Mes gyvename nesibaigiančio „būk geriausia savo versija“ eroje. Socialiniuose tinkluose gausu patarimų apie sąmoningumą, pozityvų mąstymą ir laimę. Manome, kad tinkama rytinė rutina, mankšta, terapija ir disciplina pagaliau gali „pataisyti“ žmogų.
Tačiau tiesa yra daug sudėtingesnė: gyvenimo neįmanoma gyventi be netekčių, nerimo, nusivylimo ir vidinio nuovargio. Ir, ko gero, didžiausias palengvėjimas ateina būtent tada, kai nustojame iš savęs reikalauti nuolatinės laimės, apie tai rašė „The Washington Post“.
Šiuolaikinė kultūra pavertė laimę beveik moraline pareiga. Jei esate liūdnas, tai reiškia, kad nepakankamai sunkiai dirbate su savimi. Jei esate pavargęs, jums tereikia „pakeisti savo mąstymą“. Jei jums skauda, tai yra pamoka.
Esame įpratę matyti tik gražiąsias gyvenimo dalis: keliones, karjeros sėkmę, produktyvumą, „sėkmingą sėkmę“ ir beveik niekada vienatvę, pasimetimą ar baimę. Todėl daugelis žmonių savo sunkias emocijas pradeda suvokti kaip asmeninę nesėkmę.
Tačiau psichologai vis dažniau teigia, kad liūdesys, nerimas ir net vidinė tuštuma nėra žmogaus kaltės, o natūrali gyvenimo dalis. Ir čia prasideda svarbus skirtumas tarp laimės ir džiaugsmo.
Laimė ir džiaugsmas nėra tas pats
Laimė dažniausiai siejama su komfortu ir stabilumu. Tai jausmas, kad viskas gerai: diena klostosi gerai, niekas negresia, gyvenimas juda aiškia kryptimi.
Džiaugsmas veikia kitaip. Jis gali atsirasti net tada, kai žmogus išgyvena sunkų laikotarpį. Štai kodėl galime verkti iš išsekimo ir tuo pačiu metu juoktis su draugais. Galime liūdėti ir vis tiek jausti dėkingumą už konkrečią akimirką.
Džiaugsmui nereikia idealių sąlygų: tai nereiškia, kad skausmas praėjo, o tik primena, kad gyvenimas vis dar gali mus paliesti kažkuo gyvu.
Toksiškas pozityvumas daro mus nelaimingus
Viena pavojingiausių pastarųjų metų tendencijų yra toksiškas pozityvumas. Tai idėja, kad bet kokia problema turi būti nedelsiant performuota į kažką teigiamo.
• Viskas vyksta dėl priežasties;
• Reikia mąstyti pozityviai;
• Tai padarys tave stipresnį;
• Neužstrik ties blogais dalykais.
Iš pirmo žvilgsnio šiose frazėse nėra nieko blogo. Tačiau problema ta, kad jos dažnai trukdo žmogui patirti tikras emocijas.
Kai nuolat verčiame save būti „normaliais“, prarandame ryšį su savo išgyvenimais. O neapdorotos emocijos neišnyksta: jos kaupiasi kaip vidinis nuovargis, nerimas ar emocinis perdegimas.
Tikrasis atsparumas kyla ne iš tobulos savikontrolės, o iš sąžiningumo. Kartais sveikiausias dalykas, kurį galite padaryti, yra pripažinti, kad jums sunku.
Vidinė tuštuma nėra trūkumas, o žmogaus prigimties dalis
Daugeliui pažįstamas keistas jausmas, tarsi nuolat kažko trūktų. Net kai viskas daugiau ar mažiau gerai, net po pasiekimų ir net būnant šalia mylimų žmonių. Šiuolaikinis pasaulis aktyviai išnaudoja šį jausmą. Mums nuolat parduodamos naujos laimės versijos: geresni kūnai, nauji drabužiai, produktyvumas, tobuli santykiai ir svajonių gyvenimas.
Tačiau tiesa ta, kad vidinis neužbaigtumas yra normali žmogaus patirties dalis. Todėl mes ieškome prasmės, mylime ir toliau svajojame.
Problema prasideda, kai bandome užpildyti šią tuštumą begaliniu vartojimu arba reikalavimu būti nuolat laimingiems.
Džiaugsmas susideda iš mažų dalykų.
Sunkiais laikais žmonės dažnai laukia kokių nors didelių pokyčių, kurie pagaliau atkurs gyvenimo pojūtį, tačiau džiaugsmas retai kada ateina didelio masto formomis. Dažniausiai jis slypi labai paprastuose dalykuose, tokiuose kaip ryto šviesa virtuvėje, žinutė nuo mylimo žmogaus, mėgstama muzika, kavos kvapas, juokas, atsitiktinė tylos akimirka ar jausmas, kad esi suprastas.
Ir svarbiausia, kad šių akimirkų nereikia užsitarnauti.
Kodėl svarbu leisti sau liūdėti
Šiuolaikinė kultūra bijo liūdesio, bet be jo neįmanoma gyventi visaverčio gyvenimo. Liūdesys – tai ne silpnumas, nerimas – ne nesėkmė, o nuovargis – ne ženklas, kad žmogus nepakankamai stengiasi.
Priešingai, gebėjimas sąžiningai patirti savo emocijas mus psichologiškai sustiprina. Kai nustojame bėgti nuo skausmo, atsiranda daugiau erdvės tikram džiaugsmui – ne demonstratyviam, o tyliam ir gyvam.
Kaip priartėti prie džiaugsmo
Psichologai dažnai sako, kad džiaugsmas yra ne tik emocija, bet ir dėmesio praktika. Galime sąmoningai susikurti jam erdvę savo gyvenime. Kartais pakanka kelių dalykų:
• Daryti kažką prasmingo. Net mažas, naudingas veiksmas atkuria palaikymo ir prasmės jausmą;
• Būti arti žmonių. Žmogiškas artumas yra viena galingiausių emocinio atstatymo formų;
• Leisti sau tikėtis. Viltis nėra naivumas, o vidinis noras tikėti, kad ateityje bus gerų akimirkų;
• Pastebėti grožį kasdienybėje. Džiaugsmas retai ateina kaip didelė šventė, dažniausiai gana tyliai ir netikėtai.
Galbūt svarbiausia šiandien suprasti, kad žmogus neprivalo būti laimingas visą laiką. Gyvenimas nėra vien šviesios akimirkos. Jame visada bus nerimo, neapibrėžtumo, netekčių ir vidinio nuovargio. Džiaugsmas nepanaikina skausmo, jis tik primena, kad net ir chaoso viduryje gyvenimas vis dar vertas būti gyvenamas.
Naujausi komentarai