"Nuo alkoholio ar narkotikų priklausomiems pacientams gydytojai tik padeda, o gydosi jie patys", – tokią žiaurią tiesą atskleidžia Tautvydas Zikaras, per 10 vadovavimo Kauno priklausomybės ligų centrui metų matęs daug pakilimų ir nuopuolių, pačių įvairiausių socialinių sluoksnių alkoholikų.

Sunku pažvelgti į akis

Prie registratūros langelio Kauno priklausomybės ligų centre stovėjo keli žmonės. Kiti, nė nestabtelėję, ėjo tiesiai pas gydytojus.

Kol pasiekėme centro vadovo kabinetą, prasilenkėme mažiausiai su šešiais pacientais. Jie stoviniavo arba ėjo šiek tiek nuleidę galvas.

T.Zikaras ėmė kalbėti dar nespėjus užduoti jokio klausimo.

Menininkas ir medikas

– Valstybėje šiuo metu alkoholizmas ir jo problemos nėra sprendžiamos. Jos tampa akivaizdžios, kai išeina tokie žmonės kaip aktorius Vytautas Šapranauskas.

Dvi savaites prieš V.Šapranauską iš gyvenimo pasitraukė vienas garsus ginekologas-akušeris. Jo pravardė buvo Auksinė rankelė. Jis buvo nepaprastai geras chirurgas. Jis išgelbėjo mano žmonai gyvybę. Alkoholikas, gėrė.

Medikas ir menininkas, o mirtys identiškos. Kai tokie žmonės išeina, tada kažkas sujuda. Bet alkoholizmo problema visada buvo, visi apie ją žinojo.

Serga ir vargšai, ir turtuoliai

– Jeigu žinojome, žinome, vadinasi, viskas beprasmiška?

– Aš kovoju už vaikus ir jaunimą, nes tai – Lietuvos ateitis. Reikia pripažinti, kad alkoholizmas, priklausomybė nuo narkotikų yra nepagydomos ligos. Kaip ir vėžys: gydant galima pasiekti daugiametę remisiją ir ramiai gyventi daugybę metų.

– Tai skamba labai paprastai. Tereikia užsiregistruoti pas gydytoją?

– Dažniausia žmonės gydytis pradeda tik tada, kai pasiekia vadinamąjį dugną. Kaip, pavyzdžiui, ilgai gėręs aktorius tarsi atsibudo ir suprato, kad reikia kažką daryti, kai neblaivus būdamas sudaužė 10 automobilių. Dvasinis sukrėtimas priverčia ieškoti išeičių. Kitaip jie nelaiko savęs ligoniais.

– Jis buvo jūsų pacientas?

– Per 10 metų aš mačiau daug įvairių žmonių, sergančių alkoholizmu. Kai kurių antpečius puošė žvaigždės, atvažiuodavo net ir vilkinčiųjų sutanomis. Alkoholizmas profesijos nesirenka, juo serga nuo pačių paprasčiausių iki aukštas pareigas užimančių piliečių. Ši liga paliečia įvairiausių sluoksnių atstovus.

Gydytis – tik planine tvarka

– Lietuvoje yra penki centrai, kuriuose gydomos priklausomybės ligos. Tiek lyg ir pakanka norint pasiekti sergančiųjų priklausomybės ligomis remisiją?

– Mūsų ligoninė yra valstybinė, čia pacientai gydomi pagal planą. Tokia valstybės politika. Juolab kad prievarta gydyti pacientų negalima. Tik dviem atvejais galima priverstinai paguldyti į ligoninę: jei asmens elgesys suicidinis ir jei kyla grėsmė aplinkiniams.

Pas mus galima atsigulti gydytis planine tvarka, kai pats alkoholikas to nori. Aš įsitikinęs, kad mes esame pagalbininkai, bet sveiksta ir gydosi žmogus tik pats.

– Tai tas, kuris nori, paprasčiausiai turi užsiregistruoti kaip bet kurioje kitoje poliklinikoje?

– Taip. Jam paskiriamas laikas ir per pirmą paciento vizitą su juo bendrauja gydytojas, psichiatras ir psichologas. Pacientui sutikus visi kartu parenka priimtiną ir tinkamą gydymą: ambulatorinį ar stacionare. Galima pasirinkti alternatyvias mokamas paslaugas – gydymą vaistais ar 12 žingsnių programą.

Svarbu pripažinti sau

– Bet alkoholiko nuotaikos ir norai dažnai keičiasi. Argi negalima sukurti lankstesnės, jam palankesnės gydymo sistemos, paremtos principu: čia ir dabar? Ir apskritai kodėl ši liga tampa problema?

– Alkoholis smegenyse sukelia biocheminius procesus. Tuomet traukia skanus maistas, seksas, trokštama malonumų. Patiriamą malonų jausmą mes prisimename ir jo siekiame vėl. Ne veltui sakoma, kad alkoholizmas yra sielos ir kūno liga.

