Nauja tendencija: senjorai įvaldė feisbuką ir taip atitolina vienatvę | Diena.lt

NAUJA TENDENCIJA: SENJORAI ĮVALDĖ FEISBUKĄ IR TAIP ATITOLINA VIENATVĘ

  • 8

Mūsų visuomenėje – nauja senjorų karta. Darbo rinką palieka kompiuterinį raštingumą įvaldę žmonės.

Kaip paaiškėjo, kai kuriems šis gebėjimas turi reikšmingos įtakos gyvenimui sulaukus pensijos. Ne vienas senjoras Eltai prisipažino, kad socialinį feisbuko tinklą (FB) atrado tik išėjęs į pensiją. Bendravimas šioje erdvėje senjorams padeda jaustis socialiai aktyviems, kovoti su vienišumu, užmegzti naujas pažintis ar surasti senus draugus. Buvo ir tokių senjorų, kurie prisipažino, kad feisbukas padeda „pagauti“ anūkus ir su jais bent virtualiai pabendrauti.

Padidėjusį senjorų aktyvumą feisbuke įrodo ir psichologės Irmos Sabonytės atliktas tyrimas, atskleidžiantis toli gražu nelinksmą pagyvenusių žmonių kasdienybę.

„Aš atradau ir mane daug kas atrado per feisbuką. Kompiuteriu naudojuosi seniai, jis buvo reikalingas, kai dirbau. Tačiau FB tada nesinaudojau. Užsiregistravau tik praėjus keturiems mėnesiams po vyro mirties. Norėjau pabėgti nuo liūdesio ir depresijos. Neilgai trukus perpratau šį socialinį tinklą, radau kelis senus draugus, o po to jau rado ir mane. Rado studijų draugai, išsibarstę po visą pasaulį. Dabar turiu daug draugų ir tuo džiaugiuosi. Feibukas iš dalies atitolino netekties liūdesį, teikia galimybę virtualiai draugauti su žmonėmis, bendrauti, rasti įdomios informacijos, sužinoti naujienas. Čia sutikau daug įdomių žmonių ir jaučiuosi tarsi iš tiesų juos pažinočiau“, – Eltos žurnalistei pasakojo ponia Elena.

Ji prisipažino, kad ne virtualiai susitikti su žmonėmis jai ne visada būna lengva dėl sveikatos.

„Be abejonės, vyresni žmonės mažiau aktyvūs dėl savo fizinių „ypatumų“. Vienatvė ir vienišumas – ne tas pats. Vienatvę beveik turiu, vienišumo – ne. Socialinės atskirties tikrai nejaučiu. Visą gyvenimą dirbau su žmonėmis, bet dabar realiame gyvenime galiu bendrauti tik tiek, kiek leidžia mano 75 metų fizinės jėgos. O jų kasdien vis mažiau. Ačiū Dievui, feisbukas nežino, kiek man metų. Ir aš puikiai čia jaučiuosi“, – sakė ponia Elena.

„Man greitai bus 80 metų. Esu našlys, gyvenu vienas. Turiu tris anūkus, bet jie labai užsiėmę, retai aplanko. Žinote, per feisbuką man juos „pagauti“ sekasi geriau...“, – pasakojo ponas Vytautas.

Man greitai bus 80 metų. Esu našlys, gyvenu vienas. Turiu tris anūkus, bet jie labai užsiėmę, retai aplanko. Žinote, per feisbuką man juos „pagauti“ sekasi geriau.

„Sergu onkologine liga, turėjau operaciją... jėgos pamažu senka. Bet feisbuke bendrauti dar pajėgiu...“, – prasitarė ponia Genovaitė.

Apie tikrąją savo padėtį senjorai daug atvirauti nelinkę. Tai patyrė ir psichologė I. Sabonytė, savo tyrimą atlikusi su senjorais – FB vartotojais.

– Papasakokite plačiau apie savo tyrimą.

