37-erių batų dizaineris Žanas Maslauskas žino: poilsis ir sveikas maistas yra būtini, norint išsaugoti sveikatą. Deja, po patirto antro infarkto praėjus trims mėnesiams jis vėl dirba dvylika valandų kas dieną.

– Kokia jūsų darbo diena?

– Keliuosi septintą valandą ryto ir po penkių minučių jau būnu darbe. Pusryčius taip pat valgau darbe. Iškart po to pradedu dirbti.

– Kiek laiko skiriate poilsiui?

– Mažai. Grįžęs namo prie vakarienės stalo taip pat diskutuoju su žmona apie darbą, kuriame planus. Žinau, kad tai nėra gerai, bet pastaruoju metu sveikata rūpinuosi labiau nei anksčiau. Sekmadieniais šiek tiek daugiau pailsiu. Tradiciškai kavą geriame pas mano mamą, o pas žmonos tėvus pietaujame. Turėdamas naujų idėjų, sekmadienio popietę praleidžiu dirbdamas. Laisvalaikio ir pomėgių aš neturiu. Vienintelis mano hobis – tai mano darbas.

– Jūs nuolatos kalbate apie darbą. Ar tai buvo ligų priežastis? Neseniai vėl gulėjote ligoninėje. Ką sakė gydytojai?

– Liepė sustoti.

– Ar atkreipėte į tai dėmesį ir laikotės gydytojų nurodymų?

– Turbūt nesustosiu. Neįsivaizduoju šito. Juk turiu įsipareigojimų, noriu sukurti sistemą, kad būtų galima gražius ir kokybiškus batus parduoti pigiau. Noriu, kad jie būtų pasiekiami visiems. Džiaugčiausi, jei galėtume sukurti vieno modelio penkias ar dešimt porų. Tik, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

– Antrasis infarktas jus ištiko jau gulint ligoninėje. Širdis nebepakėlė krūvio?

– Viskas buvo labai paprastai. Nuo praėjusių metų rugpjūčio pradžios skraidžiau lyg ant sparnų. Reikėjo ruoštis kolekcijos pristatymui, visos mintys buvo nukreiptos į darbą. Spalį mane paguldė į ligoninę. Pradėjo skaudėti koją. Pamaniau, kad pasitempiau raumenį. To nesureikšminau. Atlikus tyrimus gydytojai išsigando: kraujo rodikliai buvo prasti, o ir imunitetas visiškai nusilpęs.

– Tuo metu ligoninėje gydėtės koją?

– Taip. Tada įtarė rožę, nors nebuvo net įdrėskimų. Atsirado nuospauda. Negana to, užsikrėčiau auksiniu stafilokoku. Milžiniškomis dozėmis leido antibiotikus. Kad ir kaip būtų keista, tą dieną, kai ištiko infarktas, jaučiausi puikiai. Atrodė, kad greitai pasveiksiu nuo kitų ligų. Tik vakare pasidarė kažkas negerai su širdimi. Tai buvo infarktas.

– Ką pajautėte?

– Skaudėjo kairę ranką, vėliau skausmas perėjo į stemplę. Spaudė krūtinę, išpylė šaltas prakaitas, krėtė drebulys.

– Išsigandote?

– Aš niekada nieko nebijau. Nebent tik lėktuvų ir laivų. Nors ir vairuojant automobilį ne visada gali kontroliuoti situaciją.

– Ar tapti batų kūrėju buvo jūsų vaikystės svajonė?

– Aš tiesiog neturėjau kito pasirinkimo. Nuo vaikystės sirgau cukralige. Visur, kur eidavau ieškoti darbo, niekas nenorėjo priimti. Kai pirmą kartą atsidūriau ligoninėje, nesupratau, kas tai yra, kuo aš sergu. Buvo gūdus sovietmetis. Mano lovą atitraukė nuo sienos ir į abi rankas pradėjo lašinti vaistus. Ir taip visą parą. Supratau, kad tai rimta, nors kas manęs laukia ateityje – nesuvokiau.

– Kaip tuo metu gydėtės cukrinį diabetą?

– Maištavau. Nieko neklausiau. Labai pykau ant visko ir visų. Mamai atvežus vaisių, gydytojai tik pasakydavo, kad jų negaliu valgyti. Duodavo riekelę duonos, todėl ligoninės koridoriais vaikščiodavau alkanas kaip vilkas. Tapau blogiuku ir grįžęs į mokyklą nebemačiau tikslo mokytis, viskam prieštaravau. Šiandien, kai jau esu suaugęs, suprantu, kad tuo metu man verkiant reikėjo psichologo pagalbos.

Baigiau devynias klases ir maniau, kad tikrasis mano tikslas – sunkioji atletika. Vėliau susipažinau su kauniečiu archeologu Algirdu Juknevičiumi ir įsitraukiau į archeologinius kasinėjimus. Visada mėgau istoriją, fizinis darbas irgi buvo mielas širdžiai. Dirbau pgana ilgai, bet vėliau pastebėjau, kad pradėjo silpti regėjimas, sveikata suprastėjo. Suvokiau, kad turiu keisti darbą. Tuo metu man buvo 23-eji. Dirbau tam, kad galėčiau nusipirkti batsiuvystės patentą.

– Kuo cukrinio diabeto priežiūra buvo kitokia jūsų jaunystės metais?

– Anksčiau insulinas buvo visai kitoks. Jį reikėjo leistis ryte ir vakare. Buvo sunku laikytis tokio griežto režimo.

– Ar visada rūpinotės savo sveikata?

– Ne. Kol gyvenau pas mamą, ji prižiūrėjo mano mitybą, skaičiavo kalorijas. Man visa tai atrodė juokingai, o kartu ir kėlė pyktį.

