Grįžimas į darbą po atostogų gali būti daug streso keliantis procesas. Dažnam grįžti nesinori visai. Tačiau kodėl? 

Apie tai LNK reportaže papasakojo individualiosios psichologijos konsultantas Virginijus Varkalis.

– Sakote, nereikia iš viso grįžti į darbą? Nenori ir negrįžti! Taip?

– Čia juokas, bet klausimas yra: kodėl nesinori grįžti? Šį klausimą turėtų kiekvienas sau užduoti. Tai gali būti įdomus klausimas.

– Bet atversi tą Pandoros skrynią, o ten – ai ai ai. Tai gal geriau ir neatidarinėti tos Pandoros skrynios?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tada neikite atostogauti (juokiasi). Yra tikrai žmonių, kurie vengia atostogų, nes atostogos jiems kelia stresą. Taip irgi būna. Mes skirtingi ir skirtingai norime pailsėti. Pavyzdžiui, žmona nori prie jūros, aš noriu į kaimą. Tai gali būti barnių ir įtampos priežastis. Kiekvienas sau turėtų atsakyti, kaip man patinka pailsėti, kas man padeda atgauti jėgas po darbų.

– Kas nutinka žmogui pailsėjus, kad jis nebenori dirbti? Kaip įsikvėpti, supratus, kad visgi reikės?

– Mes pakeičiame rutiną. Darbinę rutiną mes pakeičiame į kitokią veiklą. Priklauso nuo to, kiek laiko ilsėjomės. Jei turėjome dvi savaites ir paskutinę dieną mes dar keliavome, tai tikrai bus sunku. Adaptacijai reikia nuo kelių dienų iki kelių savaičių, taip pastebi specialistai. Yra ta nuomonė, kad vieniems užtenka vienos kelių dienų persijungti, pailsėti, o kitiems reikia net trijų savaičių, kad galėtų išeiti iš darbo rutinos, pereiti į poilsį, tada vėl po truputį grįžti į darbo rutiną mintimis, planais. Daug kas nenori grįžti, nes laukia kolegos išleidimas į atostogas – jam vis dar liks keletas gražių vasaros dienų, o man reikės už jį dirbti. Gal jis to nenori. Priklauso ir nuo darbo aplinkos, kaip priima tuos, kurie išėjo pailsėti, kokia yra darbinė kultūra.

Yra tikrai žmonių, kurie vengia atostogų, nes atostogos jiems kelia stresą.

– Ar yra receptas, kad tas perėjimas būtų lengvesnis? Kokius klausimus turėtume sau užduoti?

– Jeigu nenorime grįžti į darbą, tai tikrai užduokime sau klausimą, kodėl nenorime, kas manęs ten laukia – kolegos, santykiai ar vis tik darbų krūvis? Pagalba galėtų būti požiūris iš vadovų, kad mes pirmą antrą dieną leistume žmogui turėti daugiau pertraukėlių, kad jis galėtų įsivažiuoti. Nes žmogus dar yra pilnas emocijų, minčių apie tai, kas buvo, kai buvo ne darbo aplinkoje. Kitas būdas – prieš darbą susistyguoti planus, kas laukia, kokie darbai laukia, pasiplanuoti dienotvarkę. Vieniems padeda pulti prie paties sunkiausio darbo ir jį nugalėjus gali atsirasti požiūris, kad aš vėl save vertinu kaip darbuotoją, susigrąžinama savivertė. Pagalba gali būti ir prisiminti, galbūt pavartyti nuotraukas, pasižiūrėti, kur aš buvau, pasipasakoti, pabūti su teigiamomis emocijomis. Dar viena pagalba gali būti jau ateinančių atostogų planavimas. Postūmį duoda mintis, kad dabar padirbėsiu, o vėliau manęs vėl laukia prizas.