– Kaip išvengti nereikalingo streso ir kuo sklandžiau pasiruošti naujiems mokslo metams?

– Su kiekvienu rugsėju šeimoms su vaikais ateina pokyčiai. Kiekvienas pokytis reikalauja prisitaikymo prie jo. Tam būtina papildomai įdėti energijos ir pastangų, o tai yra stresas. Pats savaime stresas nėra nei gerai, nei blogai, tai adaptavimosi reakcijos. Kaip stipriai fiziškai ir emociškai mus paveiks priklauso ir nuo nervų sistemos ypatumų, ir nuo mūsų suvokimo, ir pasiruošimo prisiderinti prie neišvengiamų pokyčių.

Iš esmės mūsų tikslas nėra streso ir su tuo susijusių emocijų vengimas. Tai tiesiog neįmanoma. Mūsų tikslas yra per pasirengimą, per iššūkių įveikimą išmokti naviguoti pokyčių situacijose taip, kad stiprintume savo atsparumą, emocinės savireguliacijos ir savivokos gebėjimus tam, kad kuo geriau prisitaikytume pasikeitusioje kasdienybėje. Tokių svarbių gebėjimų bei patirčių suvokimo palaipsniui turime mokyti ir vaikus.

– Kaip išsiugdyti psichologinį atsparumą ir kaip to išmokyti vaikus?

– Suaugusiems svarbu prisiminti, jog tokie kompleksiniai gebėjimai formuojasi palaipsniui, su kiekviena, kad ir nedidele patirtimi, tad vertėtų išsikelti adekvačius vaiko raidai lūkesčius. Tam, kad santykiai šeimoje išliktų šilti ir pagarbūs, kad nenusiviltume dėl pernelyg aukštų ar per žemų savo pačių susikurtų lūkesčių į vaiką.

Taigi, mokslo metų pradžioje mums svarbu ne tiek apsaugoti vaiką nuo galimų sunkumų, kiek stiprinti tų sunkumų įveikos gebėjimus. Tai pareikalaus tėvų suvokimo, situacijos matymo ir galimybių (savo ir vaiko) vertinimo, kantrybės ir nuoseklumo. Svarbiausia – kasdienis vaiko auklėjimas, siekiant išugdyti svarbių įgūdžių, kurių vaikui prireiks ne tik jo dabartyje, bet ir suaugus.

Rugsėjis su visais jo ypatumais – tai nėra netikėtai iškrentantis sniegas ant galvos. Tai prognozuojami įvykiai šeimos gyvenime. Vaikai išeis į mokyklą, pasikeis jų dienotvarkė, neišvengiamai pasikeis ir tėvų dienotvarkė. Tai yra santykinai lengviausia dalis numatant būsimą kasdienybę. Sudėtingiausia būna numatyti tiek savo pačių, tiek vaikų emocines reakcijas.

– Kaip tas emocijas suvaldyti?

– Tam, kad tinkamai, su suvaldomomis emocijomis susitvarkytume su pokyčiais, yra svarbi užimtumo logistika, suderintas kasdienos veiklų tinklelis. Kiek laiko užims kelionė į mokyklą ir darbus, kada keltis ir kada eiti miegoti, kokia yra vaikams būrelių galimybė, kaip ir kada jie grįš namo – patys ar kažkas turės tuo pasirūpinti, kas ir kada pasirūpins maistu. Toks tinklelis nusistovės tik ilgainiui. Svarbu nepamesti tikslo, dėl ko čia visa tai darom.

Teks pasiruošti atlaikyti nenumatytų situacijų ir su tuo susijusių emocijų antplūdį. Kai turime nuostatą, kad tikrai rasime sprendimą bei išeitį, tada daug mažiau patiems „nurauna stogą“. O tai savo ruožtu suteikia mums daugiau erdvės ir sau, ir vaikams neišsemiant visų savo kantrybės resursų. Tuo pačiu vaikai po kruopelytę įgauna patirties, kad nėra padėties be išeities, tik reikės pasistengti ir jos paieškoti.

Pavyzdžiui, didmiesčiuose staiga, nuo pat rugsėjo pradžios, padidėję transporto kamščiai ne vieną išveda iš kantrybės, ne visada alternatyvaus kelio paieškos atneša palengvėjimą. Visa tai padidina rytinę įtampą šeimoje. Tokiose situacijose, kurių sukontroliuoti negalime, gana dažnai kyla itin stiprios pykčio emocijos. Čia labai svarbu sau patiems iš anksčiau žinoti, kas padeda atlaikyti tas situacijas.

– Kaip suvaldyti pyktį, stresą, nerimą?

– Vienas efektyviausių būdų yra sąmoningai išlaikomas kvėpavimo ritmas. Kai esame veikiami streso, kvėpavimas tampa paviršutiniškas ir neritmingas, tai biologinė kūno reakcija aliarmo sistemoje „kaukis“ arba „bėk“. Kai kvėpavimas yra patogiai ritmiškas, smegenys iš kūno gauna informaciją, kad aliarmo nebereikia, ir mes aprimstame. Kai įgundame suvaldyti stiprias emocijas, savo pačių pavyzdžiu parodome vaikui, kad tai yra įmanoma. Tik vėlgi turime prisiminti, kad savireguliacijos gebėjimas vaikams formuojasi palaipsniui, ir užtrunka ne vienerius metus. Taigi, pasireguliuojame savo lūkesčius, kiek vaikas savo amžiuje yra pajėgus tvarkytis su stipriomis emocijomis.

– Apie ką svarbu pasikalbėti su vaikais?