– Mano tiriamojo mokslo darbo tema buvo „Socialinės izoliacijos, vienišumo ir gyvenimo kokybės ryšys vyresniame amžiuje“. Apklausą atlikau paskelbusi savo tyrimo anketą FB paskyroje. Mano tiriamieji buvo asmenys nuo 60 metų. Kaip vėliau pamačiau, kad 70 proc. jų turi aukštąjį išsilavinimą. Paprastai tiriant tokio amžiaus žmones aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų procentas būna daug mažesnis. Vadinasi, kad feisbuku naudojasi išsilavinę senjorai.

Mano tirtų žmonių amžiaus vidurkis buvo 66 metai. Tinkamai buvo užpildytos 68 anketos, tačiau, prisipažinsiu, be žmonių pagalbos nebūčiau surinkusi tiek anketų, draugai ir giminės padėjo užpildyti anketas savo tėvams, seneliams.

– Savo tyrime vartojate sąvokas „socialinė izoliacija“ ir „vienišumas“, kuo šie terminai skiriasi?

Socialinės izoliacijos ir vienišumo apibrėžimų yra ne vienas. Kai kurie mokslininkai labiau pabrėžia vienišumo emocinę pusę, o  kiti labiau nagrinėja santykių objektyvius rodiklius, pavyzdžiui, bendravimo dažnumą, draugų skaičių ir pan., todėl išskiriamas atskiras terminas – „socialinė izoliacija“.

Trumpai tariant, socialiai izoliuotas žmogus turi mažai galimybių bendrauti ir  retai bendrauja su žmonėmis. Moksliškai tai skambėtų taip: objektyvus socialinių ryšių trūkumas, mažas socialinio tinklo dydis ir reti socialiniai santykiai.

O vienišumas yra labiau emocinė būsena, kai žmogus jaučia gilų tuštumos ir izoliacijos nuo kitų žmonių jausmą. Vieniši žmonės gali jausti, kad neturi draugų arba kad turi jų mažiau nei norėtųsi, o turimi santykiai yra paviršutiniški. Vienišas žmogus jaučia poreikį bendrauti su kitu žmogumi, jaučiasi lyg atskirtas nuo kitų, niekam nereikalingas ir neįdomus.

Gali būti taip, kad iš tikrųjų socialiai izoliuotas žmogus nebūtinai jaučia kitų žmonių trūkumą. Mes galime būti laimingi būdami vieni arba galime būti vieniši minioje žmonių. Vis dėlto žmonės labiau linkę jaustis vieniši tuomet, kai jie yra vieni.

– Ar pagyvenę žmonės jaučiasi labiau vieniši nei jaunesni? Koks procentas jūsų apklaustų pagyvenusių žmonių prisipažino besijaučią vieniši?

– Iš tiesų, vienišumas gali užklupti bet kokiame amžiaus tarpsnyje, bet moksliniai tyrimai rodo, kad bendrai su amžiumi vienišumas didėja. Kiti mokslininkai nustatė, kad labiausiai vieniši yra paaugliai ir pagyvenę žmonės. Vyresni žmonės vienišumą dažniausiai jaučia dėl sutuoktinio mirties arba dėl suprastėjusios sveikatos ir sumažėjusios galimybės judėti. Dažnai vienišumą jaučiantis žmogus gyvena vienas ir retai išeina iš namų.

Dažniausiai vienišumo tyrimuose klausiama, ar asmuo bendravo su kuo nors bent kartą per dvi savaites, tačiau man buvo įdomu, kiek žmonių patiria stiprų vienišumą ir socialinę izoliaciją. Savo tyrime klausiau, ar asmuo bent vieną kartą per mėnesį bendravo su šeima, draugais ir giminėmis. Gauti rezultatai iš tiesų rodo didelį vienišumą: 12 proc. nebendravo su savo šeima arba šeimos neturėjo; 35 proc. nebendravo su giminaičiais arba giminaičių neturėjo; 19 proc. nebendravo su draugais arba draugų neturėjo. Jei aš būčiau tiriamųjų paklaususi apie bendravimo dažnumą per pastarąsias dvi savaites, vienišumo rodikliai būtų dar didesni.

