DVASINIS ASISTENTAS – PAGALBA TIKINTIEMS LIGONIAMS

Šalies ligoninėse įdarbinami žmonės, sergantiesiems teikiantys dvasinę pagalbą. Tai – ne psichologai, kuriuos jau esame įpratę matyti panašiose įstaigose, o dvasiniai asistentai. "Mūsų darbas panašus ir į kunigo, ir į psichologo", – šypsosi Kauno klinikų dvasinė asistentė Svetlana Adler-Mikulėnienė.

Laukia operacijos pabaigos

Jaunos moters darbo diena prasideda ligoninės koplyčioje. Kadangi ligoninė zakristijono neturi, Svetlana atlieka ir jo pareigas: pasirūpina, kad nepritrūktų šventinto vandens, žvakių, šv.Mišių vyno ir komunikantų (šv.Komunijos paplotėlių), o kunigo alba ir altoriaus užtiesalai visada būtų švarūs ir išlyginti.

Anksti ryte Svetlanai atidarant koplyčią, prie jos durų kartais jau rikiuojasi čia pasimelsti norintys tikintieji. "Vieni ateina pasimelsti patys, už kitus meldžiasi čia užsukantys artimieji. Užsuka ir tada, kai jiems brangūs žmonės yra reanimacijos palatoje ar operacinėje. Kiti ateina sužinoję diagnozę, – pasakoja nedidukė tamsiaplaukė moteris. – Būna dienų, kai iš koplyčios beveik neišeinu: išleidi vieną žmogų, kuriam reikia pagalbos, žiūri, kad kitas verkia."

Pamačiusi koplyčioje nematytą asmenį, moteris prieina paklausti, ar nereikia pagalbos. Jei žmogus siūlomą pagalbą priima, dvasinė asistentė prisėda ilgesnio pokalbio.

Dvasinis asistentas – žmogus, teikiantis dvasinę emocinę pagalbą. Taip savo pareigas apibūdina Svetlana. "Vienam reikia pokalbio, kitam – šv.Komunijos, trečiam – šviežios bandelės iš valgyklos, dar kažkam gal vandens reikia atnešti. Kartais žmonės nori išsišnekėti, kartais – išsirėkti. Vieni mano siūlomą pagalbą atstumia ir žiūri, kaip aš reaguosiu, o kitus reikia prisijaukinti. Po trečio ketvirto karto jie man atsiveria, pasipasakoja savo skaudžias istorijas, ir sako: ko jums iš tiesų iš manęs reikia?" – širdį gniaužiančius pokalbius prisimena pašnekovė.

Kartais žmonės nori išsišnekėti, kartais – išsirėkti. Vieni mano siūlomą pagalbą atstumia ir žiūri, kaip aš reaguosiu, o kitus reikia prisijaukinti.

Dievo įvaizdžio reikalai

Svetlana pastebi: kartais žmonės, laikantys save katalikais, yra susidarę visai kitokį požiūrį į Dievą nei moko Katalikų bažnyčia. "Pasitaiko, kad tokie žmonės pyksta ne ant katalikybės, o ant savo pačių Dievo įsivaizdavimo. Galima sakyti, kad vienas iš mano darbų yra darbas prie Dievo įvaizdžio. Jei žmogus laiko save kataliku, o aš matau, kad jo Dievas nėra katalikų Dievas, man tenka rekonstruoti jo Dievo įvaizdį, – pasak dvasinės asistentės, suvokdami Dievą žmonės neretai remiasi liaudišku pamaldumu. – Būna situacijų, kai žmogus sako: aš netikiu katalikų Dievu. Ir kai man žmonės papasakoja, koks yra jų katalikų Dievas, sakau: labai gerai, kad netikite tokiu Dievu. Aš būdama katalikė tokiu Dievu taip pat netikiu, čia kažkoks siaubas baubas, o ne katalikų Dievas. Žmogus neretai nustemba, jam kyla noras sužinoti, koks tas Dievas iš tiesų, ir nuo to prasideda gilesnis mūsų pokalbis."

