos žmones yra apėmusi tik lengva arba vidutinė panika. Lengva panika – išlaikomas kritiškumas, susivaldoma, nors nerimas, įtampa yra būdinga, o vidutinė – mažėja kritiškumas, auga baimė, lengvai užsikrečiama negatyviomis emocijomis, tikima sąmokslo teorijomis ir panašiai.

Lengviau pasiduoda

Paniką kaip reiškinį tyrinėti yra gana sunku. Tam negalima pasiruošti iš anksto, nes niekad nežinoma, kada ir kur ji prasidės, be to, ji paveikia kiekvieną žmogų, taigi ir pats tyrėjas bus daugiau ar mažiau paveiktas.

Turbūt labiausiai mokslininkų ištyrinėta ir garsiausia visų laikų paniška reakcija užfiksuota 1938 m. JAV, kai transliuojamas radijo spektaklis pagal H.G.Wellso fantastinį romaną "Pasaulių karas" buvo suprastas kaip ką tik įvykęs faktas.

Nežinodami, ko griebtis, į gatves įsiveržė daugiau nei milijonas amerikiečių, o beveik 400 tūkst. tvirtino tikrai matę marsiečius. Būtent tuomet ir buvo nustatyta, kad į paniką labiausiai linkę žemesnio išsilavinimo lygio, mažiau informuoti, blogiau materialiai apsirūpinę žmonės, o skirstant pagal lytį ir amžių – labiau pažeidžiamos buvo moterys ir vaikai. Taip pat šiuose tyrimuose buvo pabrėžta, kad kartu su paminėtomis socialinėmis ir demografinėmis charakteristikomis esminį vaidmenį vaidino psichologiniai žmogaus ypatumai – nekritiškas mąstymas, nerimastingumas ir įtaigumas.

Dabartiniai tyrimai papildo šį sąrašą ir kitais į paniką linkusių žmonių ypatumais – neretai jie būna vieniši, konfliktuojantys su aplinka, kažkuo nepatenkinti, dirglūs.

Specialistų rekomendacijos

Manau, kad visiškai atsiriboti nuo žiniasklaidos tikrai nereikėtų. Nežinojimas nemažina nerimo. Mano nuomone, geriausia strategija – ne sėdėti išsigandus apsuptam baimės debesies, o racionaliai apmąstyti, ką, esant šiai situacijai, pagal specialistų teikiamas rekomendacijas galiu padaryti savo ir kitų labui.

Būtent specialistų rekomendacijas, o ne anoniminių visažinių straipsnių komentatorių, kurių tikslas – sąmoningas ar ne – pasėti kuo didesnę baimę. Kitaip tariant, visame tame gąsdinančių emocijų katile reikėtų išmokti atskirti faktus nuo interpretacijų.

Panašu, kad žmonės jau išgirdo, jog reikalinga saviizoliacija po kelionių iš tam tikrų regionų, kad labai svarbi higiena ir kad nereikia šturmuoti poliklinikų, sau nusistačius diagnozę. Na, o įsigyti tam tikrą kiekį maisto atsargų turbūt nėra jokia blogybė, jei nuo to žmogui yra ramiau. Bet kokiu atveju maistas bus anksčiau ar vėliau suvartotas.

Plinta gandai

Galima paminėti dar vieną svarbų nerimą auginantį faktorių, kurį privalo suvaldyti atsakingos už šios problemos sprendimą institucijos, jų vadovai. Kalbu apie gandus ir jų sklidimą. Gandų plitimo formulė yra labai paprasta: kuo informacija bus svarbesnė ir prieštaringesnė, daugiaprasmiškesnė, tuo gandų visuomenėje cirkuliuos daugiau.

Kad gandai išnyktų, šiuo atveju reikėtų siekti maksimalaus informacijos vienareikšmiškumo. Kitaip tariant, norint užkirsti kelią plisti gandams, įvykus kokiam nors esminiam įvykiui, turi būti nedelsiant teikiami oficialūs pranešimai iš institucijų, kuriomis pasitikima, kurių reputacija nėra sugadinta. Užkirtus kelią gandams kartu lengviau užkirsti ir kelią panikai.

Linkę kaltinti kitus

Deja, bet nemaža dalis žmonių, kilus problemai, yra linkę ne sprendimų ieškoti, o visas jėgas skirti kaltiesiems įvardyti, o tai savaime problemos juk neišsprendžia. Blogiausia, kad, pagal savo įsivaizdavimą nustačius kaltą, toks sprendimas pradedamas taikyti plačiai žmonių grupei, kuri kuo nors panaši į kaltąjį.

Kalbant apie koronaviruso grėsmę, dalis žmonių irgi nori kuo greičiau rasti kaltus – šiuo atveju liejamas pyktis ant kinų tautybės žmonių. Toks kelias niekur neveda, tai galėjo nutikti ir kitur. Tiesiog žmonija turi pasidaryti išvadas apie šios epidemijos priežastis ir padarinius ir pasirengti ateičiai.