Atsargos komisaras, VRM pensininkas Georgijus Smoliakas neretai užsisvajoja apie ateitį, kai jo nebebus. Dabar jis, 44-erių vyras, mąsto kitaip, nes hepatitas C, kepenų transplantacija ir ne viena skrandžio vėžio operacija kardinaliai pakeitė jo vertybių skalę.

Diena, kai užsikrėtė

Tos 2003-iųjų vasario dienos ONTT vyr.inspektorius G.Smoliakas neužmirš visą gyvenimą.

Sulaikant stambius narkotikų prekeivius įvyko grumtynės. Vyrai susižeidė. Vienas nusikaltėlių, kaip paaiškėjo vėliau, sirgo hepatitu C. Juo per kraują užkrėtė Georgijų.

„To nežinodamas dirbau kaip dirbęs, tik pradėjo kristi svoris. Per vieną žvalgybinę operaciją, lipdamas į penktą aukštą, pajutau, kad jau trečiajame trūksta oro, pasidarė silpna“, – prisimena prieš lemtingą įvykį 86 kilogramus svėręs vyras.

Po to svoris per kelis mėnesius nukrito iki 74 kg.

„Galvojau, kad esu pervargęs, nes tuo metu buvo ypač daug darbo, bemiegių naktų“, – sako Georgijus, tuomet aktyviai dalyvavęs vagių, žagintojų, prekeivių narkotikais sekimo, sulaikymo ir kitose operacijose.

Už aktyvų pasiaukojamą darbą ir nuopelnus tėvynei jis buvo apdovanotas.

„Goša, – sporto salėje stebėjosi taip jį vadinantys draugai, kolegos, – meti svorį?“

„Kažkas ne taip – tavo akys geltonos, nueik pas gydytoją“, – po šios viršininko pastabos Georgijus nuėjo išsitirti kraujo.

Pasalose susileisdavo vaistus

Tuo metu nuomojamame bute Palangoje su žmona Elena ir dukra Rugile gyvenusiam pareigūnui kriptogeninę ligą įtarę medikai paragino vykti papildomam tyrimui į Klaipėdą. Georgijus, studijavęs Vilniaus M.Romerio teisės universitete ir tuo metu rengęsis egzaminų sesijai, apsilankė Santariškėse.

Paaiškėjus tyrimų rezultatams Georgijų skubiai paguldė į ligoninę. Jis tuomet net neįsivaizdavo, kas yra hepatitas C.

„Su tokia liga reikia galvoti apie nedarbingumą, nes ji – nepagydoma, tik apmalšinama“, – tik tai išgirdęs darbštus pareigūnas suprato, kad liga rimta, ir pradėjo ja domėtis.

Iš pradžių kas antrą vakarą jis turėdavo susileisti stiprių vaistų. Nuo jų smarkiai pakildavo temperatūra, mušdavo prakaitas. Reikėjo gerti ir kitus vaistus, kurie mažintų temperatūrą.

Po mažai miegotos nakties Georgijus eidavo į darbą. Jis nerūkė, beveik nevartojo alkoholio, todėl gyventi pagal medikų nurodymus nebuvo sunku.

„Tik čirkšt, ir viskas, – juokėsi G.Smoliakas prisiminęs, kai su automatu, neperšaunama liemene tūnodamas pasaloje nusismaukdavo kelnes ir į šlaunį susileisdavo vaistus. – Mėgstamas darbas padėdavo užmiršti skausmus ir ligą.“

Jaučiasi esąs laimės kūdikis

Nuo vaistų apslopęs hepatitas C smogė po pusmečio. Georgijus išgirdo nokautuojantį medikų nuosprendį: „Jums būtina kepenų transplantacija, nes liko gyventi ne daugiau nei 5–6 metai.“

Tuo metu jis su žmona ir dukra gyveno ir dirbo Ukmergėje. Už darbo metu sužalotą sveikatą G.Smoliakas iš pradžių net negavo kompensacijos: nei ŽIV, nei hepatitas nebuvo įtraukti į tokių ligų sąrašą.

