KAIP PADĖTI PAAUGLIUI IŠGYVENTI SAVĘS PAŽINIMO ETAPĄ?

„Pasikliauk tėvų patarimais – jie geriausiai žino, ko reikia vaikams“, „nemesk kelio dėl takelio“, „neskubėk suaugti“ – dešimtys ir net šimtai patarimų karta po kartos keliauja iš tėvų lūpų paaugliams į ausis, bet neretai – tik pro ausis. Tad kaip padėti paaugliui išgyventi sudėtingą savęs pažinimo etapą ir paskatinti drąsiai ieškoti savo kelių?

Nelipdykime pagal save

„Tėvams patarinėti paaugliams keblu, taip pat kaip ir sunku ar net neįmanoma neturėti su vaikais susijusių lūkesčių, nors taip šiems būtų geriausia, – sako psichologė, knygos „Atsakinga tėvystė“ autorė Jūratė Bortkevičienė. – Pirmiausia reikėtų, kad jie išgirstų iš mūsų esminę žinutę: mėgaukis gyvenimu, tik nežalok savęs. Visa kita praeis.“

Trijų vaikų mama įsitikinusi: siekdami, kad paaugliai gyventų pagal mus, dažnai neleidžiame jiems susivokti ir atrasti to, kas tinkama ir svarbu.

„Jei mes, suaugusieji, nesistengtume paauglių lipdyti pagal save, nebandytume jų matuoti pagal suaugusiųjų normas, mokėtume truputį atsitraukti ir būti šalia primindami savo palaikymą, bet nekontroliuodami, būtų geriausia pagalba“, – sako psichologė.

Kalbėtis ir išgirsti

Čia tėvų laukia ne vienas išbandymas – nesitikėti, kad kiekvienas keturiolikmetis jau žinos norįs būti gydytoju, suprasti, kad į jo širdį ir smegenis ateities matymas gali ateiti dar po dešimties metų, suprasti, kad paauglys gali veikti ne dėl savęs, o tam, kad pateisintų tėvų lūkesčius.

Pirmiausia reikėtų, kad jie išgirstų iš mūsų esminę žinutę: mėgaukis gyvenimu, tik nežalok savęs. Visa kita praeis.

Visas šis paauglystės spalvų spektras, anot J. Bortkevičienės, tėvams turėtų nuolat priminti, kad su savo vaikais šiuo laikotarpiu reikia nuolat kalbėtis ir juos išgirsti.

„Pripažinkime – juk apsidžiaugiame, kai vaikams paaugus galime atsitraukti nuo kasdienės globos ir pagaliau vėl turėti laiko sau. Na, kai vieną dieną paauglys užsidaro kambaryje. Pagaliau pailsėsime. Paskui sakome, kad paaugliai nebekalba, – atkreipia dėmesį psichologė. – Jie kalba, bet mes nesiklausome, nes tiesiog jų problemos atrodo menkos. Mes viską jau išgyvenę ir žinome, kaip bus, vaikai dar 50 kartų mirtinai susipyks su geriausia drauge ar draugu, išmoks atskirti, kas yra blogis, o kas gėris, sutiks ne vieną meilę, sakys, kad mokytojai gali taip elgtis, kaip negalima elgtis. Mūsų paaugliams visa tai svarbu šiandien ir mes turime tai išgirsti šiandien.“

Kai sustabdo klaidų baimė

Paauglių ateitimi besirūpinantys tėvai turėtų prisiminti ir tai, kad kartais jų atžalos nesiima tam tikrų veiklų ar iniciatyvų ne tik dėl to, kad bijo nesėkmės, bet ir dėl to, kad bijo nuvilti savo tėvus. Todėl, pasak J. Bortkevičienės, labai naudinga, kad suaugusieji dalytųsi ir kasdienėmis problemomis, jų sprendimais, ir savo paauglystės patirtimis.

„Bręstantiems vaikams naudinga suprasti, kad ir tėvų gyvenimas nepaprastas. Vertinga suvokti, kad visiems tenka spręsti problemas, kad nėra neklystančių ir kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, turi teisę veikti ir klysti“, – sako psichologė.

Bijodami papasakoti apie savo paauglystės klaidas, pasak jos, prarandame galimybę įvardyti jų priežastis ir pamokas. Pavyzdžiui, tai, kad didžiausias jų padarėme išgėrę, o šalia buvę suaugusieji mokėjo tik moralizuoti, bet nemokėjo paaiškinti.

Psichologė nesiūlo paauglystės vertinti kaip geriausio laiko apsispręsti dėl karjeros ar kitų planų. „Nereikėtų paaugliams akcentuoti – dabar tavo laikas. Niekur tu nepavėluosi, nebent jei įniksi į priklausomybes. Nenorėkime, kad paaugliai elgtųsi kaip keturiasdešimtmečiai, – ragina J. Bortkevičienė. – Šiandien jie mato pavasarį, rytoj – vasarą, šiandien myli, rytoj nekenčia – tokia yra paauglystė. Bandyti ir atrasti galima bet kuriuo laiku. Nėra tam nei geriausio laiko, nei amžiaus ribos.“