Suprato, kad nepažįsta savo vaiko

„Jau prieš pereinant į gimnaziją sūnus turėjo psichologinių sunkumų, tačiau tuo metu to nesupratau. Mes mažai kalbėjomės. Jis buvo gana uždaras, mokykloje konfliktuodavo su kitais vaikais, bet apie tai man niekada nepasakodavo. Kai auklėtoja pranešdavo, kad, pavyzdžiui, susimušė ar pastūmė kitą vaiką, dažniausiai kaltindavau jį, nes nežinojau viso konteksto”, – pasakojo Ramunė.

Tik atkūrusi ryšį su vaiku, iš jo sužinojo daugiau šokiruojančių faktų, pavyzdžiui, kad sūnus išeidavo į mokyklą, bet jos dažnai nepasiekdavo: „Jei tuo metu būdavau namie, jis kelias pamokas praleisdavo lauke. Jei dirbdavau, likdavo namuose, sakydamas, kad blogai jaučiasi.”

Visgi, lankant progimnaziją, problemos buvo mažesnės ir ne tokios ryškios.

„Sunku pasakyti, kada viskas pradėjo ristis žemyn, – tęsė Ramunė. – Sūnui perėjus į gimnaziją, viskas atrodė lyg pagerėję – susirado draugų, mokytojų buvo vertinamas kaip mandagus ir draugiškas. Tačiau netrukus vėl prasidėjo pabėgimai iš pamokų, konfliktai su mokytojais, panikos atakos. Auklėtoja skambina ir sako: „Pasiuntė mokytoją, išėjo iš pamokos arba sėdi tualete užsidaręs, nes panikos ataka.”

Ramunė sako išgyvenusi tikrą košmarą – pykčiai namuose, skambučiai iš mokyklos, sūnaus žodžiai: „Mama, aš susinaikinsiu save.“

„Ieškojome pagalbos dėl sūnaus, dėl psichologinių problemų jis atsigulė į ligoninę <…> Tuo metu jaučiausi visiškai palūžusi. Prisimenu, sėdžiu viena, prieš mane trys gydytojai, o aš suprantu – nieko nežinau apie savo vaiką. Išvažiuoju į darbą anksti, o grįžus vėlai – iškart miegoti. Mes tolome vienas nuo kito, o aš nemokėjau kurti ryšio su vaiku”, – atvirai pasakojo Ramunė.

Dėl elgesio problemų sūnus buvo pašalintas iš mokyklos. Moteris desperatiškai ieškojo, kas jį priimtų, bet išgirdo tik skaudžius žodžius: „Tokių vaikų mums nereikia.“ 

„Sūnus lankėsi pas psichologus, bendravau su Vaiko teisių tarnyba, pagalbą teikė socialiniai darbuotojai. Jie taip pat signalizavo, kad man trūksta tėvystės įgūdžių <…> Man iššūkis tuo laikotarpiu buvo išgyventi – išeinu į darbą ir nežinau, ką rasiu ir ar iš vis rasiu namie. Darbe mintys sukosi tik apie sūnų. Tačiau tik tada, kai pati pripažinau, kad nebesusitvarkau ir kad man tikrai trūksta efektyvaus bendravimo su vaiku, viskas pamažu pradėjo keistis”, – pasakojo moteris.

Nuo pirmų minučių pajutau – tai apie mane. 

Lūžio akimirka – psichologo kabinete

Kėdainių pagalbos šeimai centras, kaip partneris su Europos socialinio fondo agentūra, vykdo projektą „Kompleksinės paslaugos” (KOPA), kuris skirtas suteikti pagalbą asmenims ir šeimoms, sprendžiant kylančias socialines psichologines problemas. Viena iš projekto veiklų – teikiamos individualios psichologo konsultacijos, kurias pradėjo lankyti ir Ramunė.

Pasak jos, individualios konsultacijos su psichologe Rūta tapo lūžio tašku – akimirka, kai viskas nušvito. Tai buvo pirmas kartas, kaip pati sako, kai pokalbis sukosi ne apie sūnaus elgesį, bet buvo išklausyta ir ji – ne tik kaip mama, bet ir kaip žmogus.

„Nuo pirmų minučių pajutau – tai apie mane. Tada prasidėjo mano gyvenimas“, – pasakojo moteris. Konsultacijose ji pradėjo labiau pažinti save, o besikeičiantis elgesys, stiprėjantys gebėjimai valdyti stresą, pamažu pakeitė ir viską aplinkui. Kėdainiškė atrado ir sportą, ir įsiliejo į bendruomenę, kurioje kalbama apie streso valdymą, miegą, knygas. 

Pasikeitus mamos elgesiui, keitėsi ir santykiai su sūnumi. Ramunė pati išmoko reaguoti ramiai, gerbti jo pasirinkimus, bet aiškiai kalbėti apie pasekmes: „Mama isterikė dingo. Kalbamės tiek, kiek jis nori. Jei nepatinka jo sprendimas – pasakau, bet tai jo atsakomybė.“

Ramunės žinutė kitoms mamoms aiški: „Nebijokite kreiptis pagalbos. Nesigėdykite. Yra nuostabių specialistų. Ir kai atrodo, kad viskas griūva – tai gali būti pradžia.“

Psichologė: emociniams poreikiams turime skirti daugiau dėmesio

Kaip teigė psichologė Rūta Mazilauskaitė, Ramunės pavyzdys puikiai patvirtina, jog tėvams svarbu stiprinti asmeninius resursus – atrasti, prisiminti savo pomėgius, bendrauti su kitais tėvais, išgirsti jų patirtį.

Kalbėdama apie paauglių elgesį, ji atkreipia dėmesį, jog „pakitęs vaikų, paauglių elgesys, intensyvios emocijos ar, priešingai, užsisklendimas, atsiribojimas yra rimti signalai. Jie rodo, jog vyksta reikšmingi dalykai, pokyčiai, su kuriais pats vaikas ar paauglys nėra iki galo pajėgus susitvarkyti.“ 

„Deja, tėvai, pedagogai dažniau pastebi agresyvų elgesį, pyktį ir mažiau dėmesio paskiria tylesniems, uždaresniems jaunuoliams. Pastarieji vertinami kaip geri, sukalbami, nekeliantys problemų”, – sakė psichologė R. Mazilauskaitė, kurios vedamas individualias konsultacijas lankė Ramunė. 

Tačiau, kaip pabrėžė psichologė, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog internalūs (t. y. vidiniai, pvz., nerimas, depresiškumas ir kt.) sunkumai nėra mažiau reikšmingi nei eksternalūs (t. y. išoriniai, pvz., pyktis, agresija). Juo labiau sunkumus patiriantis uždaras, atsiriboti linkęs ir aplinkinių dėmesio nesulaukiantis vaikas tarsi gauna patvirtinimą, kad yra nematomas, nepastebimas ar jo patiriami išgyvenimai nėra pakankamai svarbūs būti pastebėti. Taip užsisuka ydingas ratas, kuriame nekalbant apie savo poreikius ir savijautą norimo dėmesio gali būti ir nesulaukiama. 

„Žvelgiant į šeimą kaip į sistemą, o į jos narius kaip į sistemos sudedamąsias dalis, svarbu prisiminti ir tai, jog tiek vieno šeimos nario problemos, tiek pozityvūs pokyčiai lemia pokyčius ir visoje sistemoje, tai yra – visoje šeimoje, – sakė R. Mazilauskaitė. – Darbe pastebiu, jog vaiko patiriami sunkumai gali būti įspėjamasis ženklas, jog šeimoje kažkas vyksta. Ir nebūtinai tai yra smurtas ar panašios problemos. Dažnai vaiko sunkumai signalizuoja apie kokybiško laiko kartu, galimybės išsakyti savo jausmus ar sunkumus stoką. Darbuose užsisukę, asmeninių sunkumų, įsipareigojimų turintys ar žinių, įgūdžių stokojantys tėvai nesuteikia vaikui reikiamo dėmesio. Galiausiai paauglystės tarpsnis ir jame patiriami vaiko / paaugliai iššūkiai, sunkumai priimami kaip laikina amžiaus tarpsnio dalis.”

Anot psichologės R. Mazilauskaitės, galvojant apie šio amžiaus tarpsnio ypatumus, tikrai reikia pripažinti, jog jaunuoliams labai svarbu tyrinėti save, aplinką ir tokiu būdu mokytis spręsti kylančius sunkumus. Todėl nors tėvai ir yra svarbi jauno žmogaus gyvenimo dalis, tačiau neišvengiamai norima atrasti atsakymus į klausimus: „Kas aš esu kaip nepriklausomas žmogus, kokie yra mano santykiai su bendraamžiais, romantiniu partneriu ar partnere?”