Ar per dvejus metus, per kuriuos Svetlana dirba klinikose, jai pavyko ką nors atversti į tikrąjį tikėjimą? "Mano tikslas nėra atversti. Mano tikslas yra padėti žmogui išgyventi sudėtingą situaciją ir, kiek įmanoma, parodyti galimybes gyventi su tais resursais, kuriuos jis turi savyje arba gali gauti iš išorės. Aš siekiu ne gesinti gaisrą (suvaldyti krizinę situaciją), o apgesinti gaisrą ir parodyti priemones, kaip žmogus pats galėtų susidoroti su tuo gaisru, – pašnekovės žodžiais, krizinė situacija kyla, kai žmogus susiduria su netektimi plačiąja prasme. – Juk netektį patiriame ne tik tada, kai netenkame artimojo. Netekties jausmą sukelia ir diagnozė, kai žmogus sužino, kad jis nebebus toks pats, koks anksčiau, ir jam reikės kitaip gyventi."

Ir taikdario misija

Kartais Svetlana tampa taikdare tarp sergančiojo ir jo artimųjų, o tais atvejais, kai sergantysis net ir artimiausiems žmonėms nenori pasisakyti apie savo rimtą ligą – tarpininke, skatinančia prabilti atvirai. "Psichologinių žinių man tikrai reikia. Tačiau Dievo, jo įvaizdžio klausimas lieka psichologo darbo paribiuose. O aš, pasitelkdama psichologines priemones, einu toliau. Sielovada yra veikla, skirta kurti, atnaujinti ir palaikyti žmogaus santykį su Dievu arba dievybe", – prie tikėjimo reikalų sugrįžta dvasinė asistentė. Ji pastebi: ligoniai, su kuriais jai tenka bendrauti, ne visada aiškiai įvardija religiją, tačiau daugiausia prisipažįsta esantys katalikai.

Situacijos, kai ji pirmoji pasiūlo dvasinę pagalbą, moters darbe nėra dažnos. "Paprastai žmonės patys susiranda mane ir paprašo pagalbos: informacija apie teikiamą dvasinę pagalbą yra ir klinikų skyriuose, ir internete. Klinikose dirba penki kapelionai. Visi kartu mes siekiame užtikrinti dvasinę pagalbą visą parą ir savaitgaliais", – pasakoja Svetlana.

Kartais matydamos, kad ligoniui galbūt reikėtų tokios pagalbos, jai praneša slaugytojos. Moteris prisipažįsta: darbo krūvis – labai didelis. "Dirbu ir su ligoniais, ir su jų artimaisiais, ir su Kauno klinikų darbuotojais. Kasdien klinikose gydosi apie 2 tūkst. žmonių, čia dirba apie 6,5 tūkst. darbuotojų. Būna, ir kaltės jausmas aplanko, kad ne visiems galiu skirti dėmesio ir padėti. Jei skambina iš reanimacijos, pirmiausiai skubu ten", – prioritetus vardija Svetlana.

Ji sako lengvai randanti bendrą kalbą su skirtingų konfesijų krikščionimis, o dvasinę pagalbą jai teko siūlyti ir musulmonui. "Tiesa, tas žmogus mano pagalbos atsisakė – sakė bendraujantis tiesiogiai su savo dvasininku. Beje, su imamu (musulmonų dvasininku – red. past.) mūsų santykiai labai geri", – pasakojo pašnekovė.

Svetlana Adler-Mikulėnienė. Laimučio Brundzos nuotr.

Šv.Komunija – į palatą

Išimtiniais atvejais, kai Pirmajai Komunijai ruošęsis vaikas ilgesniam laikui patenka į ligoninę, tokį paruošimą kapelionai ir Svetlana tęsia klinikose. Yra buvę atvejų, kai vaikams klinikose buvo suteikta ir Pirmoji Komunija.

Bent kartą per dieną Svetlanai tenka dalyti šv.Komuniją. Baigusi specialius kursus, ji tapo esktaordinarine šv.Komunijos dalytoja – gavo vyskupo leidimą nešti šv.Komuniją ligoniams parapijose arba gydymo įstaigose. Tokių žmonių Kauno arkivyskupijoje yra apie šimtas.

