Kai mažylei buvo devyni mėnesiai, mama Rūta pastebėjo, jog dukrytė pradėjo vilkti vieną kojytę.

„Ji jau buvo pradėjusi ropoti, tačiau viena kojelė tarsi nebeklausė. Gydytoja patarė stebėti, duoti nuskausminamųjų, tačiau situacija negerėjo – naktimis ji verkdavo, kentė skausmą. Galiausiai mūsų miestelio gydytoja rekomendavo kreiptis į Kauno klinikų specialistus, ką ir padarėme“, – prisiminė Rūta.

Kauno klinikose atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė – Luknės tarpuplautyje yra išplitęs auglys, spaudžiantis kvėpavimo takus ir stuburą. Nuo ligos diagnozės iki sudėtingos operacijos praėjo vos kelios dienos – gydymas buvo pradėtas nedelsiant. 

„Skubiai atlikti tyrimai atskleidė tarpuplaučio neuroblastomą, įaugusią į stuburo kanalą ir sukėlusią judėjimo sutrikimą. Luknei buvo atlikta sudėtinga naviko šalinimo operacija, o histologiniai ir molekuliniai tyrimai leido parinkti tikslinį gydymą – chemoterapiją bei spindulinę terapiją“, – sakė doc. dr. Giedrė Rutkauskienė, Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos Vaikų onkologijos ir hematologijos sektoriaus ir centro vadovė.

Doc. dr. Giedrė Rutkauskienė / Kauno klinikų nuotr.

Po operacijos mažylei buvo skirtos šešios chemoterapijos, spindulinis gydymas, tačiau teko įveikti ir pavojingas komplikacijas – sepsį bei sunkią odos infekciją, dėl kurios mergaitė dvi savaites gydyta Vaikų intensyvios terapijos skyriuje. 

„Tai buvo pats sunkiausias mūsų kelio etapas. Kai Luknę išvežė į reanimaciją, mums pasakė, kad laukia didžiausi išbandymai. Atrodė, kad kiekviena diena gali būti lemtinga – ji buvo prijungta prie kvėpavimo aparato, kovėsi su infekcijomis, sepsiu, visa jos oda buvo pažeista. Į palatą galėdavome užeiti tik kelioms minutėms, todėl griebėmės visko, netgi maldos, kad tik išsaugotume viltį. Tuo metu ypač jautėme, kiek daug šilumos ir rūpesčio Luknei skyrė ją gydę ir slaugę žmonės“, – prisiminė Rūta.

Kauno klinikų gydytoja vaikų onkohematologė Rūta Maškė, lydėjusi Luknę gydymo kelyje, sako, kad Luknės istorija – tai viena iš tų, kurios palieka gilų pėdsaką ne tik medicininiuose dokumentuose, bet ir širdyje. 

„Stebėti jos progresą – nuo visiško judesių praradimo iki vilties kupinos dabarties – buvo ne tik profesinis iššūkis, bet ir žmogiškai įkvepianti patirtis. Luknė – tai priminimas, kad medicina yra ne tik mokslas, bet ir menas, reikalaujantis empatijos, ryžto ir tikėjimo“, – įsitikinusi gydytoja.

Rūta Maškė / Kauno klinikų nuotr.

Rugpjūtį šeima minėjo dvejus metus, kai Luknė yra remisijoje. 

„Rugpjūčio 24-oji mums – ypatinga diena: tądien šventėme dvejus metus, kai Luknytė sveika. Ji lanko darželį, turi draugų, lanko šokių būrelį – niekas nepasakytų, kad jai teko pereiti tokį kelią“, – pasakojo Luknės mama Rūta.

Doc. dr. Giedrė Rutkauskienė teigė, jog Luknės gydymo istorija buvo viena sudėtingiausių jos darbe.

„Tai buvo mažytė kovotoja – jos kelias buvo kupinas iššūkių: pavojingos infekcijos, ilgas reanimacijos laikotarpis, nuolatinis nerimas dėl kiekvieno žingsnio. Tačiau šiandien ji – sveika, smalsi ir drąsi mergaitė. Jos istorija įkvepia ir primena, kiek daug gali komandinis medikų darbas, šiuolaikinės medicinos galimybės ir begalinis tėvų tikėjimas savo vaiku“, – sakė gydytoja.

Luknės mama Rūta sako, kad gydytojai, lydėję jų šeimą šiuo nelengvu keliu, buvo tikra dovana. 

„Luknytę visada supo patys geriausi žmonės – tiek Vilkaviškyje, tiek Kauno klinikose. Pirmasis ją gydė labai rūpestingas gydytojas Mantas Simutis, o vėliau Lukne pasirūpino nuoširdi, paprastumu ir šiluma spindinti gydytoja Rūta Maškė. Abu jie – lyg Dievo dovanos tame skyriuje, kur svarbiausia ne tik profesionalumas, bet ir žmogiškas ryšys“, – kalbėjo mama.