Tik vėliau kolegos iš Klaipėdos informavo, kad nelogiški įstatymai papildyti. Už gautą kompensaciją Trakų rajone gimęs G.Smoliakas nusipirko nedidelį butą Ukmergėje. Iki tol jam dėl darbo dažnai tekdavo keisti gyvenamąją vietą, todėl savo būsto neturėjo, jį nuomodavosi.

„Vaistus leisdavausi penktadieniais, po to, kai baigdavome operacijas. Iškart prašydavau skubiai nuvežti mane namo, nes pradėdavo laužyti kūną. Dirbdavome ir savaitgaliais, jei žinodavome, kad sekamieji gali dingti užsienyje, o pirmadienį jau gulėdavau ligoninėje, – šypsosi Georgijus ir negaili gerų žodžių bendradarbiams. – Esu laimės kūdikis, nes visi mano viršininkai ir kolegos Palangoje, Klaipėdoje, Kaune, Ukmergėje buvo puikūs. Būdavo naktų, kai dirbdavome kartu su žmona, todėl skyriuje kolegoms palikdavome dukrelę Rugilę.“

Balta šviesa ištikus komai

2010-aisiais Georgijus buvo priverstas atsisveikinti su darbu. Prieš tai kas pusmetį jis po 2–3 savaites turėjo gydytis ligoninėje, jam buvo nustatytas 75 proc. nedarbingumo lygis.

Georgijus neslepia: netekti mėgstamo darbo buvo labai sunku. Nepaisant, kad dirbant buvo bemiegių naktų, įtampos, ne kartą teko rizikuoti gyvybe. Apsimetęs narkomanu jis svyruodavo plačiomis gatvėmis tarp pypsinčių automobilių taip, kaip į tašką skuba ir nieko nepaiso narkotikų vartotojai.

Ne taip sunku jam buvo ir po kelių operacijų, kepenų persodinimo ir net komos. Joje Georgijus buvo dvi savaites.

„Koma – tarsi baisus sapnas, iš kurio negali pabusti. Tai, ką pasakoja žmonės apie šviesą tunelyje, yra teisybė, – atsidusęs po dvejonės, ar verta kalbėti atvirai apie asmeninius išgyvenimus, prabilo atsargos komisaras. – Mačiau mirusius gimines, seną seną tunelį, kurio gale – mane su lova į save traukianti šviesa. Šmėkštelėdavo mintis ten neiti, bet priešintis negalėjau. Tik kažkokia nematoma jėga mane sulaikė. Pamenu, kad džiūvo lūpos ir galvojau, kodėl man vilgo ne jas, bet skruostą.“

Tik vėliau jis sužinojo, kad tai buvo žmonos prisilietimai – ji vyrui nuolat glostė veidą. O pabudęs iš komos paprašė pakviesti kunigą.

„Nebuvau ateistas, nebuvau ir giliai tikintis, bet to man reikėjo“, – tvirtai taria Georgijus, tą vasarą su žmona ir dukra kaip pligrimai lankęsi Izraelyje, Palestinoje.

Georgijus mano, kad ši kelionė turėjo įtakos jo sveikatai ir gyvybei.

Komplimentai kantriai žmonai

Georgijui išbandymai su kepenų transplantacija nesibaigė. Nuo hepatito C išsivystė skrandžio vėžys.

Medikai priėmė sprendimą pašalinti dalį skrandžio, 2011 m. vasarį – dar dalį, o paskutinė skrandžio operacija atlikta šių metų pavasarį. Po operacijų buvo labai sunku. Tėtį ligoninėje lankė sūnus iš pirmos santuokos, kolegos ir draugai. Juos gyręs Georgijus, be abejonės, daugiausiai šiltų žodžių skyrė žmonai.

