Kodėl profilaktinėje programoje dalyvauja tik kas trečias vyras? Kas stabdo pasitikrinti: baimė, informacijos trūkumas ar įsitikinimas, kad jei nieko neskauda, vadinasi, esi sveikas? Ką šiandien gali pasiūlyti moderni medicina ir kaip pasikeitė prostatos vėžio gydymo rezultatai per pastaruosius dešimtmečius?
„Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ apie tai kalbėjo Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas Paulius Rakštys (toliau – P. R.) ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas, medicinos mokslų daktaras, gydytojas urologas Albertas Čekauskas (toliau – A. Č.).
– Kodėl vyrai nesitikrina?
– A. Č.: Negalima teigti, kad vyrai visai nesitikrina. Turime duomenų apie programinius tyrimus, į kuriuos kryptingai pakviečia šeimos gydytojas. Pacientas gali atlikti PSA tyrimą, kuris vyrams nuo 50 iki 70 metų daromas kartą kas dvejus metus. Jei šeimoje yra sirgusių onkologine liga, prostatos vėžiu, tokiu atveju tikrintis kviečiama nuo 45 metų.
Galbūt dalis vyrų PSA tyrimą pasidaro kitais būdais – privačiai ar savo iniciatyva. Dažnai vyrai bijo apie tai sužinoti per anksti. Kita vertus, nustačius padidėjusią vertę, reikia papildomų tyrimų, kurių taip pat bijoma.
– Ar nemanote, kad vyrai savo automobiliu rūpinasi labiau nei sveikata?
– A. Č.: Noriu būti vyrų pusėje. Manau, kad jie turi labai daug rūpesčio šeima, automobiliu, kartais net ir savo fizine būkle. Tačiau galėtume rūpintis daugiau. Manau, kad vyresniam nei 50 metų vyrui būtų gerai žinoti savo PSA skaičių taip pat gerai, kaip savo PIN kodą.
– P. R.: Keliolika metų šioje srityje dirbu su pacientais. Esu išgirdęs įvairiausių istorijų. Prostatos vėžys – dažniausia vyrų onkologinė liga. Į tai reikia atkreipti dėmesį, nes nemažai vyrų dėl šios ligos miršta. Šis vėžys kasmet nusineša apie 500 gyvybių.
– Ką gali pakeisti ankstyvoji diagnozė?
– A. Č.: Simptomus sukelia tik labai pažengusi liga, kai ji plečiasi, siaurina šlapinimosi takus, patenka į kitus organus ir pacientas pradeda jausti kaulų skausmus. Šie simptomai rodo, kad jau yra pavėluota.
Dažniausiai vyrai jaučia padidėjusios prostatos simptomus, kai pasunkėja šlapinimasis, atsiranda skubus noras šlapintis ar tenka keltis naktį. Tai vyrams sukelia tam tikro nerimo, todėl jie pasitikrina ir dėl prostatos vėžio. Tačiau šią ligą reikėtų nustatyti dar tada, kai tokių simptomų nėra.
Be to, prostatos vėžio diagnozė nėra mirties nuosprendis. Šiais laikais tikrai taip nėra. Taip pat labai svarbu nenustatyti ir nereikšmingos ligos. Jeigu nustatome labai nedidelio „piktumo“ ligą, gydytojas gali patarti pasirodyti kartą per keturis mėnesius ir atlikti tyrimus, tačiau nepulti operuoti ar kitaip gydyti.
Tai reiškia, kad vyrui suteikiama galimybė išvengti gydymo šalutinių poveikių, gyventi įprastą gyvenimą, tik būti stebimam tarsi po padidinamuoju stiklu. Jei kada nors vis dėlto prireiktų gydymo, manoma, kad toks stebėjimas suteikia galimybę laiku pastebėti ligos pokyčius ir pasiūlyti gydymą.
– Kokio amžiaus reikėtų pasirodyti gydytojui?
– A. Č.: Kalbant apie prostatos vėžį, manoma, kad profilaktiškai tikrintis anksčiau nei 45 metų nereikėtų. Tačiau jei šeimoje yra buvę agresyvios ligos atvejų, ilgai atidėlioti nereikėtų.
– Kaip vyrai gyvena anksti nustačius diagnozę?
– P. R.: Pirmasis psichologinis smūgis įvyksta tada, kai pasakoma diagnozė. Labai daug priklauso nuo gydytojo urologo – ar jis moka tai tinkamai pasakyti ir pateikti. Vyrui svarbu turėti atsvarą šeimoje, tarp giminių ar draugų, kad kažkas jį užjaustų ir palaikytų.
Girdžiu labai daug nusivylimų. Vis dėlto kuo anksčiau diagnozę nustatome, tuo mažiau ji sukelia komplikacijų ir tuo mažiau paveikia produktyvų gyvenimo būdą. Tai reiškia, kad toliau gali vykti sėkmingi lytiniai santykiai, žmogui gali gerai sektis darbe.
Be to, šiais laikais operacija gali būti atliekama laparoskopiniu ar kitais metodais, pavyzdžiui, šaldymo būdu arba į prostatą suleidžiant preparatą, kuris lokaliai naikina vėžines ląsteles. Dabar MRT tyrimu galima tiksliai nustatyti, kur yra židiniai, todėl į juos pataikyti tampa daug lengviau.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)