Vienas tų žmonių, kuriai Svetlana neša komunikantus į palatą, – onkologine liga serganti Alina. Ši moteris prisipažino: svarbu, kad ligoninėje yra žmogus, su kuriuo ji gali pasikalbėti apie tikėjimą, Dievą, sielos reikalus. "Tikinčiam Dievą žmogui tai yra labai svarbu, nes būna, kada palūžtame emociškai. Einame su Dievu, tačiau kaip vienas kunigas man yra pasakęs: "Žmogaus silpnumas yra nesibaigiantis, kaip ir Dievo gailestingumas." Kalbėdamasi su žmogumi, kuris daugiau žino apie Dievą, tikėjimo prasme pasisemiu dar didesnės stiprybės, emociškai tampu stipresnė. Ir labiau artėju prie jo. Esu laiminga, kad galiu gauti šv.Komuniją kiekvieną dieną, nes tai yra mano visos dienos stiprybė, aš žinau, jog būsiu pamaitinta dvasiškai, – Alina džiaugėsi dvasinės asistentės jai į palatą atnešama šv.Komunija. – Miela Svetlana išklauso ir padeda sunkiomis akimirkomis, nes yra temų, kuriomis, atrodo, gal tik moteris galėtų padėti ir patarti – tuo ne vieną kartą įsitikinau. Tokių žmonių tikrai reikia. Juk ne visi turi, kas juos aplanko."

Pasak Alinos, tikėjimas yra stiprybė, be kurio ji neįsivaizduoja savo žemiškojo gyvenimo.

Jei dalyti šv.Komuniją gali ir Svetlana, tai Ligonio patepimui suteikti kviečiamas kunigas – klinikų kapelionas. "Ligonio patepimas yra kaip magiškas veiksmas. Jis net ir nesąmoningam žmogui atleidžia nuodėmes. Tiesa, žmonės yra įpratę laukti iki paskutinio momento, kada tas patepimas iš tiesų tampa paskutinis. Tačiau mes labai prašome šitaip nesielgti. Aš pati šį patepimą esu priėmusi du kartus, ir, jei žmones katalikai, per pokalbius drąsinu: "Dievo malonė yra šį patepimą gauti, kol žmogus dar sąmoningas", – bažnyčios požiūrį išdėstė pašnekovė.

Nebus tokie pikti

Galbūt sunkiausios situacijos, pasak Svetlanos, – kai tenka lankyti onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. "Kartais aš negaliu nieko pasakyti – tik būnu šalia, meldžiuosi už tą žmogų ar kartu su juo. Būna, kad ir aš verkiu, ir tas žmogus verkia. Kaip Jėzus sakė: verkite kartu su verkiančiais, džiaukitės kartu su besidžiaugiančiais. Kartais tas darbas toks. O į klausimą, kodėl žmogus kenčia, aš atsakyti negaliu", – prisipažino Svetlana.

Emociškai nelengvame darbe, kai neretai tenka būti šalia mirštančiojo, Svetlanai padeda keletas dalykų: "Malda ir šv.Mišios man yra labai didelė paspirtis. Įkvepia ir santykiai su ligoniais, kai jie padėkoja ir patys už mane pasimeldžia. Didžiulė paspirtis yra ir pagijimų, sustiprėjimų atvejai. Kai kūdikiai, kuriems nieko gero nežadama, pakrikštijami, ar ruošiasi santuokai tie, kurie buvo krikštijami kritinės būklės, – visa tai teikia vilties."

Nesakau, kad prie mirties reikia priprasti. Tačiau dabar mums reikia rekonstruoti ne tik Dievo, bet ir mirties įvaizdį. Kad žmonės suvoktų, jog tai – natūralus dalykas.

Kaip išskirtinai gražų atvejį moteris prisiminė jaunuolio prašymą pasimelsti už sunkiai sergantį giminaitį ir jį lankyti: "To žmogaus būklė kiekvieną dieną prastėjo. Vieną vakarą jį aplankė visas būrelis artimųjų. Buvo ir tokių, su kuriais tas žmogus ilgą laiką nebendravo. Jie susitaikė. Visi pasimeldėme, susitarėme, kad rytoj dar ateisiu. Tačiau kitą dieną man pranešė, kad jis jau iškeliavo. Ta mirtis buvo tokia viltinga, graži – žmogus iškeliavo artimųjų rate, susitaikęs. Galiu tik apgailestauti, kad toks atvejis, deja, nedažnas."

