KLAIKI SITUACIJA: APIE SAVIŽUDYBES GALVOJA IR 9-MEČIAI

Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad vaikų, susiduriančių su sunkiomis mintimis apie baimę, vienatvę, savižalą ar net savižudybę, amžius jaunėja. Kasdien šiomis temomis įvyksta per 30 jaunuolių pokalbių su „Vaikų linijos“ konsultantais. Priežasčių yra įvairių, o tėvai ne visada geba vaikams padėti. Apie tai LNK žurnalistai pasišnekėjo su „Vaikų linijos“ psichologe Jurgita Smilte Jasiulione.

„Vaikų linija“ yra emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams. Kalbėdami su vaikais ir paaugliais, susiduriame su tikrai labai sunkiomis jų mintimis. Šis akmuo (studijoje su savimi pašnekovė turėjo didelį akmenį, – red. past.) yra simbolis sunkių minčių, kurias kartais vaikai nešiojasi labai ilgai, nedrįsdami kam nors jų papasakoti. Kaip tik šiuo metu vykdome viešinimo kampaniją, kuria kviečiame žmones padėti vaikams išsivaduoti nuo sunkių minčių tiek atkreipiant dėmesį į šalia esančius vaikus, kurie gali turėti tokių sunkių minčių, tiek prisidedant parama „Vaikų linijai“, – kalbėjo pašnekovė.

– Kokio amžiaus vaikai jau turi sunkių minčių ir kokios tos mintys?

– „Vaikų linijoje“ pastebime, kad pastaraisiais metais tikrai ima jaunėti vaikų, kurie dalijasi ypač dideliais sunkumais, amžius. Pavyzdžiui, anksčiau mintimis apie savižudybę, apie nenorą gyventi dalydavosi vyresni paaugliai, 15–16 metų amžiaus. Dabar kartais ir 9–10 metų vaikai pasakoja, kad yra taip sunku, kad jie galvoja apie norą numirti, norą pasitraukti iš gyvenimo. Žinoma, mintys apie savižudybę nėra vienintelė tema. Labai daug vaikų kalba apie santykius su tėvais, įvairiausius sunkumus, kylančius tame santykyje, apie santykius su bendraamžiais, taip pat patyčias, santykius su mokykloje esančiais žmonėmis, fizinę sveikatą. Tikrai temos yra pačios įvairiausios.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip galvojate, kodėl 9–10 metų vaikai jau kalba apie savižudybę ir kodėl daugėja savęs žalojimo atvejų tarp tokio amžiaus vaikų?

– Viena iš minčių, kuri ateina į galvą, – kad vaikai yra veikiami savo aplinkos. Vienas dalykas, ką mes tikrai pastebime, – kad po pandemijos labai pasimatė minčių apie savižudybę, savižalą augimas. Keleri pastarieji metai buvo neramūs ne tik vaikams, jie buvo neramūs visai mūsų visuomenei, ir tikriausiai mes, kaip suaugusieji, nesudarome sąlygų vaikams kalbėtis apie kylančius sunkius jausmus. Kartais patys turbūt nemokame dalytis savo savijauta ir jausdami nerimą arba ką nors išgyvendami ne kalbame apie tai, o išveikiame, iškrauname, nepaaiškiname vaikui, kad yra neramu. Tada vaikai, kaupdami tuos sunkius jausmus savyje, prasprogsta ypač kraštutiniu elgesiu.

– Turbūt reikėtų rodyti, kad visokios emocijos yra sveika, normalu, nes esame linkę neigiamus dalykus slėpti, apie juos nekalbėti ir greičiausiai iš suaugusiųjų to mokosi ir vaikai.

– Ir kita vertus, man atrodo, labai svarbu yra nenuvertinti vaikų. Dažnai suaugusieji sako „jis dar nieko nesupranta, jis mažas“, bet vaikams nebūtina suprasti, jie jaučia, suaugusiųjų kūno kalbą jie skaito geriau nei bet kas kitas. Jie mato, kad kažkas negerai, klausia tėvų, bet tėvai sako „ne, man viskas gerai“ ir tuomet suprasti, kaip būti, kai matau, kad mano tėtis ar mama yra piktas, įsitempęs ar liūdnas, bet apie tai su manimi nekalba, irgi gali būti labai sunku.

