Atlikti tyrimai rodo, jog neigiamos patirtys vaikystėje gali turėti ilgalaikių pasekmių suaugusiojo gyvenime. Patirtos traumos vaikystėje, tokios kaip smurtas, nepriežiūra ar netektys, padidina riziką susidurti su psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip depresija, nerimas ar priklausomybės. Tačiau laiku suteikta tinkama psichologinė pagalba gali padėti sumažinti šių padarinių tikimybę. 

SOS vaikų kaimai Lietuva jau daugelį metų teikia emocinę ir psichologinę pagalbą vaikams bei šeimoms, kurios susiduria su sunkumais. Specialistų komanda kasdien padeda vaikams suprasti savo jausmus, išmokti apie juos kalbėti, įgyti pasitikėjimo savimi ir kurti saugią aplinką augti.  

SOS vaikų kaimai Lietuva Multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) programos vadovė Roberta Avramenko teigė, jog vaikas emocijas pradeda atpažinti nuo 3–5 metų, todėl panašiu metu ir reikėtų apie jas pradėti kalbėtis. Tačiau kaip tą reikėtų daryti? Anot jos, svarbus yra ne tik vaiko, bet ir tėvų įsitraukimas. 

„Suprasti ir sudėtingesnes emocijas parodyti vaikas pradeda nuo 3–5 metų. Tačiau kokiu būdu reikėtų kalbėtis su vaiku apie emocijas, priklauso nuo vaiko amžiaus. Vaikui reikia padėti įvardinti tas emocijas, pasakant, jog matau, kad esi piktas ar liūdnas. Tą galima pradėti daryti anksti.

Svarbu, kad ir tėvai patys natūraliai kalbėtų ir reikštų savo emocijas, nes jei tėvai pykčio metu rėkia arba taiko nekalbėjimo laiką, tikėtina, kad vaikas seks tėvų pavyzdžiu. Taip pat labai svarbu vaiką mokyti savireguliacijos, nusiraminimo, išbūti kartu, kai liūdna ar labai pikta,  o ne užsidaryti į kambarį ar kažkaip kitaip atskirti”, – pasakojo R. Avramenko. 

SOS vaikų kaimų MDFT programos vadovės teigimu, vaikai krizinėje situacijoje yra linkę užsidaryti, kuomet yra išmokę, jog neigiamos emocijos yra nepatogios tėvams. Anot R. Avramenko, vaikai dažnai yra pratę, jog jų emocijos gali reikšti smurtą. Kodėl vaikas krizinėje situacijoje užsidaro ir neparodo pagalbos šauksmo? Kaip galima padėti vaikui atsiverti?

Nereikia dalinti ir patarimų, ypač jeigu jų neprašo.

„Dažniausiai krizinėje situacijoje vaikai užsidaro, taip yra todėl, nes vaikai išmoksta, jog emocijos parodymas – liūdesys ar pyktis – tėvams yra nepatogi emocija, kuri gali vesti link neadekvačios reakcijos ar smurto. Tai rodo, kad vaiko jausmai yra tarsi žemesni negu suaugusiųjų, todėl laikui bėgant vaikas tiesiog išmoksta būti nematomas.

Atverti vaikus, o kartais net ir prakalbinti gal būti labai sudėtinga, todėl, kalbant iš savo patirties, terapijų metu dažniausiai ieškau temų, kurios atpalaiduotų arba būtų juokingos. Tai gali būti temos juokingos tik vaikui, vaizdo įrašai ar net įvairūs žaidimai. 

Sesijų metu, yra svarbiausia, kad vaikas rastų būdą atsipalaiduoti bei jaustųsi saugiai su manimi. Niekada nepradedu darbo nuo, kaip tu jautiesi? Ar klausimo, kodėl tu taip elgiesi? Nereikia dalinti ir patarimų, ypač jeigu jų neprašo. Geriau bandau atrasti gerą nuotaiką. Šie mano patarimai, taip pat galioja ir tėvams, kurie nori atverti savo vaiką”, – aiškino ji.

Kalbėdama apie patarimus MDFT programos vadovė R. Avramenko pridūrė, jog tėvai turi įsiklausyti į vaiko poreikius ir rasti žaismingą būdą prie jų prieiti. Specialistės nuomone, tėvai turi nepamiršti, jog bandymas kalbėtis ir padėti suprasti emocijas nėra vienintelis būdas – sukurti vaikui jaukų klimatą kalbėtis gali būti pasitelktos ir smagios veiklos. 

„Kalbant apie patarimus šeimoms, kurios bando kalbėtis su savo vaikais, svarbu nepamiršti, jog reikia ieškoti malonių akimirkų. Nors tai nėra lengvas procesas, tačiau svarbu yra ramybė, savo emocijų parodymas ir pasakymas, kad esi man svarbus, matau, kad esi tylus ir man būna tokių dienų, kuomet visai nenoriu kalbėti. 

Tėvai taip pat gali vaikui pasiūlyti nuveikti kažką smagaus, tačiau reikia nepamiršti pasiūlyti ir sugalvoti tam įdomias veiklas. Vaikui reikia daug laiko ir daug juoko, o tai gali užtrukti, todėl tėvams reikia nemažai kantrybės”, – atviravo specialistė.