Tyrimai Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose rodo, kad vienišumą patiria nuo 10 iki 30 procentų gyventojų.

– Kas lemia pagyvenusių žmonių vienišumo jausmą?

– Kaip jau minėjau, vienas iš veiksnių yra našlystė. Žinome, kad moterys turi didesnę tikimybę likti našlėmis.

Žemas išsilavinimo lygis irgi padidina vienišumo riziką. Tai aiškinama iš dalies dėl mažesnio socialinio tinklo.

Dar vienas iš veiksnių yra finansinė padėtis, nes vienišumas yra mažesnis tarp turtingų negu tarp nepasiturinčių, juk lengviau palaikyti gerus santykius tuomet, kai žmonės turi laiko ir pinigų laisvalaikiui leisti.

Pagyvenę asmenys, kurie gyvena vieni, yra vienišesni už bendraamžius, kurie gyvena su kažkuo. Iš mano apklaustų asmenų apie dešimt procentų nurodė, kad nebuvo sukūrę šeimos. Vienišumas yra mažesnis tarp sukūrusių šeimą negu tarp viengungių. Tačiau reikia pažymėti, kad santuoka neturi jokio apsauginio poveikio, jei sutuoktinis nėra ištikimas.

Vienišumas didėja išėjus į pensiją, o tiksliau po dvejų metų nuo išėjimo į pensiją. Su vienišumo jausmais labiausiai susiję partnerio praradimas, sumažėjusi socialinė veikla, padidėjusi fizinė negalia, bloga nuotaika, beviltiškumo jausmas, nervingumas, maža savigarba, retas bendravimas su šeima ir su draugais, nedidelis aktyvumas, suvokimas, kad nesu bendruomenės narys, pagalbos iš bendruomenės nebuvimas. Taip pat svarbu, kaip žmogus reaguoja į gyvenimo pokyčius, ar gali prie jų prisitaikyti.

– Ar socialiai izoliuotas žmogus gali nesijausti vienišas? Jei taip, kas jam padeda nesijausti vienišam?

– Gali, yra atlikta milijonai tyrimų apie vienišumą, ir daug iš jų nerodo sąsajos tarp vienišumo ir socialinės izoliacijos. Tai aiškinama tuo, kad turintys mažiau kontaktų, bet emociškai artimus ir šiltus santykius yra mažiau vieniši už tuos, kurie turi daugiau kontaktų, bet emocinio artumo ir šiltų santykių turi mažiau. Vadinasi, nebūtina turėti daug kontaktų, svarbu, kad būtų su kuo dalintis apie savo emocijas, patirtis, kasdienius dalykus, o tam užtenka kelių žmonių šalia.

Noriu pasidalinti rasta informacija, kuri man atrodo įdomi. Yra tyrimų, kurie rodo socialinių santykių vaikystėje ir paauglystėje sąsają su vienišumu/socialine izoliacija pensiniame amžiuje. Negera socialinių santykių patirtis ankstesniuose gyvenimo etapuose iš dalies gali paaiškinti, kodėl esant panašioms socialinėms aplinkybėms skirtingų asmenų vienišumo lygis skiriasi. Taigi viso gyvenimo patirtis turi įtakos žmogaus gerovei vėlesniame amžiuje. Jei žmogus turėjo neigiamą socialinių santykių patirtį per visą gyvenimą, pagyvenusiame amžiuje išgyvens vienišumą. Ankstyvi socialiniai santykiai turi įtakos tam ar būsime atsparūs vėliau iškilus gyvenimo sunkumams. Saugumo jausmas prasideda nuo prieraišumo vaikystėje ir tai paveikia visus vėlesnius santykius.

– Koks procentas jūsų apklaustųjų pasisakė jaučią socialinę izoliaciją, bet nesijaučią vieniši?