Kartą pas mane atėjo žinoma aktorė. Ją atsiuntė senelis išsiaiškinti, ar ji jau alkoholikė. Jauna, graži moteris pasakojo patirianti įtampą, nuovargį. Po repeticijų su kolegomis išgeria, grįžta namo, dar išgeria ir tada ramiai užmiega. Kasdien. Bet juk nesivolioja girta kur nors patvoryje. Po ilgo pokalbio moteris vis dėlto pripažino, kad be alkoholio gyventi negali.

– Ko reikia, kad žmogus ateitų pas jus savo noru?

– Įtikinti. Bet tai retai pavyksta. Žmogus ateina tik tada, kai pasiekia dugną ir ima ieškoti pagalbos. Kai suvokia, kad viskas baigta, gyvenimo nėra.

Ištverti alkoholinę abstinenciją

– Kai kurie alkoholikai suvokia savo problemą, bet išblaivėjus jiems būna taip blogai, kad išsigelbėjimas tėra vienintelis – vėl išgerti. Jie esą jaučiasi kaip zombiai, ta savijauta yra nepakeliama.

– Tai, ką jūs pasakojate, yra alkoholinė abstinencija. Viskas slypi mūsų smegenyse. Dar daug lemia genetika. Aš priduriu: Dievo viskas duota.

– Vadinasi, visa tai – beviltiška? Juolab kad girto paciento psichologai nepriima, gydytojai negydo, girtam vaistai neleidžiami, o išblaivinimas kainuoja 200 litų, kuriuos taip pat ne kiekvienas, atsidūręs dugne, turi.

– Prieš mane sėdėjo jaunas inteligentiškas vyras. Buvo išgėręs ir norėjo, liaudiškai tariant, koduotis, negerti tik kelis mėnesius, kol susitvarkys verslą. Tas vyras vadovauja dviem įmonėms. Išklausiau ir paklausiau elementaraus tokiu atveju klausimo: kiek laiko jis geria. Vyras atvėrė baisiausią savo paslaptį: geria nuo kūdikystės, nuo dvejų metų. Pradėjo su savo tėvu.

Prieš leidžiant ilgalaikio poveikio vaistus "Torpedo" reikia, kad bent tris dienas žmogus būtų negėręs alkoholio. Tas jaunas vyras po trijų dienų atėjo blaivas.

– Motyvas?

– Taip. Ir dar. Pacientui pasakai: tu mirsi, nes taip ir yra. Tie, kurie nutaria, kad ai, šiaip ar taip, nėra gyvenimo, tai jie čia ir neina. Labai svarbus dalykas yra tikėjimas. Kartais ne taip svarbu kuo, svarbu – tikėti.

Patarėjas atvyko tik pasveikinti

– Pakanka motyvo ir tikėjimo?

– Meilė ir kantrybė – pagrindiniai dalykai. Dar vienas – veikla.

Aš siekiau, kad ligoninėje dirbtų jaunas personalas. Atrodė, kad lengviau ras kalbą. Daugelis iš personalo neturėjo šeimų, merginos – vaikų. Įsidarbino vyresnio amžiaus moteris valytoja. Tie mūsų mažieji pacientai ėmė prie jos glaustytis kaip prie mamos. Tai – meilė. Įrengėme virtuvėlę. Vaikai su ta darbuotoja mokėsi košę virti, bulves skusti ir kitų darbų. Jie visi kartu užsiimė ir kai kuriems tai turėjo labai gerą poveikį. Veikla, darbas gydo.

– Sanatorijų alkoholikams ar pensionatų narkomanams mūsų valstybė kol kas nebūtų pajėgi suteikti?

– Islandijos prezidentas, atvykęs į Lietuvoje vykusią konferenciją apie alkoholizmą, išsėdėjo joje nuo pradžios iki pabaigos. Lietuvos prezidentas į tą konferenciją viso labo teatsiuntė patarėją pasveikinti dalyvius. Jautėme moralinę gėdą. Nesakau, kad Islandija visiškai išsprendė alkoholizmo problemą, tačiau ją sumažino iki minimumo. Pradėjo nuo šeimų, bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir pati valstybė pripažino, kad tai jų visų problema.

Politika, vizija ir tikrovė

– Manote, kad sveikatos politikai per mažai dėmesio skiria alkoholizmo problemai?

– Tai tokia milžiniška problema ir mane labai stebina, kaip ji nerūpi tiems, kurie atsakingi už jos sprendimą. Mums suteiktas asmens sveikatos priežiūros įstaigų statusas. Dabar turi vykti mūsų įstaigų reforma ir svarstoma, ką mes turėtume daryti, koks mūsų vaidmuo visuomenėje. Valstybėje turi būti sukurta sistema žmogui.

– Turite viziją?

– Tai ne tik vizija. Buvusiai Vyriausybei buvo pateikta jau sukurta programa. Ši Vyriausybė tikrins tai, kas buvo beveik patvirtinta. Norėtųsi, kad visa tai vyktų greičiau.

– O tas gydytojas, apie kurį pasakojote pokalbio pradžioje, kuris pasirinko V.Šapranausko likimą, buvo pas jus atėjęs? Jūs žinojote, kad jis serga priklausomybe nuo alkoholizmo?

– Ne.