PSICHOLOGĖ D. BUBNIENĖ: VYRAMS TAIP PAT SKAUDA

Metų kaunietė psichologė Dovilė Bubnienė vieno recepto, kaip padėti į gyvenimo aklavietę patekusiems žmonėms, sako neturinti. Tačiau ji padeda susivokti ir patiems rasti sprendimą.

Metų kaunietė psichologė Dovilė Bubnienė vieno recepto, kaip padėti į gyvenimo aklavietę patekusiems žmonėms, sako neturinti. Tačiau ji padeda susivokti ir patiems rasti sprendimą.

– Dovile, miestiečiai išrinko jus Metų kauniete, aukštai vertindami jūsų teikiamą psichologinę pagalbą. Nūnai daug kam jos reikia, tarp mūsų – daug nelaimingų žmonių. Ką daryti, kad tokie nebūtume?

– Išeiti iš krizės ir būti laimingam yra du būdai: keisti situaciją arba požiūrį į ją. Daugiau kelių nėra. Jei žmogus nekeičia nei požiūrio, nei situacijos, bus piktas, nepatenkintas, nelaimingas. Tai daro neigiamą įtaką santykiams su artimaisiais, kolegomis. Man pačiai yra tekę keisti ne tik požiūrį, bet ir situaciją.

– Dėl to dirbate ne tik Kauno apskrities vyrų krizių centre, bet ir Vilniaus apygardos probacijos tarnyboje mediatore? Beje, koks tai darbas?

– Mediatorės profesija yra palyginti nauja, kai, pavyzdžiui, dviem šalims besiginčijant, reikia priimti sprendimą: atlyginti žalą ar patvirtinti taikos sutartį. Panašiai tenka tarpininkauti ir tuomet, kai ginčijasi, nesutaria, tarpusavio bendravimo sprendimo ieško poros. Taigi, derinu du darbus, atlikdama tai, kas man patinka ir kas garantuoja pajamas pragyvenimui. Krizių centre vykdoma tik projektinė veikla ir, kadangi nėra finansavimo, dirbame vien savanoriškais pagrindais.

– Daug žmonių blaškosi po kelis darbus, kad pakankamai užsidirbtų, pervargsta, nejaučia gyvenimo džiaugsmo ir nugrimzta į dvasinę krizę. Jūs šypsotės, atrodote laiminga. Patarkite, kaip tokiai būti?

– Aš nedaliju patarimų, stengiuosi nesiūlyti sprendimų. Labiau siekiu būti palydove, į krizę patekusiam žmogui pačiam ieškant išeities. Kai jis tai daro, labai nesunku padėti, nes žino, kas  kankina, ko norėtų. Aš iš prigimties esu optimistė, o gyvenimo negandoms užklupus išsiugdžiau savybę į problemas žiūrėti paprastai, nesureikšminti to, ko negaliu pakeisti. Privalėjau daug dirbti, kad išlaikyčiau šeimą, ir tai darau. Greta to, kaip ir visi žmonės, turiu teisę kažką malonaus gauti sau. Man tai yra mano visuomeninė veikla.

– O jei maloniai veiklai nelieka laiko?

– Kiekvienas turi teisę rinktis ir tai daro pagal savo gyvenimo filosofiją. Apie ją dažnai kalbuosi su klientais. Pavyzdžiui, ar labai svarbu būti materialiai turtingam, kas yra tikrosios vertybės, kam teikti pirmenybę. Daug problemų kyla būtent dėl požiūrio.

– Kaip jį keisti, pradėti mąstyti kitaip?

– Kai pas mane ateina nusivylęs, nelaimingas, piktas žmogus, pirmiausia stengiuosi įžvelgti, kas jame yra stipraus ir gražaus. Mano tikslas – tai atrasti ir parodyti jam pačiam. Kai žmogus pradeda žiūrėti į pasaulį kitomis akimis (juk pasaulį ir žmones reikia mylėti), daug kas keičiasi. Šypsena gydo. Tai yra svarbiausia.

– Jau seniai teikiate psichologinę pagalbą, taigi žinote, kokios priežastys mus dažniausiai priveda prie dvasinės krizės?

– Priežasčių yra daug. Vyrus (ar jie kreipiasi vieni, ar ne) mūsų darbe galime suskirstyti į tris dideles tikslines grupes. Viena jų – tarpusavio santykių problemos darbe arba šeimoje.

Kita dalis – vyrų smurtas namuose, šeimoje. Įsigaliojus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui sprendimus priima teismas. Smurtavusiesiems yra skirta psichologinė programa, kurios metu jie mokosi analizuoti savo elgesį, jausmus, reakcijas, taikyti naujus priimtinus būdus. Vienas kitas, suvokęs, kad elgiasi negerai, į Kauno apskrities vyrų krizių centrą ateina savo noru, bijodamas prarasti artimuosius.