– Galbūt paauglystės metais nesupratote ligos rimtumo?

– Supratau. Ligoninė privertė suprasti. Ten pamačiau aklą žmogų, kitas buvo be kojų. Tai buvo sukrečianti patirtis. Aš pradėjau skubėti gyventi. Puikiai suvokiau, kad niekas nėra amžina. Ligoninė paliko didelį ženklą mano gyvenime.

– Pirmasis infarktas jus ištiko, kai jums buvo 29-eri, o antrasis – po aštuonerių metų. Juk tai yra pernelyg jaunas amžius tokioms ligoms?

– Tai tiesa. Ir tada daug dirbau. Neseniai buvau pradėjęs verslą. Darbas buvo sėdimas, taisiau batus. Pavargau nuo to, todėl norėjosi fizinės veiklos. Įsitaisiau namuose štangą, pradėjau daug sportuoti. Besportuojant infarktas ir ištiko. Tik pirmą kartą nesupratau, kad tai infarktas. Maniau, kad nukrito cukraus kiekis kraujyje. Jaučiau paniką, nesupratau, kas vyksta. Net nepagalvojau, kad tai gali būti širdis. Atrodė, kad viduje kažkas tuoj sprogs. Buvo bloga. Nuklibikščiavau iki tualeto, atsisėdau ant žemės ir įsispyriau į grindis. Staiga praradau sąmonę. Pykino, tačiau nevėmiau. Prisimenu baisų skausmą. Tik labiausiai gaila buvo sūnaus. Jis buvo mažas ir visa tai matė, išgyveno. Net ir dabar sunku apie tai kalbėti.

– Kada buvo konstatuotas infarktas?

– Jau žinojau ligoninių sistemą. Greitosios pagalbos laukti teko ilgai. Gliukozės kiekis kraujyje buvo sumažėjęs, nes nesirūpinau sveikata. Mano organizmą ištiko šokas, kraujagyslės užsikimšo. Tai ir buvo pirmojo infarkto priežastis.

– Kalbate lyg medikas...

– Taip. Juk viską perėjau ne kartą.

– Turbūt tai buvo ženklas, kad reikia iš esmės keisti gyvenimo būdą. Sutinkate?

– Po to mėnesį buvo skirta reabilitacija. Psichologai bandė pakeisti mano mąstymą, o aš juk viską supratau. Manęs klausė, ar galiu kam nors pasakyti ne. Aš atsakiau, kad negaliu. Jei kas nors manęs prašo ir aš matau, kad galiu padėti, aš tikrai padėsiu. Psichologė paprašė manęs susitapatinti su beždžione. Bandžiau suprasti, bet tik pritariamai palinkčiojau galvą. Ji turbūt suprato, kad tai manęs nepaveikė. Tik tada sanatorijos psichologė man pasakė frazę, kuri iš esmės supurtė: nepakeičiamų pilnos kapinės. Tada supratau, kad tai ir buvo ta riba.

– Ar po reabilitacijos grįžus į namus buvo lengva prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo?

– Maniau, kad viskas praėjo, bet teko pripažinti, kad gyvenimas pasikeitė iš esmės. Tapo norma pakelti ne daugiau kaip penkis kilogramus ir vaikščioti tik labai lėtai. Pirmas dienas po infarkto man liepdavo neskubėti, negalėjau net paeiti. Gydytojai liepė kasdien nusileisti liftu į pirmą aukštą ir giliai kvėpuojant palypėti tris laiptukus pirmyn ir atgal. Buvau labai jaunas, todėl nenorėjau pripažinti, kad turiu rimtų sveikatos problemų. Neklausiau patarimų ir dar labiau pakenkiau sveikatai.

– Pagaliau tai supratote?

– Dabar pradėjau eiti miegoti anksčiau, nes taip galima geriau pailsėti. Suvokti ir pripažinti, kad esi ligonis, visada yra labai sunku. Tai reikia pasakyti draugams, artimiesiems, laikytis griežto režimo. Stengiuosi koreguoti mitybą. Tik per šventes sau leidžiu pasimėgauti saldumynais, riebesniais patiekalais. Diabetikai turi valgyti sveiką maistą. Rytą tradiciškai geriu kavą ar arbatą ir suvalgau kelis sumuštinius, o pietums, kai reikia skubėti, valgau dešreles. Galbūt reikėtų meniu paįvairinti, bet kartais būna išties sunku atsitraukti nuo darbo. Po infarkto mama į darbą atnešdavo sveiko ir šilto naminio maisto, kuriame gausu vitaminų. Po antro infarkto gyvenu dėl savęs.

– Dvylika darbo valandų per parą yra labai daug. Ką darote dėl savo sveikatos ir savęs?

– Sukūriau naują kolekciją. Gyvenimas yra laikinas, todėl gyventi reikia čia ir dabar. Kūryba yra darbas. Nuolatinis darbas mane visada ramina. Šiuo metu dirbu klausydamasis simfoninio orkestro įrašų. Sūnus lanko A.Sabonio sporto mokyklą, žaidžia krepšinį. Smagu, kai jis gražiai sužaidžia. Džiaugiamės tuo ir leidžiame jį į treniruotes iš Kėdainių į Kauną. Tiesą sakant, ligos mane išmokė vertinti smulkmenas ir džiaugtis jomis. Tai ir yra gyvenimo variklis. Jei žmogus neturi jokių sveikatos problemų, jis nevertina laiko ir paties gyvenimo.

– Kas jus šiandien labiausiai džiugina?

– Laikas su žmona ir sūnumi. Sūnui dabar šešiolika metų. Žinote, kaip smagu, kai paauglys paklausia, ar ir šiemet išvyksime atostogauti visi trys. Vadinasi, auklėjome teisingai.