Į Lietuvą plūstantis savižudybės virusas, regis, pagaliau atkreipė visų dėmesį. Galų gale pripažinta, jog savižudybių prevencija Lietuvoje – apgailėtina, ir pareikalauta, kad atsakingos institucijos imtųsi skubių veiksmų padėtį taisyti. Bet ar kalbos ir šįkart neliks tik kalbomis?

Iš gyvenimo bandžiusi pasitraukti kaunietė Aurelija – kategoriška: niekas nepasikeis, kol palūžęs žmogus nesulauks kvalifikuotos ir, svarbiausia, skubios pagalbos. „Mirčių nuo infarkto nemažės, kol jis bus gydomas validolio tabletėmis," – kandžiai pastebi ji.

Vyro nokdaunas

Aurelija prieš dešimtmetį buvo laiminga moteris. Turėjo mylimą vyrą, gerai apmokamą darbą, džiaugėsi dviem į Londoną uždarbiauti išvykusiais sūnumis. Tačiau idiliškas gyvenimas pragaru virto vieną 2003-ųjų pavasario pavakarę. Paprasta ir banali istorija – vyras pasisakė pamilęs kitą moterį. Susimetė reikalingiausius daiktus ir tą patį vakarą trenkė durimis.

Po tokio „siurprizo" Aurelija, regis, net kvėpuoti nustojo... Pirma galvon toptelėjusi mintis – gal jis išprotėjo? Ir klausimas sau – kuo Aurelija vyrui neįtikusi, kad ją išmainė į kitą? Atsakymo niekaip nesisekė rasti...

Tokios būsenos žmogui dirbti sunku – Aurelija pasiprašė atostogų. Nulėkė į vyro darbovietę, tikėdamasi jį perkalbėti, ir gavo antrą nokdauną – jos konkurentė laukiasi! Taigi vienintelis vyro pasiūlymas – nusiraminti ir ruoštis taikioms skyryboms. Taip pasakė žmogus, su kuriuo Aurelija praleido 20 metų, kurį gerbė ir mylėjo. Ir kuris, atrodo, mylėjo ją.

Troško tik mirties

Aurelija užsidarė savo bute lyg sraigė kiaute. Nustojo skambinti ligotam, kitame rajone gyvenančiam tėvukui, neįsileido kaimynių, su kuriomis iki tol mielai bendraudavo, vakarais nedegdavo net šviesios, kad visi manytų, jog yra išvykusi. Moteris buvo gyva tik vandeniu. Ištisai drybsojo lovoje ir raudojo... Troško ji tik vieno – kad lengvai numirtų. Po savaitės bemiegių naktų (nepadėjo net stiprūs raminamieji, kurių buvo užsilikę nuo tų laikų, kai slaugė sunkiai sirgusią ir Anapilin iškeliavusią mamą) Aurelija pasijuto didžiausia ligone – maudė visą kūną, dingo jėgos, slėgė niūrios mintys... Ne kartą viena sau pamąstė – o jei viską greičiau užbaigus? Bet iškart susizgribo – o kaip tėvukas? Kas juo pasirūpins, kai neliks vienturtės dukters? Ir kokią traumą išgyvens nieko apie motinos kančias net nenumanantys sūnūs!

Buvo nepakeliamai sunku ir gėda, bet Aurelija vis dėlto išdrįso kreiptis į psichikos sveikatos centrą.

„Išgirdusi mano norą šiandien pat patekti pas psichologą ar psichiatrą, registratūros darbuotoja pakratė galvą, - kaip dabar prisimena Aurelija. – Yra, pasakė, nustatyta ligonių priėmimo tvarka."

Ta „tvarka„ – tai ilgas ir kantrus laukimas. Pirmiausia - psichiatro konsultacija. Jis nuspręs, ką ligonei skirti. Artimiausias talonėlis pas psichiatrą – po mėnesio. „Neišturėjau – pravirkau, - tęsia Aurelija. - Užsiminiau, kad labai blogai jaučiuosi. Tada pasiūlė kreiptis į privatų kabinetą!“

Ji ir kreipėsi. Bet ten irgi nieko nepešė – pacientai registruojami iš anksto. Taip, tada jau veikė psichologinės pagalbos telefonai, bet prisiskambinti nepavyko.

