PAAUGLIAI IR SOCIALINIAI TINKLAI: LEISTI AR UŽDRAUSTI?

Apie tai, kada galima paaugliams leisti, o kada uždrausti socialinius tinklus ir kaip su jais būti partneriais, LNK žurnalistė klausė patarimo psichologės psichoterapeutės, Paramos vaikams centro steigėjos ir vadovės Aušros Kurienės.

– Kaip turėti gražų santykį su savo paaugliais, kurie, be abejo, nori naudotis socialiniais tinklais? Kokias ribas turėtų susidėlioti tėvai?

– Gražus santykis su paaugliais reiškia, kad tas santykis buvo kuriamas nuolat. Jeigu santykio nebuvo, kai vaikui buvo 10 metų, tai maža tikimybė – įmanoma, bet tam reikės įdėti daug darbo – kad jis būtų toks abipusiai tenkinantis, kai jam yra 15 metų. Tai tėvai, kurių vaikai dabar yra žymiai mažesni ir nori turėti gerą santykį, kai bus paaugliai, santykį turi kurti kasdien. Santykiai yra kasdien prižiūrimas dalykas. Reikia kasdien juos atnaujinti, peržiūrėti, įvertinti, pasidžiaugti, taisyti, jeigu jie sugenda ir t. t.

Dabar socialiniai tinklai tai, turbūt, yra kažkokios draudimo ribos. Kai vaikai yra maži, sakyčiau, pradinukams tikrai nėra reikalo gyvent socialiniuose tinkluose. Oficialiai koks nors feisbukas leidžia gyventi ten nuo 12 ar 13 metų, bet daug tėvų kolaboruoja, žinodami, kad vaikui nėra tos amžiaus ribos ir jis jau turi savo feisbuką ar kokią kitą paskyrą. Tai, sakyčiau, čia irgi vienas iš tokių atsakymų sau. Tėvai turėtų pasakyt, ką čia vaikas iš to išmoko – ar galima apeiti taisykles, kodėl tik šitas, o ne visas likusias, kurios yra tam pačiam socialinių tinklų gyvenime? Tai yra daug dalykų, kurie yra svarbūs, bet svarbiausia – domėtis, žiūrėti, su kuo tavo vaikas draugauja, ką veikia, kokią medžiagą deda ir t. t.

– Kokie būdai yra tinkami žiūrėti ir domėtis, o kokie jau nebe?

– Žiūrėjimo būdu. Tikrai nėra tinkamas būdas slapta ką nors daryti, bet kai vaikas susikuria savo paskyrą, tėvai turi turėti labai aiškią žinią, kad jie nori ir bus tos paskyros dalis tol, kol jis yra nepilnametis, kol tėvai yra atsakingi už jo saugumą ir gerovę, ir tikrai turi būtinybę ir galimybę domėtis, ką vaikas daro tame tinkle.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Dabar yra programėlės, kurias tėvai gali įsidiegti į savo telefoną ir per tą programėlę valdyti vaiko telefono turinį, valdyti programas, kuriomis gali vaikas naudotis ir tam tikru laiku išjungti internetą. Dalykas geras ar visgi yra tokia slidi riba tarp gero kontroliavimo ir privatumo pažeidimo?

– Na, aš manau, jog vaikas turi žinoti, kad tėvai tą daro. Jeigu tėvai įdėjo kažkokią programą į jo telefoną, jis turi žinoti, kad ta programa yra. Turi būti aptarta, kokiu tikslu tėvai ją įdėjo, ką jie darys su ta programa, kaip dažnai jie tą darys, ką jie ten žiūrės. Tai yra labai svarbu, kad tiesiog žinotum. Nes jeigu gali kas nors slapta į jo telefoną įdėti programų, tai reiškia, kad bet kas slapta gali ten įdėti kažkokių dalykų.

– Susitarus?

– Informavus. Aš nežinau, apie kokius mes čia susitarimus kalbam, bet kalbėjimasis yra vienintelis vaistas ir priešnuodis. Kalbėjimas apie tai, kas neramina, kas ten gali būt pavojinga, ką jis ten veikia, ką tėvai norėtų, kad jis neveiktų.

– Dabar pliusai ir privalumai. Nes mes žiūrime tų suaugusių akimis, kurie, iš esmės, augo be tų socialinių tinklų ir turime sugebėt suprasti tuos, kurie jau turi socialinius tinklus. Tai kokie gi gali būti pliusai paauglių naudojimosi socialiniais tinklais ir kokie minusai bei grėsmės?

– Na, turbūt tas pats, kaip ir mums visiems. Yra labai daug informacijos, prieinamumas susisiekti su žmonėmis, yra galimybė pamatyti kažkokių įdomių, juokingų ar naudingų vaizdų. Grėsmės tokios, kad toje erdvėje veikia taip pat ir nusikalstami žmonės, kaip ir geriečiai. Tai gali būt ir seksualinio išnaudojimo, ir įtraukimo į kažkokią netinkamą veiklą. Vaikas pats gali nesuprasti ir nežinoti, padaryti kažkokias nusikalstamas veikas, persiųsti savo draugų nuotraukas, įdėti savo netinkamą informaciją. Jis gali būt įpainiotas į kažkokias reklamas, kur jis nesupranta, ką veikia, gali per daug laiko ten įsitraukti ir supainioti prioritetus. Tai yra daug tokių pavojų, kurių vaikas pats nežino, jis negimė su pavojaus žinojimais.

– Ir nepaisant to, kad sakote, jog reikia kalbėtis, mes matome tokių atvejų, kur nepilnamečiai, mažamečiai yra įtraukiami į tam tikras veiklas, kur yra verčiami siųsti savo nuotraukas, savo įrašus, šantažuojami. Į kokius signalus reiktų atkreipti tėvams dėmesį, kokie galbūt vaiko elgesio pokyčiai galimi, kad galėtumėm įtarti, jog vyksta kažkas negero?

– Tai bet koks elgesio pasikeitimas – vaikas darosi uždaras, neprileidžia, yra prisikūręs kažkokių papildomų paskyrų. Ta prasme, bet kokia slapta veikla, kuri atsiranda, jau yra labai rimtas pavojaus ženklas. Kažkokie rimti pasikeitimai, jeigu, pavyzdžiui, vaikas nemiega, sutrikęs, nustojo valgyti, nustojo draugauti gali reikšti, kad jis gal yra įtrauktas į kažkokią trikdančią jį veiklą arba žiūri kažkokius trikdančius jį vaizdus. Ir tada labai svarbus yra tas santykis, nuo kurio mes pradėjom. Kokiam santyky su savo vaiku aš esu, ar jis pasipasakos, ar ne. Ir ką aš jam sakau – ar kad jis ateitų ir viską papasakotų, ar kad jis raportuotų tik apie pasiekimus ir gerą nuotaiką. Tai čia yra labai svarbu.