– Aš savo tyrime nustačiau sąsajas tarp socialinės izoliacijos ir išgyvenamo vienišumo. Vadinasi, kuo žmogus labiau socialiai izoliuotas, tuo jis patiria didesnį vienišumo jausmą. Kitaip tariant, iš visų socialiai izoliuotų asmenų gal vienas kitas tiriamasis ir galėjo nesijausti vienišas, bet tai labiau būtų išimtis.

– Kaip besijaučiantys vieniši ir socialiai izoliuoti žmonės vertina savo gyvenimo kokybę?

– Vienišumas, be abejo, daro poveikį gyvenimo kokybei. Vienišas žmogus yra labiau nepatenkintas savo gyvenimo kokybe.

Mokslininkai ypač daug tyrinėjo vienišumo ir sveikatos ryšius. Pavyzdžiui, ryšys tarp vienišumo ir depresijos yra nustatomas, tačiau neaišku, kas atsiranda pirmiau – vienišumas ar depresija. Perskaičius daugybę tyrimų apibendrinčiau, kad išgyvenantiems vienišumą žmonėms būdinga didesnė fizinių ir psichikos sveikatos problemų rizika.

Mano tyrimo duomenimis, iš visų gyvenimo sričių labiausiai išsiskyrė socialinių santykių sritis, kuo prastesnė artimų santykių kokybė ir mažesnis socialinis palaikymas, tuo labiau išgyvenamas vienišumas. Tyrimas taip pat parodė, kad vieniši blogiau vertina save, savo sveikatą, psichologinę gerovę, jausmus, aplinką bei savo bendrą gyvenimo kokybę palyginus su nevienišais.

Taip pat nustačiau ryšį tarp vienišumo ir dvasingumo, mano gauti rezultatai sutampa su kitų tyrimų išvadomis. Tyrimai rodo, kad sename amžiuje labai svarbus ryšys yra tarp dvasingumo ir gyvenimo kokybės. Žmonių, kurie reguliariai lanko bažnyčią, gyvenimo kokybė yra daug geresnė nei tų, kurie yra netikintys. Sutrikus sveikatai tikintis mažiau nerimauja, jį mažiau trikdo emocinės problemos, jo psichinė sveikata yra daug geresnė nei netikinčio žmogaus, kuris sunkiau išgyvena įvairius fizinius sutrikimus.

Mažai dvasingam žmogui dažnai atsiranda emocinių problemų, kurios trukdo normaliai socialinei veiklai. Tikinčiajam žmogui malda ir tikėjimas ne tik gerina sveikatą, bet suteikia energijos, jėgų.

Rašyti komentarą
Komentarai (8)

na mežinau

nedomina kažko tas feisbukas su savo keistenybėm, draugų paieškom ir t t . Suprantu jaunus žmones, bet vyresniem... Na ir ką man duos tai, kad bendrausiu su kažkuo ko nemačiau 40 ar 50 metų? jei tiek laiko neturėjau nieko bendro tai kokie bendrumai gali būti po tiekos metų? Atsakymas-jokių, nebent tik nenuoširdus smalsumas ir netikros šypsenėlės. O naujų draugų paieškos visiem žinomos kuo baigiasi :) amerikiečių gyvenančių afrikose išmaniai suaustos melo ir apgaulės pinklės. Ir ne tik jų

Pastebėjimas

Jei jaunystėje, brandžiame amžiuje neturėjote draugų, pomėgių, įdomių veikų, o santykiai su artimaisiais buvo komlikuoti- nepadės joks feisbukas.! Bendraukitem džiaukitės, mylėkite ir nereikės nieko kaltinti, kad esate vieniši. FB vyresniems žmonėms, kurie nelabai žino, kokios grėsmės socialiniuose tinkluose yra, ne naudos, o greičiau žalos gali atnešti.

Cha

Neturiu jokių problemų su vienatve. Net priešingai, vienam man daug geriau.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS