Prieraišumas, arba prisirišimas, populiariai apibūdinamas kaip atsidavimas, meilė, rūpestis. Kartais ši sąvoka naudojama ir neigiamam santykiui apibūdinti, tokiam kaip reikalavimas būti kartu, baimė atsitraukti nuo mylimo asmens, didelis pavydas.

Kodėl būtina apie tai kalbėti

Prieraišumo sąvoką ir teoriją apie prieraišumą XX a. sukūrė anglų mokslininkas Johnas Bowlby. Jo nuomone, prieraišumas formuojasi nuo gimimo iki antrųjų gyvenimo metų, o vystosi visą gyvenimą, t. y. gali keistis bėgant metams ir įgyjant patirties.

Suaugusiojo gyvenime prisirišimas išlieka kaip svarbus santykių tarp žmonių aspektas, o ne vaikiško elgesio dalis. Dalis žmonių, jau būdami suaugę, vis neužmezga nuolatinių, artimų santykių, neranda partnerio, nes bijo su kuo nors suartėti.

Štai šešerių metų berniuko, turinčio sunkumų bendraujant darželyje su kitais vaikais ir auklėtojomis, pavyzdys. Jis supykęs kandžioja kitus vaikus, rėkia, spardosi. Toks elgesys jį išskiria iš bendraamžių, nes šešerių metų amžiaus vaikai geba geriau valdyti savo stiprias emocijas.

Jo gyvenimo istorijoje dalyvauja ir dalyvavo daug žmonių, tačiau nė vienas nebuvo pakankamai arti: tėvai daug keliauja darbo reikalais po pasaulį, kol buvo kūdikis, juo rūpinosi dvi auklės ir iki šešerių metų jis jau buvo lankęs tris darželius. Ši istorija ir paskatino rašyti apie prieraišumo svarbą santykiams vaikystėje ir tapus suaugusiuoju.

Jau nuo gimimo vaiko elgesys ir tokios jo formos, kaip čiulpimas, sekimas akimis, šypsena, verkimas, susiformavusios vykstant evoliucijai, leidžia jam prisikviesti suaugusį žmogų, padėsiantį išgyventi (nesušalti, nemirti iš bado, bendrauti). Į kūdikio šypseną, verkimą, rėkimą besirūpinantis asmuo atsiliepia šypsena, kalbinimu, prisilietimu, nešiojimu. Taip užsimezga vaiko ir juo besirūpinančio asmens ryšys, kuris, vaikui augant, tampa jo santykių su kitais palaikymo būdu ir vadinamas prieraišumo stiliumi.

Mūsų visuomenėje įprasta, kad kūdikiu nuolat besirūpinantis asmuo yra mama. Tačiau juo gali būti ir tėtis, išėjęs vaiko auginimo atostogų ar nuolat su kūdikiu būnanti auklė. Svarbu, kad vaiko gyvenime būtų toks nuolatinis asmuo.

Skirtingi etapai

Prieraišumo vystymasis prasideda labai anksti ir pereina keletą etapų. Pirmieji du vaiko gyvenimo mėnesiai vadinami priešprieraišumo stadija. Tuomet kūdikis rodo įvairius signalus: prisiglaudžia, siekia, seka akimis. Suaugęs kūdikiu besirūpinantis asmuo dažniausiai į tokį elgesį atsiliepia priglausdamas, kalbindamas, rodydamas. Tuo laikotarpiu kūdikis dar neišskiria vieno asmens kaip paties svarbiausio ir į visus jam dėmesį rodančius žmones reaguoja vienodai.

Laikotarpis nuo dviejų iki septynių mėnesių vadinamas prieraišumo vystymosi stadija. Kūdikis pradeda atskirti nuolat juo besirūpinantį asmenį nuo kitų žmonių, todėl pažįstamiems žmonėms lengviau sukelti kūdikio šypseną ar rankų tiesimą, tačiau jis ramiai leidžiasi paimamas ant rankų ir atėjusios aplankyti mamos draugės.

Aiškus prieraišumas būdingas vaikui nuo septynių mėnesių iki dvejų metų. Tuomet jis jau stipriai prisirišęs prie jam artimų asmenų ir jaučia didelį stresą susidarius situacijoms, kai nuo jų atsiskiria. Tokio amžiaus vaikas tampa neramus ir pradeda verkti mamai nuėjus į kitą kambarį arba kai jį pakalbina nepažįstamas žmogus.

Vienų metų amžiaus vaikų mamos dažnai guodžiasi viena kitai, kad nė akimirkos negali atsitraukti nuo savo vaiko, nes šis į tai reaguoja verkimu. Šiuo etapu yra normalu, kad vaikas taip audringai reaguoja į mamos atsitraukimą ir džiaugiasi jai sugrįžus. Mama ir tėtis turėtų nebijoti tokių vaiko reakcijų, nes jos vaikui augant išnyksta. Mamai reikėtų sunerimti, jei vaikas niekaip nereaguoja į jos išėjimą ir nerodo jokių emocijų jai sugrįžus arba yra labai sudirgęs jai sugrįžus, mamai sunku greitai jį nuraminti.

Kai vaikas paauga ir pasiekia dvejų trijų metų amžiaus ribą, jis labiau pajėgia valdyti savo emocijas, suprasti mamos tarimąsi dėl trumpų išsiskyrimų ir ramiai palaukti jos sugrįžtant. Saugaus ir sveiko prieraišumo formavimuisi reikia nuolatinio, ramaus, nuoseklaus suaugusiojo rūpinimosi vaiku. Būtent tas asmuo paremia vaiko norą tyrinėti pasaulį pradėjus šiam vaikščioti: žavisi, džiaugiasi vaiku, padeda tam tikrus veiksmus atlikti jam pačiam, prižiūri, kai šis atsitraukia, taip pat pasitinka džiugiai, kai vaikas sugrįžta, apsaugo, nuramina, jei vaikas išsigąsta, paaiškina, kas vyksta aplinkui.

Būdamas suaugęs, saugiai prisirišęs žmogus susiranda draugų, partnerį, nebijo santuokos ir šeimos gyvenimo.

Nesaugus priešaišumas formuojasi

Vakarų Europos visuomenėse nustatyta, kad apie 60 proc. žmonių turi saugaus prieraišumo (prisirišimo) stilių. Kartais  matome šešerių septynerių metų ir vyresnius vaikus, sunkiai atsitraukiančius nuo savo mamų, nors jau dvejų trijų metų amžiaus vaikas gali atsiskirti ir praleisti tam tikrą laiko dalį be mamos. Apie tokį vaiką paprastai sakoma, kad jis per daug prisirišęs. Jis nėra per daug prisirišęs, jis prisirišęs nesaugiai. Kaip ir nesaugiai prisirišęs tas, kuris rodo, kad jam nereikia tėvų rūpesčio, draugų.

Kaip susiformuoja nesaugus prieraišumas? Kaip ir saugaus prieraišumo stilius, taip ir nesaugus prieraišumas formuojasi esant dar labai ankstyvo amžiaus. Pagrindinės priežastys formuotis nesaugiam prieraišumui yra vaiko užsitęsusi liga, jo audringas temperamentas, mamos liga ir dėl to įvykęs vaiko atskyrimas nuo jos arba mamos charakterio ypatumai.

Jei besirūpinantis vaiku asmuo neatsižvelgia į vaiko poreikius, o įkyriai reikalauja, siūlo, kas, jo manymu, geriausia, kontroliuoja vaiko elgesį ir jo aplinką, vaikas gauna žinią, kad artimi santykiai grėsmingi.

Pavyzdžiui, mama gali reikalauti suvalgyti kotletą, nors vaikas stumia lėkštę nuo savęs, lankyti šokius (nes formuojasi graži laikysena), nors vaikas išsako norą užsiimti imtynių sportu.

Tuomet vaikas pradeda vengti bendravimo ir pasineria į aplinkos tyrinėjimą. Jis slepia savo emocijas nuo kitų žmonių, demonstruoja didelę nepriklausomybę ir pasitikėjimą savo jėgomis. Toks vaikas darželyje, mokykloje gali likti nepastebėtas, nes dažnai žaidžia vienas, yra užsidaręs, bando aplinkiniams sakyti, kad nenori su kitais žaisti ar bendrauti, nes turi sau pačiam įdomios veiklos.

Vėliau, būdamas suaugęs, toks žmogus gali daug pasiekti, nes orientuojasi į sėkmę, rezultatus, arba, atvirkščiai, daug ką daryti lėtai, tačiau nemoka užmegzti ir išlaikyti tarpasmeninių santykių, dažnai būna vienas.

Nesaugus prieraišumas formuojasi ir tada, kai vaiku besirūpinantis asmuo yra ne visada vaikui prieinamas: kartais rodo didelę meilę, glaudžia prie savęs, o kartais atstumia vaiką. Vaikas nesupranta, kodėl taip keičiasi mamos nuotaika ir jos santykis su juo, todėl gali tapti irzlus ilgai besitęsiančiais periodais, kuriuos jam sunku valdyti. Jis turi daug stiprių jausmų, kurių nepajėgia sutalpinti savo viduje. Darželyje, mokykloje toks vaikas ūmiai supyksta, kai pasijaučia atstumtas kitų vaikų ar jo norai ribojami.

Augant jam sunku elgtis savarankiškai, pagal priimtas bendravimo taisykles. Suaugęs toks žmogus siekia artimų santykių, bijo likti vienas, tačiau nemoka sugyventi su kitais, dažnai šalia esančio žmogaus savarankiškumą priima kaip atstūmimą ir reikalauja būti kartu arba grasina nutraukti santykius. Toks bendravimo stilius glumina aplinkinius žmones ir jie gali siūlyti nesaugiai prisirišusiam žmogui ieškoti pagalbos.

Prieraišumo stilius gali kisti nuo nesaugaus į saugesnį, jei vaikas ar suaugusysis su nesaugiu prieraišumo stiliumi savo gyvenime užmezga artimus santykius su saugiai prisirišusiu žmogumi. Šie santykiai gali tapti žinute, kad artumas gydo.