Pasak dvasinės asistentės, net jei žmogus tikintis, retai būna taip, kad jis visiškai nejaustų baimės prieš išėjimą iš šio pasaulio. "Tačiau priėmę Ligonio patepimą ir kitus sakramentus, žmonės paprastai nusiramina, susitaiko. Nesakau, kad prie mirties reikia priprasti. Tačiau dabar mums reikia rekonstruoti ne tik Dievo, bet ir mirties įvaizdį. Kad žmonės suvoktų, jog tai – natūralus dalykas. Kaip gimimas, taip ir mirtis. Mūsų kultūroje mirtį bandoma išstumti iš gyvenimo. Dažnai manoma, kad žmogus tarsi dingsta, o ne miršta, – Svetlanos žodžiais, kartu su mirtimi peržengiamą ribą būtina suvokti. – Ir kuo mes tam labiau ruošimės, kuo anksčiau pradėsime kalbėti apie mirtį nebijodami, nešaržuodami, nesišaipydami iš jos, priimsime ją kaip natūralų dalyką, ir su sunkiai sergančiais ligoniais bus kitaip. Jų suvokimas pasikeis ir jie nebus tokie pikti."

Remiasi ministro įsakymu

Dvasiniai asistentai, kaip padedantys kapelionams asmenys, ligoninėse įdarbinami remiantis 2009 m. sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Remiantis šiuo įsakymu, asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovai gali organizuoti Katalikų Bažnyčios kapeliono ir (arba) dvasinio asistento teikiamus sielovados patarnavimus ir dvasinę pagalbą; Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios kapelionų teikiamų sielovados patarnavimus; kitų pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą valstybės pripažįstamų religinių bendruomenių ir bendrijų sielovados patarnavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigos pacientams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nustatyta tvarka pripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos sutartyje nustatyta tvarka.

Pasirašydamos sutartis su bažnyčios atstovais, gydymo įstaigų vadovai įsipareigoja sudaryti sąlygas bažnyčios atstovams teikti religinius patarnavimus ir dvasinę pagalbą to pageidaujantiems pacientams, jų artimiesiems ir įstaigos personalui.

Sesuo Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė

Klinikinės pastoracijos koordinatorė Kauno arkivyskupijoje

Kodėl reikia dvasinių asistentų ligoninėse? Kai žmogus, kuris yra ne tik kūnas, bet ir dvasinė siela, susiduria su liga ir fizine kančia, neišvengiamai keičiasi daug dalykų ir vienas iš jų yra naujas žvilgsnis į gyvenimą, jo prasmę. Ligos diagnozės priverčia susimąstyti apie amžinybę. Tai yra dvasiniai dalykai, apie kuriuos žmogus nori pasikalbėti ir ieško atsakymų, klausdamas, kodėl: tiek savęs, tiek kitų, tiek Dievo. Medicinos personalas dėl didelių krūvių nėra pajėgus, neturi laiko sustoti ir išklausyti kitokio pagalbos šauksmo, kaip ir kunigai tarnaujantys ligoninėse, tai yra kapelionai. Jų yra labai mažai ir jie vos spėja atlikti sakramentinius patarnavimus, kurie yra labai svarbūs žmonėms. Dėl to reikalingi tokie pasauliečiai kaip dvasiniai asistentai, kurie su paruošta savanorių komanda išklausytų ir palydėtų šiuos kančios paliestus žmones.

Ar tikimės, kad šie žmonės tam tikrą dvasinę pagalbą teiks ir kitų konfesijų tikintiesiems, netikintiems žmonėms? Kiekvienas žmogus klausia ir ieško gyvenimo prasmės atsakymų, kiekvieno žvilgsnis ieško kito mylinčio ir suprantančio bei išklausančio žvilgsnio. Tad, jei žmogus prašo, manau, yra būtina prie jo prieiti ir jo išklausyti, suteikti dvasinę pagalbą. Žinoma, kitų konfesijų žmonės gali būti tikri, kad gali kreiptis į dvasinį asistentą ir prašyti, kad padėtų susisiekti su jo konfesijos dvasiniais vadovais ar jo bažnyčios žmonėmis, jei toks žmogus norėtų pasikalbėti ar atlikti tai konfesijai svarbią religinę praktiką. Pagarba kiekvienam žmogui, visiškai nesvarbu, ar jis save laiko tikinčiu, ar netikinčiu. Niekas neturėtų būti užmirštas, jei prašo pagalbos. Šiuo metu Kauno ligoninėse yra labai mažai teikiančių dvasinę pagalbą, tik trys (Kauno klinikose, Respublikinėje Kauno ligoninėje ir K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje), nes nėra paruoštų specialistų. Tačiau situacija pasikeis, kadangi tokius specialistus jau pradėjo ruošti Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas visiškai atnaujintoje pastoracinės teologijos programoje.