Kaip elgėsi vėliau, Aurelija pamena su pertrūkiais. Sunkus kelias namo, ištuštintas brendžio butelis ir didelė sauja vaistinėlėje rastų piliulių... Moterį išgelbėjo atsitiktinumas – kaip tik tuo metu pro duris įžengė dukters pasigedęs tėvas (jis turėjo buto raktą). Radęs sąmonę beprarandančią Aureliją ant grindų, tarp ištuštintų tablečių pakuočių, nulėkė pas jos kaimynę, vienos Kauno ligoninės slaugytoją. Ši žaibiškai suorganizavo medikų brigadą ir, ačiū Dievui, o gal greičiau tėveliui ir kaimynei, Aurelija buvo išgelbėta.

Ta pati kaimynė per pažįstamus (!) suderino, kad Aurelija jau rytojaus dieną – ne po savaitės ar mėnesio – sulauktų psichiatro konsultacijos, gautų vaistų. Bet antidepresantai, kaip žinia, suveikia ne iš karto, todėl tėvas liko pas dukrą. Du mėnesius nuo jos nesitraukė nė per žingsnį. Abu ėjo į parduotuvę, gamino valgį.

Po truputį Aurelijai ėmė šviesėti galvoje, susireguliavo miegas. Tik kai ji sulaukė vasaros atostogoms sugrįžusių sūnų, tėvas išvažiavo.

Gyvenimas su antidepresantais

Aurelijos savijauta ėjo vis geryn, gyvenimas, regis, grįžo į įprastas vėžes. Tiesa, antidepresantus moteriai teko gerti ilgiau nei metus. Po metų pertraukos nuotaikos vėl ėmė bjurti, tad gydymo kursą teko kartoti. Ir taip – iki šiol: metus ar pusantrų praleidžia be vaistų, po to metus – antidepresantai. Ir dabar Aurelija vaistus vartoja. Gal, svarsto, užsitęsusi žiema depresiją sukėlė? O gal pasipylusios savižudybės? Ji neslepia esanti labai jautri, jausminga. Bet dabar jau žino – pajutai, kad kažkas viduje pradeda kunkuliuoti – nedelsk, registruokis pas daktarą. Nes kol sulauksi eilės, būklė dar pablogės.

„Per tuos dešimt metų savižudybių, kaip matome, nemąžta, o kas pasikeitė? – svarsto Aurelija. - Ničnieko. Tada buvo eilės pas specialistus – ir dabar tas pats. Tada kalbėta, kad reikia „ko nors imtis„ – ir šiandien tą patį girdime. Pakalbės ir užmirš. O žmonės toliau žudysis. Nes reali pagalba - sunkiai prieinama“.

Gydytojas psichiatras – psichoterapeutas Vytautas Žukauskas:

- Nevilties apimtam, apie savižudybę galvojančiam žmogui pagalbos atidėlioti nevalia nė minutės. Privačiai dirbantys psichoterapeutai tokio žmogaus tikrai neatstumtų, bet jų konsultacija, deja, mokama. O vadinamoji valdiška psichologinė-psichiatrinė pagalba šalyje laba silpna, ir ta pati iš dalies naikinama. Anksčiau greitosios pagalbos tarnyba turėjo 16 brigadą – joje nuolat dirbo psichiatras. Dabar tokio padalinio nelikę. Psichologinės pagalbos telefonas yra, kaip sakoma, tik pipirų pabarstymas į lėkštę. Juk depresuotam žmogui reikia skubaus kontakto. Be to, toje tarnyboje daugiausia dirba entuziastai. O vien su entuziazmu nieko nepakeisi – reikia stiprios tarnybos, lėšų jai tinkamai dirbti ir, būtinai, visuomenės švietimo. Užsienyje žmonės giriasi turį savo psichiatrą, o pas mus vis dar gėda į tokį specialistą kreiptis. Kol šios visuomenės stigmos nepanaikinsime, sunku tikėtis, kad kas pasikeis.