Trečioji grupė – smurtą artimoje aplinkoje patiriantys vyrai.

– Ir tai nebėra reti atvejai?

– Vyras nesiskundžia, jei moteris jį pakumščiavo. Sako, kas čia tokio, tai – ne smurtas. Bet iš tikrųjų labai svarbu kalbėti apie tai, paneigti stereotipą, kad smurtauja tik vyrai. Domėjausi užsienio statistika ir ji nustebino. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje iš penkių smurto aukų dvi jų yra artimoje aplinkoje nukentėję vyrai.

– Nejaugi moterys tampa vis agresyvesnės?

– Yra teorija, kad vyrai moteriškėja, moterys vyriškėja. Galvočiau, kad tai tarpusavio santykių problema. Vyksta nepaskelbtas karas tarp lyčių, net straipsnių komentaruose moterys šaudo į vyrus, šie – į moteris. Atodytų, kad nei šilumos, nei meilės, nei pagarbos nebėra. Žmonėms to labai trūksta.

– Kaip manote, kodėl prarandame tai, ko reikia?

– Norint atsakyti į šį klausimą reikėtų atlikti gilius sociologinius tyrimus. Tarp mūsų labai daug vienišių, nors  žmogus yra sociali būtybė, iš prigimties nelinkęs būti vienas. Visi nori būti mylimi. Kol jauni – myli karštai, nuoširdžiai, nesavanaudiškai. Vėliau, patyrus nusivylimą, karti patirtis išlieka net ir ieškant naujo draugo, juolab sulaukus vyresnio amžiaus. Apsistatoma gynybinėmis sienomis. Vienišos 40–50 metų moterys dar rūpinasi savimi, o vyrai paprasčiausiai auginasi alaus pilvuką. Nors irgi nori meilės, bet nesistengia. Ir vyrui, ir moteriai neradus to žmogaus, su kuriuo būtų gera, likus vienam yra sunku.

– Vyrai skundžiasi vienatve?

– Labai. Neretai jie skaudžiau, nei moterys išgyvena skyrybas. Čia mes tikrai stipresnės. Gal iš dalies dėl to, kad vaikai lieka su mumis. Vyrai laiku neatkreipia dėmesio į moters žodžius, norus. Juos reiškiant numoja ranka: pakalbės, ir praeis. O kai po dešimties bendro gyvenimo metų moteris praneša nunešusi pareiškimą skyryboms, nustemba: kas atsitiko, juk viskas buvo gerai, kodėl taip staiga žmona sumanė skirtis?

– Ir vis dėlto ką tokiais atvejais patariate?

– Jei moteris prarado susidomėjimą vyru, jos meilę, pagarbą jam susigrąžinti būna sunku, jei iš viso įmanoma. Kai viskas išardyta, sunku sugrąžinti nuoširdžius santykius, juolab intymius. Bendrauti kalbant apie pietus ir orą yra viena, o  gyventi visavertišką gyvenimą poroje – kas kita.

– Vadinasi, jūs patariate tokioms poroms skirtis?

– Ne, skyrybos nėra išeitis. Kai pora sako, kad skirsis, bet ateina apie tai pranešti abu, yra užuomina, kad jie nori būti kartu. Akivaizdu, kad jie vis dar kartu ieško sprendimo. Blogiau, kai vienas iš jų sako: tau reikia, tu ir eik. Neskubu patarti skirtis, ypač jei šeimą sukūrė būdami jauni, mylėję tikrai nuoširdžiai ir be išskaičiavimo. Tokioms poroms reikia padėti, patarti iš jų santykių išeliminuoti netinkamas reakcijas, kurios išveda iš pusiausvyros, provokuoja konfliktus.

– O jei skyrybų priežastis – neištikimybė? Bent jau krizę šeimoje ji sukelia didelę ir žmonės turbūt ateina pas jus patarimų?

– Neištikimybė net ir šiais moderniais laikais labai skaudi. Šeimos vertybės ir tradicijos yra tos pačios: pora yra du žmonės, o ne trys. Tačiau net ir tokiu atveju neskubu patarti skirtis. Pirmiausia išduotiesiems patariu nekaltinti savęs. Jei sutuoktinis išdavė, tai buvo jo savanoriškas pasirinkimas. Juk ir įsimylėjus kitą galima pasikalbėti šeimoje, aptarti situaciją kartu.

Žmogus, kuris yra išduotas, jaučiasi įskaudintas. Reikia laiko, kad jausmai susigulėtų. Būna sutuoktinių, kurie supranta vienas kito situaciją ir atleidžia. Suvokimas, kad negalėsi atleisti, užgula didele našta, nors ne visiems išsiskyrus lengviau. Yra ir tokių, kuriems išdavystė prilygsta didžiausiai gyvenimo tragedijai, jie netgi pakelia ranką prieš save.

– O jeigu trenkė durimis ir išėjo visiems laikams?