„Kokia ji kantri, kiek man padėjo, apsakyti žodžiais neįmanoma, – šiltai apie Eleną kalbėjo Georgijus. – Tik iš mažėjančio jos svorio supratau, kaip ji išgyvena.“

Kaip ir įprasta esant tokioms situacijoms, G.Smoliakas nekart savęs klausė, kodėl jis užsikrėtė hepatitu C?

„Dievas, atėmęs sveikatą, davė daug kitko, – kalba gyvenimą mylintis vyras. – Labai pasikeitė mąstymas, materialūs dalykai tapo visai nereikšmingi.“

Svarbiausia – sveikata ir artimieji

„Gyvenimas labai trapus. Pakeliaukime, pagyvenkime sau“, – nusprendė jau sunkiai sirgdamas Georgijus.

Iki to laiko jis su žmona ilsėdavosi tik Palangoje.

„Juk mes gyvename tvarkingai, todėl ar verta, pasikeitus madai, vėl remontuoti butą ar kloti auksines plyteles, taupyti prabangiam visureigiui ar statyti dar papildomą namo aukštą, – šyptelėjo Georgijus ir papasakojo apie palatos draugą odontologą, kuriam taip pat buvo persodintos kepenys. – Jis su žmona pardavė nuomojamus butus, beveik visą verslą, nes suvokė, kad gyvenimo prasmė – ne turtai. Už viską svarbiau – žmonės, jausmai ir, žinoma, sveikata. Absurdas bartis dėl smulkmenų, trankyti durimis ir nekalbėti dienomis.“

Jau sirgdamas Georgijus su žmona dar kartą apsilankė Izraelyje, nukeliavo iki Odesos, Tuniso, Alžyro. Kas 12 valandų tabletes, silpninančias imuninę sistemą, bei daug kitų vaistų geriantis vyras išmoko gyventi su liga.

Įprato, kad turi dažnai pailsėti, negali vienas nueiti į parduotuvę, žino, kad turi saugotis menkiausio peršalimo, nes jo imuninė sistema dirbtinai nuslopinta, kad organizmas neatmestų svetimo organo. Įprato kas tris mėnesius, o ne kiekvieną, kaip buvo anksčiau, pagulėti ligoninėje.

Kasdienis telefono signalas

„Ir svorio priaugau“, – šypsosi tris kartus į medį pabeldęs Georgijus.

Šiandien jis, 44-erių vyras, iš išvaizdos nesiskiria nuo sveikųjų. Gal dėl to ne kartą ant automobilio, palikto neįgaliesiems skirtose vietose, rado priklijuotą baudos lapelį.

Aktyviai gyvenęs Georgijus ir dabar negali nieko neveikti. Jis mielai skaito paskaitas apie narkotikų žalą, o grindis išmoko plauti atsisėdęs.

Vyras džiaugiasi sveikais ir gerai besimokančiais vaikais, iniciatyvia, akciją už donorystę surengusia žmona.

„Savo organus po mirties pasiryžę aukoti žmonės yra verti rojaus. Kas būtų buvę, jei man niekas nebūtų padėjęs? Kaip gyventų mano šeima? Kauno medikai, apkaltinti plačiai nuskambėjusioje kepenų transplantacijos istorijoje, juk vis dėlto išgelbėjo gyvybę. Gal ta moters jau būtų mirusi!“ – sielojasi visus ligonius puikiai suprantantis Georgijus.

Ir ramiai šypsodamasis prisipažįsta, kad galvoja apie ateitį, kai jo nebebus. Kiekvieną rytą suskamba jo mobilusis telefonas, primenantis, kad reikia išgerti saują vaistų. Tai tarsi patvirtina, kad jo liga vis dar nepagydoma. Tik su tuo, žinoma, niekaip nesutinka Georgijaus žmona ir dukra.

„Tėti, galiu įsiverti auskarą?“ – neseniai paprašė Rugilė.

„Galėsi, kai manęs nebus, dukrele“, – atsakė atvirai su vaiku bendraujantis tėvas.

„O, tuomet aš auskaro nenoriu. Ir jo neturėsiu, nes tavęs nebus dar labai labai negreitai“, – atsakė Rugilė.