Vienu ryškiausių ir daugeliui įsimintiniausių šeimos raidos etapas – pirmojo kūdikio gimimas. Jis, kai kurių porų teigimu, padaro juos tikra šeima ir suteikia daug pakilių emocijų.

Euforija ir krizė

Jaunieji tėvai pirmaisiais kūdikio mėnesiais tarpusavyje ir su aplinkiniais noriai dalijasi maloniais patyrimais: "Mane apėmė didžiulė baimė, kad ji tokia mažytė, bet dar didesnis džiaugsmas, kad tokia gražutė. Bet savaitėlę tai tikrai reikėjo apsiprasti su mintimi, kad aš jau MAMA, valandų valandas žiūrėdavau į ją, mokiausi supti, suprasti ją"; "nerealus jausmas, kai stebi miegantį sūnų ir matai, kad jis yra mažas tu!"; "kai sužiba akys, žiūrėdamos į mane, kaip į stebuklą – negaliu sakyti, kad būti TĖVU nėra džiaugsmas."

Tai laikas, kai kiekviena akimirka yra ypatinga ir įsimintina, kurią norisi išgyventi, patirti ir kuo ilgiau išlaikyti atmintyje: kūdikio gimimo momentas, pirmoji vaiko šypsena mamai, pirmasis pagugavimas, pirmoji bendra šeimos nuotrauka, pirmieji mažylio žingsniai. Jauni tėvai prisipažįsta, kad daugiausia vaiko nuotraukų padaro pirmaisiais kūdikio metais. Dažnas įvardija, kad gimus kūdikiui, iš tikrųjų supranta, kokia ypatinga yra meilė vaikui, pajunta pilnatvę. Tai malonūs išgyvenimai, lydimi daugybės pirmų kartų, kurie praturtina ir įprasmina gyvenimą šeimoje.

Gimus vaikui šeimoje įvyksta tokių stiprių pokyčių, kad šis periodas priskiriamas prie pagrindinių šeimos raidos krizių. Kartu su pakiliu jausmu ir jauduliu jaunieji tėvai pajunta, kiek meilės, globos ir rūpesčio reikia mažajam šeimos nariui. Todėl natūralu, kad dėl miego ir poilsio trūkumo tėvai pavargsta, apima nepasitenkinimas, nes mažai lieka asmeninio laiko. Pasikeičia kasdienio gyvenimo ritmas, todėl gali atsirasti irzulys dėl pakrikusios namų tvarkos, kaltės jausmas, kad nesugeba atitikti šauniausios mamos ar puikiausio tėčio standartų. Jauniems tėvams nerimą stiprina ir sau keliami lūkesčiai: ar esu gera mama / tėtis, ar nedarysiu tokių klaidų, kokių darė mano mama ar tėtis, ar pavyks užauginti vaiką tokį, kokio tikiuosi, vaikui tikrai duosiu visa tai, ko pats / pati neturėjau...

Šuolis iš poros gyvenimo į šeimą su kūdikiu yra tikrai svaiginanti, neįprasta ir nuostabi patirtis. Šioje patirtyje atsirandantis "vargina, pikta ir jaudina" derinys gali smarkiai paveikti poros meilės santykius, nes žmonės į pirmą vietą dažniausiai iškelia savo, kaip tėvų, vaidmenis ir pamiršta, kad jie yra vyras ir moteris.

Naujas sutuoktinių vaidmuo

"Pirmus tris keturis mėnesius negalėjau patikėti, kad aš jau mama. Man norėjosi būti tik su kūdikiu, nenorėjau, kad niekas kitas jį liestų, net vyras. Tačiau palaipsniui vis daugėjo minčių, kad aš pavargau, o vyras nesupranta... Vis dažniau kamavo mintys, kodėl mano vyras toks abejingas man ir vaikui? Juk mes abu taip norėjome kūdikio. Kaip aš nepastebėjau, kad jis gali būti toks irzlus ir savanaudis, kad gali gulėti šalia kūdikio ir džiaugtis tik juo, o į mane visiškai nekreipti dėmesio? Kuo aš tapau? Kas atsitiko su manimi, kad nesugebu net lovos pasikloti, kad neberūpi, kaip atrodau... Aš, kuri visuomet buvau tokia tvarkinga, pasitempusi, dabar tapau visiškai dezorganizuota. Mūsų namuose mėtosi žaislai, vaikiški rūbeliai, knygos ir žurnalai apie vaikų auginimą..." – sakydama šiuos žodžius, moteris ima šypsotis. "Žinot, dabar suprantu, kad gimus dukrytei, tapau spontaniškesnė, atviresnė savo jausmams, su ja mokiausi žaisti... tačiau jos gimimas mums su vyru sukėlė daug rūpesčių...mes labai atitolome."

Vyro ir moters santykiai yra šeimos pamatas. Vaikų auginimas yra viena svarbiausių šeimos užduočių, vaikai  stiprina šeimą ir suteikia jai prasmę. Vis dėlto tyrimai rodo, kad atsiradus vaikui dauguma porų bent kurį laiką patiria nusivylimą santuoka, gali jausti, kad tarpusavio santykiai tapo silpnesni, šaltesni.

Natūralu, kad ten, kur buvo du ir atsiranda trečias, keičiasi ir santykiai. Ką jau kalbėti, kai tas trečiasis – tai su griausmu svarbiausiojo ir brangiausiojo poziciją šeimoje užėmęs kūdikis. Anksčiau vienas į kitą sutuoktiniai dažnai kreipdavęsi mažučio, mylimosios, katinėlio ar žaviosios vardais, atsiradus šeimoje vaikui, vis dažniau vienas kitą pavadina tėtuku ir mamyte.

Anksčiau moteris susižavėjimo ir meilės kupinomis akimis žiūrėjo į savo partnerį, o dabar šis žvilgsnis skiriamas kūdikiui. Anksčiau vyras matydavo savimi pasitikinčią, pasitempusią, besimėgaujančią jo dėmesiu moterį, o dabar mato rūpestingą, dažniau pavargusią, susitelkusią į kūdikio globą mamą. Anksčiau pora rūpinosi vienas kitu, o dabar abu rūpinasi vaiko poreikiais.

Konsultuojant poras, kurios kreipiasi dėl tarpusavio santykių atšalimo, neretas vyras sako, jog aprimus pirmam džiaugsmui gimus kūdikiui, pasijautė tarsi išstumtas iš šeimos, nereikalingas ir vienišas, nes pasikeitė jo vieta šeimoje. Tuo metu moterys teigia, jog puikiai prisimena jausmą, kai pajuto, kad sutuoktinis pasitraukė, kad stokoja jo pagalbos ir palaikymo rūpinantis kūdikiu. Esant nuovargiui, greičiau kyla tarpusavio nesutarimų (juk padaugėjo pareigų, atsakomybių, pokyčių) ir nepasitenkinimo ("jis nesupranta, ką reiškia visą laiką būti su verkiančiu kūdikiu", "stengiuosi daugiau uždirbti šeimai, o ji vis sako, kad tik savimi rūpinuosi"). Visa tai iš poros reikalauja vienas kito didesnio palaikymo, sutelktumo ir supratimo. To, ką paprastai suteikia artimas ryšys. O kaip jausti artumą ir rūpintis kitu, kai pats jautiesi neįvertintas, nepaguostas, neparemtas ir neįdomus?

Rūpindamiesi naujagimiu sutuoktiniai skiria mažiau laiko vienas kitam, artimiems santykiams puoselėti, intymiam gyvenimui. Konsultuojant poras, kurios įvardija artumo stoką, jos dažnai pripažįsta, kad jų visas gyvenimas sukasi apie vaikus, kad nepamena, kada paskutinį kartą kur nors buvo išėję dviese, kad nežino, apie ką daugiau kalbėti, jeigu ne apie namus ir vaikus, tik džiaugiasi, kad gali kristi į lovą ir užmigti. Tai ženklai, signalizuojantys apie atitolimo riziką.

Kas didina artumą?

Žinoma, kūdikis pareikalauja daug laiko ir pastangų, tačiau poros, kurios nori išlaikyti meilės santykius (beje, joms ir pavyksta), sako, kad jos kalbasi apie tai, kas yra sunku, dėl ko neramu, kas kelia pyktį ar susierzinimą, kokios paramos vienam iš kito norisi. Tokios poros paprastai tariasi ir pasiskirsto buities darbus, vaiko priežiūrą. Jos kalbasi ir aptaria, ką šiuo metu būtina atlikti, pavyzdžiui, pasirūpinti vaiku, o ką galima atidėti, pavyzdžiui, namų sutvarkymą. Vien galėjimas kalbėtis apie tai, kas yra sunku, ir žinojimas, kad tave girdi, leidžia jaustis suprastam ir įvertintam.

Gimus kūdikiui, pora įsisuka į rutiną: nuolatinis rūpinimasis vaikučiu, namais, kitais reikalais, mažai laiko pasirūpinti savimi. Natūralu, kad spontaniškumo, lengvumo ir rūpinimosi tik vienas kitu lieka gerokai mažiau. Poros, kurios šioje rutinoje randa laiko pabūti dviese, skiria asmeninio laiko sau, randa jėgų ir noro parodyti partneriui, koks jis yra svarbus ir reikalingas, lengviau išgyvena šią santykių krizę.

Kartais naudinga tiesiog susitarti, nors abu yra pavargę, susierzinę, skuba, tačiau pabuvimas dviese (dienos įvykių aptarimas, pasidalijimas jausmais, prisiglaudimas vienam prie kito) yra būtina poros gyvenimo dalis. Porai būtina suvokti – atkurti visaverčiam seksualinam gyvenimui reikia laiko, suprasti, kad kokybiški intymūs santykiai stiprina ir poros artumą. Ne mažiau svarbu kurti džiaugsmo akimirkas ir kartu jas išgyventi: pradžiuginti partnerį mielomis staigmenomis, žavėtis vienas kitu kaip vyru ir moterimi. O galėjimas kartu pasijuokti ne tik leidžia jaustis artimiems – kartais net išsprendžia kai kuriuos, rodos, neišsprendžiamus sunkumus.

Taigi, kūdikio gimimas – tai ypatingas laikas šeimos gyvenime, atnešantis į poros gyvenimą naujų, gal matytų, tačiau nepatirtų spalvų. Psichologai pastebi, kad poros, sėkmingai įveikusios įtampą, kylančią dėl tėvystės, naujų vaidmenų ir pareigų pasiskirstymo, besirūpinančios tarpusavio santykiais, lengviau įveikia ir vėliau kylančius vaiko auginimo ir auklėjimo sunkumus.