„Sėkmingo tyrinėjimo rezultatai pasireiškia jaunuolio tapatumo jausmu, kokybiškais santykiais su tėvais, bendraamžiais, akademiniais rezultatais ir pan. Kita vertus, patiriant nesėkmes ir dar neturint reikiamų įgūdžių gali pasireikšti nerimas, depresiškumas, panikos atakos, kiti psichosomatiniai simptomai ar net mintys apie savižudybę. Kita vertus, tokios situacijos, kraštutinumai dažnai tampa lūžio tašku, – sakė psichologė R. Mazilauskaitė. – Todėl labai norisi padrąsinti tėvus, kurie vaiko sunkumus laikui bėgant ima vertinti kaip asmeninę nesėkmę. Kartais prieinama prie apibendrinimų, jog esu „bloga mama / blogas tėtis“ ir pamirštama, kad sunkumai yra vystymosi, augimo ar apskritai santykių dalis. Ir nors jie gali varginti, tačiau dar nėra vienintelis įrodymas, jog su situacija susitvarkyti nepavyksta.“ 

Santykį su vaiku, paaugliu galime pabandyti pajusti kaip orą – kartais šviečia saulė, o kartais siaučia audra. Nepaisant to, neužsidarome ir į lauką einame.

Tėvams svarbu stiprinti asmeninius resursus

„Ramunės pavyzdys puikiai patvirtina, jog tėvams svarbu stiprinti ir asmeninius resursus – atrasti, prisiminti savo pomėgius, bendrauti su kitais tėvais, išgirsti jų patirtį ir pan., – sakė psichologė R. Mazilauskaitė. – Mokymasis stebint ir modeliuojant patirtis yra svarbi auklėjimo dalis. Todėl savimi besirūpinantys, efektyviai savo mintis, emocijas reiškiantys tėvai geba geriau priimti ir vaiko patirtis bei savaime tampa pavyzdžiu, rodančiu problemų sprendimo būdus. Tokiu būdu gali tapti lengviau paskirti laiko pasikalbėti su vaiku, išgirsti apie jo džiaugsmus ir rūpesčius“. 

Psichologė pateikė vaizdingą pavyzdį: „Santykį su vaiku, paaugliu galime pabandyti pajusti kaip orą – kartais šviečia saulė, o kartais siaučia audra. Nepaisant to, neužsidarome ir į lauką einame. Lygiai taip pat galime bandyti eiti ir į santykį su vaiku. Klausti, domėtis. Ir net jei konkrečiu metu norimo atsako nesulaukiama, parodyta tėvų iniciatyva yra kaip sėkla, žinutė, jog esi laukiamas ir priimamas“. 

Anot R. Mazilauskaitės, pakankamai gerai jaunuolio savijautai palaikyti užtenka bent vieno kokybiško santykio su suaugusiuoju. O juo gali būti mokytojas, socialinis darbuotojas, psichologas ar kitas žmogus, kuriam rūpi. 

„Todėl tikiu, jog kuo daugiau žinosime apie pagalbos galimybes, išdrįsime jomis pasinaudoti, tuo rečiau prieisime prie kraštutinumų“, – tikino psichologė. 

Pagalba prieinama visiems

Kaip teigė Jurgita Lazauskienė, Europos socialinio fondo agentūros veiklos ekspertė, projekto „Kompleksinės paslaugos“ veiklose jau dalyvavo 964 žmonės iš Kėdainių rajono, o visoje Lietuvoje – daugiau nei 58 tūkst. asmenų.

Anot ekspertės, kompleksinės paslaugos šeimai yra prieinamos visiems šalies gyventojams, kurie susiduria su įvairiomis gyvenimo situacijomis bei krizėmis. Šios paslaugos nekainuoja – jas finansuoja valstybė, pasitelkdama Europos Sąjungos lėšas.

„Toks modelis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasirinktas kaip prevencinis, siekiant išvengti gilesnių padarinių, kai sunkumai, problemos bei krizės, su kuriomis šeimos susiduria, nesprendžiamos laiku arba bandomos spręsti savarankiškai, jei specialistų pagalba sunkiai pasiekiama ar jiems neįperkama”, – sakė J. Lazauskienė. 

Projektas „Kompleksinės paslaugos (KOPA)“, kurio tikslas – užtikrinti kompleksinių paslaugų šeimai teikimą ir plėtrą tikslinės grupės asmenims visose Lietuvos savivaldybėse, finansuojamas 2021–2027 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos „Europos socialinio fondo +“ ir 2021–2027 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos bendrojo finansavimo lėšomis.