– Labai svarbu jiems paprastai, bet suprantamai paaiškinti pasikeitusią kasdienybę, kodėl dabar reikės keltis ar eiti miegoti būtent tada, ar kad pasiimti ateis mama, o ne tėtis, arba kad reikės patiems sugalvoti ką veikti, arba kad pamokų ruošai teks dalintis kompiuteriu. Ramiai, ne gąsdinant, be apgailestavimo ar nusivylimo ir būsimo vargo balse. Vaikai perima tėvų emocijas, net nesuprasdami iš kur jos tokios. Stebėdami tėvų emocijas vaikai išmoksta reaguoti į situacijas ir susidaro nuomonę apie save.

Žinoma, tėvams reikės suruošti viską vaikams į mokyklą. Tam teks iš anksto numatyti lėšas. Tokia yra suaugusiojo pareiga. Svarbu nekaltinti vaiko, kad dėl jo poreikių, dėl to, kad išaugo, sunešiojo ar išnaudojo dabar teks tiek pinigų išleisti. Taip įskiepysime, jog vaiko poreikiai yra kažkas nepriimtino, varginančio, dėl ko jis pats kaltas, kad jį gali atstumti, nemylėti ar sumenkinti. Visų žmonių natūralus poreikis yra jaustis priimtam. Pirminių įgūdžių, kaip to pasiekti, išmokstame šeimoje. Jei vaikas patiria, kad toks, koks yra, jis yra priimtinas, formuojasi didesnis pasitikėjimas savimi ir tėvais, o per tai tvirtesnis gebėjimas įveikinėti savuosius gyvenimo iššūkius.

Kai vaikas nepatiria priėmimo jausmo, klaidų ir bandymų būdu ieško visų jam įmanomų būdų tą poreikį patenkinti. Vieni vaikai išmoksta užgniaužti savo poreikius, kiti – išsireikalauti per jėgą. Kaip kada dažniau pasiseka jų aplinkoje, taip ir įsitvirtina.

– Ar tai reiškia, jog turim tenkinti visus vaiko norus?

– Ne, ribos ir susitarimai turi būti, jie moko vaikus atsakomybės. Kalbame apie poreikį jaustis ryšį, santykį, būti kam nors priimtinu net jei esi netobulas, o ne nusipelnyti to poreikio patenkinimo. Pastarasis vaiko patirtinis dėsnis galėtų skambėti maždaug taip: „jei būsi geras berniukas, tai tave mylėsiu, jei ne – tu man nereikalingas, našta“.

Mes, tėvai, žinoma, kad mylim savo vaikus, žinoma, kad norime jiems visa ko geriausio. Tik vien meilės čia nepakanka. Reikės mums išmokti tą meilę parodyti vaikui, suprantamai pasakyti, aiškiai išreikšti, kad jis ją pajustų, ypač kuomet jam yra sunku, kai jis turi išspręsti savąsias problemas. Pavyzdžiui, kaip susirasti draugų naujoje klasėje. Arba kaip būti, kai jo draugai draugauja ir su kitais vaikais. Arba kai draugai nebedraugauja su juo. Čia veikia tas pats poreikis būti priimtam.

– Kaip padėti vaikui prisitaikyti naujoje aplinkoje?

– Kai vaikas patiria priėmimą šeimoje, jam daug lengviau yra rasti būdų, kaip būti priimtu ir kitoje aplinkoje.

Atmetimo, nepriėmimo baimė yra viena stipriausių žmogaus gyvenime. Ji gali žlugdančiai veikti tiek gebėjimų raiškoje, tiek bendravime, tiek santykiuose su kitais žmonėmis. Atmetimo baimė visada šaknimis eina į vaikystę. Dėl to labai svarbu, kad vaikai gautų šansų patirti, kad jie priimtini, kad viskas su jais gerai, kad jų poreikiai yra svarbūs, kad jų nuomonė yra reikšminga, kad jų noras prisidėti yra priimamas, kad jie yra pajėgūs tiek, kiek gali.

Jei mes kasdienybėje, kad ir po nedaug, randame progų ir išreiškiame tai savo vaikui, jis auga pasitikėdamas savimi ir tėvais. Jam natūraliai atkrenta būdai išsilupti svarbos jausmą per jėgą, per atsiribojimą, per pataikavimą ar manipuliacijas ir melą.

Rugsėjis yra ypatingas mėnuo tėvams. Jis primena, kad atėjo metas pasitikrinti, kokius svarbos akcentus renkasi auklėjant savo vaikus. Siūlau tėvams užduoti sau šiuos klausimus:

· Vaiko pasiekimai kaip gero gyvenimo ateityje garantas? O kaip su dabartimi?

· Vaiko būreliai, treniruotės ir didelis užimtumas kaip priešnuodis netinkamam elgesiui ar draugystei? O gal kaip gilėjanti ryšio su vaiku bedugnė?

· Duoti vaikui tai, ko pats ar pati negavau, teko išsižadėti, suklydau pasirinkime? O gal tai savo gyvenimo nepragyventos versijos instaliavimas to nepalaikančioje operacinėje sistemoje?

· Lūkestis, kad kita mokykla, klasė, mokytoja pagaliau pakeis mano vaiką? O gal reikia keistis pačiam?

· Šimtą kartų taikytos priemonės neveikia. Kodėl tikiuosi, kad šimtas pirmas kartas atneš norimų rezultatų?

· Norėčiau, kad vaikas iš pirmo karto viską suprastų, darytų teisingai, tinkamai pasirinktų. Kad manęs klausytų. O gal kad kuo mažiau kvaršintų man galvą ir leistų gyventi kaip noriu?

· Atsakymus ne visada lengva rasti. Tą mokykloje visi patiria. Bet kai juos randi, jie atrodo labai paprasti.