– Pirmiausia, ką sakau vyrams – krizės, skyrybų ir jokio kito skausmo negalima malšinti alkoholiu. Jis apskritai labai apsunkina visus sprendimus, skyrybų atveju – taip pat. Jei žmona ar vyras išėjo, patariu užsiimti kūryba ar sportu. Kitas kelias – daryti gerus darbus, padėti žmonėms. Tai padeda nukreipti dėmesį nuo savo išgyvenimų, tapti reikalingam kitiems.

Trečias kelias – atrasti tikėjimą. Daug kam tai patariu ir turiu pavyzdžių, kad padėjo ne vienam.

Visi esame žmonės, ir labai jautrūs. Vyrai – taip pat, jiems taip pat skauda, tik kartais jų reakcija, požiūris į kai kuriuos dalykus, elgesys tam tikrose situacijose yra kitoks. Pavyzdžiui, mes, moterys, norime, kad vyras sureaguotų, o jis santūriai tyli. Arba trenkia durimis ir išeina. Bet jam skauda. Reikia mokėti ne gilinti konfliktą, o suprasti vienam kitą. Protingi sutuoktiniai galvos vienas apie kitą net ir susipykę. Vyrai paprastai greičiau stengiasi susitaikyti, moteris negeros emocijos kamuoja ilgiau (nors būna ir atvirkščiai). Tai žinant, kai kurie konfliktai baigtųsi greičiau.

– Vadinasi, santykius gelbsti pozityvumas, nuolaidumas, bet juk svarbu, kad juo nebūtų piktnaudžiaujama?

– Taip, kiekvienas nori, kad jo žodis būtų paskutinis. Galvoja, kad jo nuomonė geresnė, todėl žodis po žodžio ir dialogas išsivysto iki didžiausio konflikto. Patylėti – ne nuolankumas, o išmintis. Santykius gerina pagarba vienas kitam, supratimas. Yra šeimų, kurios puikiai sutaria, nes neturi noro dominuoti, kontroliuoti, viską daro kartu, yra komanda.

– O kaip darbe? Ar vadovo žodis visada turi būti paskutinis? Kaip paklusti, jei vadovas neteisus, juolab nepasitenkinimas darbo santykiais, kaip sakėte, veda į krizę?

– Būna tokių atvejų. Žmogus sako: nebegaliu ilgiau dirbti šitame darbe. Vadinasi, jį reikia keisti. Jei negali, keisk požiūrį. Santykiams kolektyve ar su vadovu gali kenkti ir paties darbuotojo reakcija ar elgesys, ypač kai situacija yra konfliktinė. Kas nors kolektyve turėtų būti pirmas, kuris išvestų iš to rato. Darbe turi būti palanki darbui atmosfera, kad į jį eitum be įtampos. Būkite tas žmogus, kuris ją panaikina, paragina kolegas nebepykti.

Jei iš tikrųjų yra vadovo problemų, santykiai su juo taip pat daug priklauso nuo darbuotojo reakcijos. Reikia pačiam pagalvoti, ar nepervertina situacijos, nesekti blogu vadovo pavyzdžiu, neatsakyti tokiu pačiu tonu girdint pakeltą toną ir panašiai. Jei darbuotojas patiria psichologinį terorą ar panašiai, galima tai spręsti teisiniais metodais.
– Užsienyje populiaru turėti savo psichologą. Pas mus jų trūksta?

– Pas mus nemokami psichologai dirba psichikos sveikatos centruose, bet į juos žmonės nenori eiti, nes ten apsilankiusiam gali būti prilipdoma ligonio etiketė. Toks stereotipinis požiūris dar gana stiprus. Poliklinikose yra ligonio duomenų bazė, viskas matoma.

Galima lankytis pas privačiai dirbančius psichologus, jie pagalbą gali suteikti ir anonimiškai, bet tai kainuoja. O juk vienos konsultacijos nepakanka. Reikia didinti psichologinės pagalbos prieinamumą ir taip teikti paslaugas, kad žmogus jaustųsi komfortiškai, be finansinių išlaidų ir išsaugojus konfidencialumą. Tai daryti ir siekia tokie krizių centrai kaip mūsų. Be abejo, kartais ir mes žmones nukreipiame į psichikos sveikatos centrą, kai matome, kad reikia gydymo. Tačiau dažniausiai, išsprendus kankinančias psichologines problemas, sveikata nenukenčia.

Klauskite, nesidrovėkite

Siekdami užpildyti psichologinės pagalbos mūsų šalies gyventojams spragą, "Kauno dienos" priede "Sveikata" pradedame teikti psichologines konsultacijas.
Jos – nemokamos, taigi rūpesčių giliai širdyje, nesikankinkite ir nesidrovėdami klauskite, o kompetentingi psichologai atsakys, kaip išspręsti net ir slapčiausius jūsų problemas.