– Kaip suaugusiesiems suprasti, kad vaikui kažkas negerai, kad jis jau tokį akmenį nešiojasi savyje?

– Paprastai vaikai apie sunkumus pasakoja per elgesį. Visąlaik tėvams patariame suklusti, jeigu, pavyzdžiui, vaikas tapo pernelyg uždaras, pradėjo nebesidalyti dalykais, apie kuriuos jis anksčiau pasakodavo, pradėjo

nenorėti veikti kokių nors veiklų, kurias anksčiau mėgo veikti. Bet koks pokytis elgesyje, žinoma, ne mažutis, nes dienoje mes irgi įvairių pokyčių išgyvename, bet pasikartojantis, kelia įtarimą, kad kažkas vaiko gyvenime vyksta, su kuo jis nesusitvarko, ir dėl to jis arba atsitraukia, arba tampa agresyvus ir piktas. Pasikeitęs elgesys tikrai yra pirmasis signalas. Tada yra labai svarbu stabtelėti, suprasti, ką aš galiu – galbūt galiu pasikalbėti su vaiku, suprasti, kaip jis jaučiasi, – ir ko negaliu. Jeigu matau, kad vienas nesusitvarkysiu arba nežinau, kaip prakalbinti vaiką, visąlaik svarbu kreiptis pagalbos į specialistus.

Po pandemijos labai pasimatė minčių apie savižudybę, savižalą augimas.

– Kaip atskirti, kada jau kreiptis į specialistą, o kada dar pats gali kalbėtis su vaiku?

– Tam tikros ribinės patirtys, pavyzdžiui, vaikas kalba apie nenorą gyventi, pastebime, kad vaikas pradėjo save žaloti, arba vaiko elgesys tapo perdėtai agresyvus, manau, yra gana rimtas signalas pasikonsultuoti su specialistu. Jeigu pastebime, pavyzdžiui, užsitęsusį liūdesį, apatiją, nenorą kažką veikti, pirmiausia vis tiek siūlyčiau pasikalbėti patiems ir pabandyti suprasti. Kartais tikrai užtenka keleto pokalbių, kad vaikas atskleistų, su kuo susiduria, ir kartu su tėvais rastų sprendimą, tada galbūt jokios specialistų pagalbos gali ir neprireikti.

– Neigiami dalykai, tokie kaip pandemija arba karas. Dažnai suaugusieji nuo vaikų yra linkę slėpti blogas naujienas, kad šie nepatirtų nerimo. Ką reikėtų daryti, kaip informuoti vaikus apie pasikeitusią situaciją arba apie tai, kas yra neigiama, kad nerimo būtų kuo mažiau, bet vaikai vis tik žinotų, kokia yra reali situacija?

– Esu psichologė ir turiu banalų patarimą: kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti. Tik tai reiškia klausti, domėtis, o ne tik šnekėti monologu. Mes galime ko nors nepasakyti vaikui, neskubėti dalytis naujienomis, bet vaikas auga informaciniame lauke, jis išgirsta įvairiausių naujienų ir iš bendraklasių, ir iš naujienų kanalų, socialinių tinklų. Tad yra labai svarbu tiesiog pradėti pokalbį, paklausti, ką vaikas girdėjo, ką žino. Ir tuomet ne suteikti kuo daugiau informacijos, bet suprasti, ką vaikas jau žino, ar jis dėl ko nors nerimauja, ir atliepti jo nerimą.

– Leisti jam kalbėti...

– Taip, būtinai. Man atrodo, dialogo būdu daug lengviau suprasti, kaip nepasakyti per daug, neišgąsdinti, o kartu suprasti, kokiame informaciniame lauke vaikas yra.