Ne vienas tėvas ir mama svajoja apie burtų lazdelę, kad vaikas iš priešgynos virstų bent kiek paklusnesniu. Juolab kad griežtas tonas, dar daugiau – fizinės bausmės vaikui sukelia stresą, kurio ir taip apstu. Kaip apsaugoti vaiko nervų sistemą ir užauginti jį geru žmogumi?

Bendravimas daro stebuklus

Nemažai tėvų pagrindine bendravimo su vaikais problema įvardija vaikų nepaklusnumą. Diržas – prastas pagalbininkas. Ką daryti?

Dviejų dešimčių pedagoginio darbo patirtį turinčios Orintos Leiputės nuomone, prieš ką nors patariant pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kiek tėvai ir vaikai vieni kitiems skiria laiko.

„Daugiausia žalos padaro ne auklėjimo klaidos, o tai, kad visai nebendraujama arba bendraujama mažai ar tik epizodiškai“, – pastebėjo O.Leiputė, dirbusi ir vidurinėje mokykloje, ir vaikų ugdymo ir globos namuose.
„Vaikams baisiausia yra abejingumas, o ypač svarbu asmeninis nuoširdus, neapsimestinis tėvų, kitų artimųjų dėmesys, taip pat bendra veikla. Patarčiau ne duoti nurodymus, paliepimus, užduotis, o viską daryti kartu. Tai ypač suartina, sustiprina tarpusavio ryšį, vaikui suteikia pasitikėjimo, saugumo, psichologinio komforto. Svarbu vaiką palaikyti, rodyti pagarbą jo poreikiams, veiklai, erdvei, skatinti imtis prasmingos veiklos“, – mokė edukologijos magistrė.

Bendravimas, anot jos, turėtų remtis bendradarbiavimo, sutarimo, lygiavertiškumo principais.

Muštravimas nėra auklėjimas

Dažnai vaikas savo prievoles mieliau iškeičia į žaidimą, kitą mėgstamą veiklą. Kaip jį atitraukti? Ir ar būtina tai daryti?

„Vaikas turi žaisti, užsiimti jam įdomia veikla, nors tėvams ji gal ir atrodo kaip neprasmingas laiko leidimas. Žaidimas vaikui yra labai svarbus elementas, padedantis pažinti pasaulį“, – teigė O.Leiputė, būsimųjų socialinių pedagogų dėstytoja.

Anot jos, nederėtų kelti triukšmo dėl sulaužytų žaislų, suplėšytų knygų, sugadintų daiktų. Tai irgi yra vienas būdų, kaip vaikas susipažįsta su pasauliu. Kaip suprasi, kas yra žaislo viduje, jei jo nesulaužysi ir pats ten nepažvelgsi? Vaikai nori viską išbandyti, jie yra judrūs, ir tai visiškai normalu.

Paklusnumo per jėgą neatsiras. Ši taisyklė tinkama įvairaus amžiaus vaikams. Prievarta ruošti pamokas, tvarkyti kambarį, tuoj pat ateiti, vos tėvai pašaukė, bei kitoks vaiko muštravimas, bauginimas, baudimas nėra auklėjimas. Įbauginti vaiką, jį pažeminti gal ir pasiseks, bet su juo rasti bendros kalbos tikrai nepavyks.
O.Leiputė perspėjo: jeigu tėvai iš vaiko vis dėlto reikalauja besąlygiškai paklusti, užaugęs jis gali susidurti su didelėmis problemomis, kai reikės savarankiškai priimti sprendimus, tvarkyti savo gyvenimą.

Trūkstant tėvų prastėja sveikata

O.Leiputei teko trylika metų dirbti su beglobiais vaikais.

„Dažniausiai tokie vaikai nuo mažumės nebuvo tinkamai ugdomi, patyrė atsainų artimųjų požiūrį į juos. Neretai jų šeimos vertybė – “ši diena„. Dauguma atvejų ta šeima yra valstybės paramos gavėja, tėvai atpranta dirbti, nes išmoksta gyventi iš pašalpų, vaikai nuolat girdi sąvokas “valstybė duos„, “man priklauso", – pastebėjo edukologė.

Nepatenkinama psichologinė šeimos atmosfera lemia prastesnę vaikų sveikatą ir gyvenimo įgūdžius. Tik paaugę vaikai supranta, kad jie patys atsakingi už save ir už savo poelgius, suaugusiais žmonėmis yra nusivylę ir visiškai nepasitiki.

Bando įrodyti savo reikšmingumą

Psichologas Vidas Kulvietis tvirtina, kad vaikas neturi būti visur ir visada paklusnus, nors paklusnumas yra įgimtas dalykas, juo siekiama tėvų meilės.

„Jeigu meilės, dėmesio iš tėvų nesulaukiama, jie išsikovojami kitaip. Nepaklusnumu vaikai dažnai siekia patvirtinimo, nuraminimo, norėdami įrodyti savo reikšmingumą“, – aiškino specialistas.

Pasipriešinimą kasdienėms prievolėms, tokioms, kaip valytis dantis, eiti miegoti, psichologas linkęs pateisinti: vadinasi, vaikas blogai jaučiasi, yra dėl ko nors sunerimęs. Vaikai nemoka savijautos išreikšti žodžiais, todėl tai pasireiškia pasipriešinimu.

„O gal tai reakcija į prievartą? Gal vaikas jaučiasi neturįs pasirinkimo, galimybės išreikšti savo valią? Suteikime jam tai“, – siūlė V.Kulvietis.

Jis aiškino, kad labai svarbu vaiko negėdyti, nedrausti jam rodyti ne tik džiaugsmo, bet ir baimės, pykčio, liūdesio, kitų jausmų – juos jausti ir neslėpti yra normalu.

Ko tikitės pasiekti?

Vienas būdų, kaip tėvams pasiekti savo tikslą, yra nukreipti vaiko dėmesį. Prieš tai vertėtų pabandyti išsiaiškinti, kodėl vaikas nenori vykdyti vieno ar kito tėvų prašymo, nurodymo.

V.Kulvietis teigė, kad vertėtų atskirti vaiko nepaklusnumą ir tėvų užgaidas, kai suaugusieji bando primesti savo valią vien todėl, kad jie yra blogos nuotaIkos.

Pakeltas balso tonas, mušimas reiškia tėvų pyktį ir bejėgiškumą. Prieš baudžiant vaiką psichologas patarė savęs paklausti, ko tikimės tuo pasiekti.

Nuoširdaus tėvų ir vaikų bendravimo sąlygos – padrąsinimai, palaikymas, supratimas.

Pasak V.Kulviečio, nepaklusnių vaikų daugėja, bet ne vien dėl auklėjimo spragų. Tai galima sieti ir su tuo, kad vis daugiau vaikų yra hiperaktyvūs. Jiems ypač sunku ne tik sutelkti dėmesį, jį išlaikyti, bet ir laikytis taisyklių.